(detali)

Orai Šiauliuose

howit/24408/1/1/3/?typkodu=img&keywords=" border='0' alt='' />

Konkursai

Ra­sa STE­PO­NĖ, ad­mi­nist­ra­to­rė
GAMINK IR BALSUOK
Ra­sa STE­PO­NĖ, ad­mi­nist­ra­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Nuorodos

Pakruojo kraštas
Farming simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017
FS17 mods
Farming simulator 2017 mods
Farming simulator 17 mods
ETS2 mods
Celebrity net worth
ATS mods
ETS 2 Mods
Swrafi sesxebi - Isesxe.com
LaenudON.ee
Farming Simulator 17 Mods
SEO PASLAUGOS
Farming Simulator 2017 Mods
FS 17 mods
Farming Simulator 17 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2015 Mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming simulator 2017 mods
Top Amazon Marketplaces
Universalus Meistras
www.krantas.lt
nmc.lt
Altagis.lt
Plastikiniai ir mediniai langai
Atolankos

Algirdas Dankisas: „Prakeiktas užkeikimas – štai kas yra kūryba“

2017 m. kovo 31 d.

Mi­ru­siems da­tos, su­kak­tys, skai­čiai ka­len­do­riuo­se nie­ko ne­be­reiš­kia. Tie skai­čiai svar­būs tik mums, kol dar vaikš­to­me šia že­me ir kol mums lem­ta at­lik­ti vie­ną iš svar­bių mi­si­jų – pri­si­min­ti tuos, ku­rių ne­bė­ra. Praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je ar­ba šių pra­džio­je bū­tu­me svei­ki­nę la­bai pui­kų bi­čiu­lį, ko­le­gą žur­na­lis­tą, „Ato­lan­kų“ au­to­rių Al­gir­dą Dan­ki­są su 75-me­čiu. De­ja, vie­toj svei­ki­ni­mų – tik pluoš­te­lis min­čių apie jį ir jo kū­ry­bos pus­la­piai. Ir dvi da­tos: 1942–2014.

Al­gir­das iš tie­sų gi­mė ne sau­sio 2-ąją, kaip įra­šy­ta do­ku­men­tuo­se, o lapk­ri­čio 26-ąją. Apie tai jis už­si­mi­nė vie­na­me laiš­ke (ra­šy­tas 2012 me­tų sau­sio 3 die­ną; čia ir to­liau ci­tuo­ja­mi laiš­kai, ra­šy­ti žur­na­lis­tui ir ra­šy­to­jui Vy­tau­tui Kir­ku­čiui): „Sep­ty­nias­de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį kuk­liai pa­žy­mė­jau praei­tų me­tų lapk­ri­čio 26-ąją. Ko­dėl? Mat ma­ne krikš­ti­jo Kur­tu­vė­nų baž­ny­čio­je 1942 me­tais sau­sio 2-ąją. Tai ir gi­mi­mo da­tą to­kią į met­ri­kus įra­šė. Tai­gi esu pa­jau­nin­tas mė­ne­sį ir sa­vai­tę.“

Bet ne apie da­tas šį kar­tą. Apie Al­gir­dą, ku­ris skai­čiuo­da­vo tris di­džiau­sias sa­vo gy­ve­ni­mo aist­ras: fut­bo­lą, žve­jy­bą ir fo­tog­ra­fi­ją. Kar­tą pra­si­ta­rė: „Ka­da pa­si­trauk­ti iš fut­bo­lo, pa­ts jau­siu, bet meš­ke­rės ne­me­siu iki pa­sku­ti­nio ato­dū­sio.“

2005 me­tais po­kal­by­je „Žve­jo šir­dis to­li­muo­se eže­rų kraš­tuo­se“ bu­vęs il­ga­me­tis „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tas, ke­liau­to­jas, spor­ti­nin­kas, gar­bės žve­jys Al­gir­das Dan­ki­sas sa­kė: „Gam­ta – ma­no Die­vas, jam mel­džiuo­si jau pen­kias­de­šimt me­tų. Jo­nas Šu­mi­nas sa­ky­da­vo: „Jei Die­vas yra, jis yra čia, gam­to­je. Gal pu­šy­je, gal van­de­ny­je.“

A. Dan­ki­sas daž­nai po­kal­biuo­se mi­nė­da­vo vai­kys­tė­je su­tik­tą kai­my­ną Jo­ną Šu­mi­ną, į gre­ti­mą Še­me­tiš­kių kai­mą at­si­kraus­čiu­sį iš Aukš­tai­ti­jos. J. Šu­mi­ną jis va­din­da­vo gy­ve­ni­mo pro­fe­so­riu­mi, ku­ris iš­mo­kė žiū­rė­ti ne vien į plū­dę, bet ste­bė­ti ir gam­tą. Al­gir­das yra pa­sa­ko­jęs, jog J. Šu­mi­nas „sa­ky­da­vo, jog pa­ma­ty­siu to­kių da­ly­kų, ku­rie vi­sam gy­ve­ni­mui įstrigs. Jo pa­mo­ką iš­mo­kau. Ir su­si­rgau žve­jy­bos li­ga, nuo ku­rios vais­tų dar nie­kas neiš­ra­do. Kiek­vie­ną kar­tą, at­si­dū­ręs žūk­lė­je, su­pran­tu, jog pa­te­kau į pla­tes­nę ir lais­ves­nę erd­vę.“

Vie­na­me laiš­ke (2012 me­tų sau­sio 5 die­ną) Al­gir­das ra­šė: „Švie­sios at­min­ties Jo­nas Šu­mi­nas – tai ma­no vai­kys­tės die­nų žūk­lės mo­ky­to­jas. Nuos­ta­bus žmo­gus, pui­kus gam­tos ir žūk­lės ži­no­vas. Su juo pra­lei­dau daug nuo­sta­bių aki­mir­kų. Išk­lau­siau dau­gy­bę įdo­miau­sių pa­sa­ko­ji­mų.

Sa­ve va­di­no pa­go­niu, nors pa­go­ny­bės nie­kam ne­pir­šo. Ka­ro aud­ros tą pui­kų žmo­gų į mū­sų kraš­tus at­bloš­kė iš Aukš­tai­ti­jos. Dė­kin­gas jam ne tik už žūk­lės pa­mo­kas, bet ir už vi­sam gy­ve­ni­mui įskie­py­tą mei­lę gam­tai.“

Al­gir­do Dan­ki­so vai­kys­tės upe­liai bu­vo Vė­kė ir Čiau­ša, te­kan­tys per Pa­vie­kių ir Min­gė­lių kai­mus. Pir­mo­ji meš­ke­rė – žil­vi­čio ko­tas, va­las – juo­das, tvir­tas siū­las, plū­dė – iš­džio­vin­ta nend­rė ir dė­dės kal­vio duo­tas švi­nas.

Li­ki­mo pirš­tu ar Die­vo do­va­na A. Dan­ki­sas va­di­no pir­mo­jo­je žūk­lė­je pa­gau­tą lai­mi­kį. Še­šia­me­tis ėjo per kai­mą, su­si­vė­ręs lai­mi­kį ant vy­te­lės – kad vi­si pa­ma­ty­tų. Pri­si­min­da­vo tuo­met mo­čiu­tės pa­sa­ky­tus žo­džius: „Iš jo ūki­nin­ko jau ne­bus“.

Žve­jų me­lą Al­gir­das va­din­da­vo neiš­si­pil­džiu­sio­mis žmo­gaus sva­jo­nė­mis. „No­rint pa­sa­ky­ti tei­sy­bę, rei­kia mo­kė­ti ir gra­žiai pa­me­luo­ti. J. Šu­mi­nas sa­ky­da­vo: „Me­luo­ti rei­kia mo­kė­ti įkvėp­tai, pa­ki­liai ir juo­kin­gai“. Al­gir­do pa­sa­ko­ji­mai to­kie ir bū­da­vo – iš­si­žio­da­vai be­klau­sy­da­mas.

Pir­mo­ji to­li­ma aist­rin­go žve­jo iš­vy­ka 1974 me­tais bu­vo į Ka­re­li­ją.

„Kiek­vie­ną nau­ja ke­lio­nė – mįs­lin­ga kaip sap­nas, kaip nuo­jau­ta. Ji pa­de­da su­vok­ti gy­ve­ni­mo aki­mir­kos lai­ki­nu­mą“, – yra sa­kęs A. Dan­ki­sas, iš­mai­šęs Al­ta­jų, Sa­ja­nus, Ku­ri­lus, Ko­los pu­sia­sa­lį, Ka­re­li­ją, Ja­ku­ti­ją, Vi­du­ri­nę Azi­ją.

Ke­lio­nė­se Al­gir­das sa­kė su­ži­no­jęs, kad Ka­ra­ku­muo­se – gi­liau­si pa­sau­ly­je šu­li­niai, nė­ra pa­ti­ki­mes­nio gy­vu­lio už kup­ra­nu­ga­rį, gra­žiau­sia dy­ku­mų gė­lė – ka­ra­ku­lis. Kad dy­ku­ma – vi­sa­da tei­sin­ga, klys­ta žmo­nės. Kad pa­val­gy­din­ti ke­lei­vį – ne pa­slau­ga, ne ge­ros šei­mi­nin­kų va­lios de­monst­ra­vi­mas, o pa­pras­čiau­sia rūs­čio­je lau­ki­nė­je gam­to­je gy­ve­nan­čio žmo­gaus pa­rei­ga.

Iki SSRS spor­to meist­ro nor­mos Al­gir­dui pri­trū­ko vos vie­no IV ka­te­go­ri­jos su­dė­tin­gu­mo žy­gio – vie­nos ke­lio­nės plaus­tais ar ka­ta­ma­ra­nais.

A. Dan­ki­so ke­lio­nių pri­si­mi­ni­mai iš­leis­ti kny­ge­lė­je „Ką šla­ma ašuo­tės“. Ką jam šla­mė­jo ašuo­tės? 2012 me­tų sau­sio 5 die­ną laiš­ke Al­gir­das ra­šė: „Apie ką man šian­dien šla­ma ašuo­tės? Apie žo­džius, neiš­girs­tus, neiš­sa­ky­tus, ne­sup­ras­tus. De­ja, tas ste­pių žo­les ten­ka pa­keis­ti miš­ku. Jo glė­by­je ieš­kau pa­ts sa­vęs, ieš­kau pra­ras­to lai­ko. Man jo be­li­ko vi­sai ma­žas ga­liu­kas. Valkš­nus už­marš­ties rū­kas pa­si­glem­žia me­tus, aki­mir­kas – vi­sa tai kas li­ko už kad­ro. Miš­kas? Ko aš čia ieš­kau? Tai­gi tai­gi, ir aš ne­ži­nau – ko? Gal­būt pro­tin­go žo­džio, tvir­to kaip pa­ts dan­gus. Ar tik žo­džio? Ne, ne­tik! Miš­kas neap­gau­di­nė­ja. Jo vir­šū­nėms ošiant ne­si­lei­džiu pa­gau­na­mas pa­si­gai­lė­ti­no gy­ve­ni­mo spąs­tų. Nie­kas ne­pri­lygs nuo­šir­džiam miš­ko ap­ka­bi­ni­mui. Ma­no kal­ba sto­ko­ja žo­džių nu­sa­ky­ti šią bū­se­ną. Sup­ran­tu, kad vi­sa tai tė­ra nea­pi­bū­di­na­mos, nea­pib­rėž­tos tik­ro­vės iš­raiš­ka. Šia­me kon­ku­ren­ci­jos pa­sau­ly­je ge­riau­sia bū­ti ne­pas­te­bi­mam, kad ne­su­kel­tum ki­tų pa­vy­do. Gam­ta? Tai vers­mė – tvir­tas pa­ma­tas, at­ve­rian­tis pa­ži­ni­mą – sa­vai­me kin­tan­čią gy­ve­ni­mo ei­gą. Vis­kas tu­ri pa­bai­gą. Bet re­tas te­ži­no – ka­da.“

Kū­ry­ba – dar vie­na aist­ra, ku­ri ska­ti­no gi­lin­tis į sa­ve ir ap­lin­ki­nį pa­sau­lį, ieš­ko­ti gi­les­nių klo­dų, ku­riuos pa­de­da at­ver­ti il­gos nak­ties va­lan­dos prie ra­šo­mo teks­to. Ne kar­tą Al­gir­das yra pra­si­ta­ręs: „Nak­ti­mis daug lai­ko ski­riu ra­šy­mui – ne­no­riu, kad įspū­džiai iš­dil­tų iš at­min­ties...“

Laiš­ke, ra­šy­ta­me 2012 me­tų sau­sio 30 die­ną, bu­vo toks Al­gir­do pa­mąs­ty­mas apie kū­ry­bą: „Nak­ti­mis, kai už­strin­gu prie ko­kio ra­ši­nu­ko, pri­glun­du prie lan­go ir žiū­riu... Ne­si­gau­na nie­ko ge­res­nio. O no­ri­si. Ant­raip – ša­kės. Bai­sus, sa­ky­čiau, rei­ka­las! Ta­čiau – krau­ją pra­va­ri­nė­ja. Pats ži­nai, kai pa­ra­šai pa­sku­ti­nį sa­ki­nį, krin­ti guo­lin ir at­plau­kia mi­nu­tės, at­plau­kia min­tys... Pra­keik­tas už­kei­ki­mas – štai kas yra kū­ry­ba. Kar­tais pa­gal­vo­ju, ko­kių vel­nių čia ieš­kau, kam to rei­kia? Kas tai, žvaigž­džių, o gal ne­mi­gos pa­ko­re­guo­ta ma­no pri­gim­ties už­gai­da. Tik­riau­siai ne­mi­ga už­klum­pa ta­da, kai už­čiuo­pia, jog esi pra­ra­dęs tiks­lą, ir da­ro ta­ve, kaip ir nak­tį, ne­ri­mas­tin­gą. O gal taip bau­džia už ne­reik­lu­mą? Sten­giuo­si su­ran­kio­ti, su­riš­ti atau­šu­sių, nu­to­lu­sių lai­ke įvy­kių de­ta­les, tai, kas li­kę lai­ko pus­to­mų pe­le­nų sau­je­lė­je. Ri­zi­kin­gas tai da­ly­kas – int­ri­gė­lė su kū­ry­ba.Spus­te­lė­jęs šal­tu­kas ir pa­blo­gė­ju­si svei­ka­ta įka­li­no tarp ke­tu­rių mies­tie­tiš­ko bu­to sie­nų. O žvelg­da­mas į lu­bas, nei gam­tos, nei tik­ro gy­ve­ni­mo ne­pa­ma­ty­si. Man ne­ži­no­my­bės ša­lis pra­si­de­da vos per­žen­gus du­rų slenks­tį. Kan­ki­nuo­si tarp sa­vo ydų. Vie­ną pa­ša­li­nu ir nė ne­pa­jun­tu, kaip at­si­ran­da ki­ta. Iš tik­rų­jų tiek vi­lio­nių ir keis­te­ny­bių sle­pia žie­ma, dar dau­giau yra jų pa­slė­pu­si po­le­di­nė žūk­lė. Mel­džiuo­si sa­vo glo­bė­jai Gam­tai, ma­nau to­ji fė­ja su­teiks ga­li­my­bę man už­pil­dy­ti dar ne vie­ną pus­la­pį. Su­jau­dins, kiau­rai per­smelks ma­ne, kad kuo ryš­kiau su­vok­čiau pa­čią nuo­sta­biau­sią do­va­ną, su­teik­tą žmo­gui – gy­ve­ni­mą.“

Taip, pra­keik­tas už­kei­ki­mas yra kū­ry­ba. Ta­čiau ji šian­dien pa­de­da mums pa­žvelg­ti į pa­sau­lį Al­gir­do Dan­ki­so aki­mis. O Al­gir­dą pa­ži­no­ję jo žo­džiuo­se te­be­gir­di jo kal­bos temb­rą, tem­pą, in­to­na­ci­jas, kal­bos spal­vas... Te­bes­kam­ba au­sy­se jo žo­džiai ir kal­bė­ji­mas...

Pri­si­mi­ni­mų aki­mir­kas su­dė­lio­jo Ži­vi­lė Ka­va­liaus­kai­tė ir Vy­tau­tas Kir­­ku­­tis

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„Kiek­vie­na nau­ja ke­lio­nė yra mįs­lin­ga kaip sap­nas, kaip nuo­jau­ta. Ji pa­de­da su­vok­ti gy­ve­ni­mo aki­mir­kos lai­ki­nu­mą“, – yra sa­kęs Al­gir­das Dan­ki­sas.

Dienos populiariausi

Latvijos orkestras paliko šaltą Katedrą (32)

2017 m. balandžio 21 d.
lankomiausias

Vi­ce­me­ras išrinktas: ką dirbs – neaišku (43)

2017 m. balandžio 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (1)

Jonas, 2017-04-14 09:24
Puikus žmogus likai atmintyje, Algirdai!
Ilsėkis ramybėje :-(

Rodomi komentarai nuo 1 iki 1. Iš viso: 1

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 1
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas

keywords=" border='0' alt='' />