(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Nutilusi Alberto Jūro armonika

2017 m. kovo 31 d.
Stasys S. TUMĖNAS

Ko­vo pra­džio­je Šiau­rės Lie­tu­va ne­te­ko dar vie­no Švie­suo­lio – į Am­ži­ny­bę iš­ke­lia­vo žy­mus kraš­to mu­zi­kan­tas, ar­mo­ni­kos vir­tuo­zas, pa­sa­ko­to­jas ir dai­ni­nin­kas, „Lin­ka­vos“ an­samb­lio sie­la Al­ber­tas Jū­ras.

Da­bar­ti­niam Lin­ku­vos jau­ni­mui ga­li su­si­da­ry­ti įspū­dis, kad kraš­to le­gen­da nie­ka­da ne­bu­vo iš­vy­kęs iš Lin­ku­vos, nes Pu­pų dė­dės pra­var­dę se­no­kai ga­vęs lin­ku­vis, re­gis, šak­ni­mis suau­gęs su sa­vo kraš­tu. Iš tik­rų­jų jo gy­ve­ni­mo vin­giai tę­sė­si nuo Ame­ri­kos, sme­to­ni­nės Lie­tu­vos, Ru­si­jos Si­bi­ro.

Prieš 20 me­tų A. Jū­ras pa­sa­ko­jo: „Esu lais­vas kaip paukš­te­lis mar­gam Die­vo pa­sau­ly. Gi­miau Ame­ri­ko­je, gy­ve­nau Eu­ro­po­je ir Azi­jo­je, o nu­tū­piau ant ši­to Lin­ku­vos kal­ne­lio, nuo ku­rio jau be­pa­kil­siu į pa­čią to­li­miau­sią ke­lio­nę už jū­rių ma­rių, už du­no­jė­lių...“

A. Jū­ras gi­mė 1919 me­tais Ame­ri­ko­je, kur lai­mės ieš­ko­ti ir už­si­dirb­ti pi­ni­gų dar prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo iš­vy­kęs jo tė­vas. Po 1918 me­tų, at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, Lie­tu­vos val­džia ska­ti­no tau­tie­čius grįž­ti dirb­ti Lie­tu­vo­je. Į šį kvie­ti­mą 1921 me­tais su­rea­ga­vo švie­saus pro­to Al­ber­to tė­vas, sve­tur pra­lei­dęs 13 me­tų. Al­ber­tui ta­da te­bu­vo dve­ji me­tu­kai, tad jis ne­spė­jo su­si­dur­ti nė su ang­lų kal­ba. Grį­žu­si šei­ma įsi­kū­rė ne­to­li Rad­vi­liš­kio, Šniū­rai­čių kai­me, kur nu­si­pir­ko 52 ha že­mės, pa­si­sta­tė tro­bas. Šei­mo­je au­go du vy­res­nie­ji sū­nūs ir dvi jau­ny­lės duk­te­rys. Nau­jie­ji kai­my­nai Jū­rų šei­my­ną kar­tais pa­va­din­da­vo ame­ri­ko­nais, bet ste­bė­jo­si šei­mos darbš­tu­mu, ūkiš­ku­mu, sve­tin­gu­mu, links­mu­mu. „Ne­bu­vo mū­sų na­muo­se nei pui­ky­bės, nei ko­kio pa­si­pū­ti­mo prieš bied­nes­nius. Ne tur­tą, o žmo­gų mo­kė gerb­ti tė­ve­liai“, – pri­si­mi­nė A. Jū­ras.

Pir­mie­ji žings­niai į mu­zi­kos pa­­sau­­lį

Į mu­zi­kos gar­sų pa­sau­lį Al­ber­tas atė­jo, kai tė­vas jam tur­gu­je už 5 li­tus nu­pir­ko se­ną ar­mo­ni­kė­lę. Su ja jis, ne­ši­nas po pa­žas­čia, ir kar­ves ga­ny­da­mas lau­kuo­se ne­si­skir­da­vo, kar­tais pa­mirš­da­vo net ga­no­mą­sias, nes jam la­biau rū­pė­jo, kad jo mu­zi­ka­vi­mą iš­girs­tų vi­sos kai­mo mer­gi­nos.

Pir­mo­ji ar­mo­ni­kė­lė grei­tai su­by­rė­jo, o tė­vui, ma­čiu­siam aist­rin­gą sū­naus po­mė­gį, te­ko pirk­ti ki­tą, jau ge­res­nę. Try­li­ka­me­tis ne­tru­ko iš­mok­ti gir­dė­tas po­lkas, val­sus. Kad vai­kas to­bu­lė­tų, tė­vas jį nu­ve­žė mo­ky­tis pas ves­tu­vių mu­zi­kan­tą Ši­mą. Net­ru­kus lau­kė jau ir pir­mie­ji ban­dy­mai va­ka­rė­liuo­se, ves­tu­vė­se, kur „su­skė­lus“ jau­nie­siems „Suk, suk ra­te­lį“, už tą mar­šą su­si­rin­ko net 14 li­tų. Kur ne­su­si­rinks, jei net lan­gai dre­bė­jo, kai pa­siu­tu­si bu­vo „uk­va­ta“.

Taip Al­ber­tas iš­mai­šė vi­sas Rad­vi­liš­kio apy­lin­kes, mie­lai vie­nas ar su ka­pe­li­ja gro­da­vo krikš­ty­no­se, ge­gu­ži­nė­se, šau­lių, pa­va­sa­ri­nin­kų, jau­na­lie­tu­vių va­ka­rė­liuo­se. Al­ber­tas bu­vo jau­na­lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jos, ku­riai va­do­va­vo gim­na­zis­tas bro­lis, na­rys. Tai vė­liau la­bai ne­pa­ti­ko so­vie­ti­nės san­tvar­kos kū­rė­jams.

Si­bi­ro tra­­jek­­to­­ri­­jos

Si­bi­ro trem­tis po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo tar­si už­prog­ra­muo­ta Al­ber­to biog­ra­fi­jos bruo­žų: gi­męs Ame­ri­ko­je, žem­val­dys, ūki­nin­kas, sa­vi­nin­kas. Vien to pa­ka­ko, kad pa­kliū­tum į Si­bi­ro gol­go­tų ke­lią.

Tie­sa, šei­mai pir­mų­jų trem­čių pa­vy­ko iš­veng­ti, bet 1949 me­tais tė­vai su vie­na iš duk­te­rų bu­vo iš­trem­ti. Al­ber­tas su ki­ta se­se­ri­mi tuo me­tu slė­pė­si Šiau­liuo­se, bet grei­tai ir juos su­ra­do sau­gu­mas. Al­ber­tą suė­mė, jam te­ko iš­ban­dy­ti Šiau­lių, Le­ning­ra­do ka­lė­ji­mų gul­tus. Jį, kaip po­li­ti­nį ka­li­nį, nu­tei­sė 10 me­tų la­ge­rio.

Vor­ku­to­je, ak­mens ang­lių ka­syk­lo­se, sun­kiai dir­bo be­veik 8 me­tus. Pas­kui tę­sė­si trem­tis Ir­kuts­ko sri­ty­je, To­lu­no ra­jo­ne. Gy­ve­ni­mo švie­sa at­gi­mė, kai Al­ber­tui Eu­do­chi­mov­ke pa­vy­ko su­ras­ti tė­vus, o grei­tai ten pat ir trem­ti­nę nuo Paš­vi­ti­nio Sta­sę Pla­čia­ky­tę, dai­ni­nin­kę, darbš­tuo­lę, ta­pu­sią Al­ber­to žmo­na. Paaiš­kė­jo, kad 7 me­tais jau­nes­nė bū­si­mo­ji žmo­na į Si­bi­rą pa­te­ko tais pa­čiais 1949 me­tais, čia ją už­grū­di­no gy­ve­ni­mas, nes dir­bo tą pa­tį dar­bą, kaip ir vy­rai: kir­to miš­ką, jau­čiais vež­da­vo kar­tis, mal­kas, rąs­tus.

Mo­ky­to­ja S. Lov­či­kai­tė apie Sta­sės ir Al­ber­to Jū­rų mei­lės is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo: „Ne­ga­lė­jo gi mu­zi­kan­tas neiš­girs­ti skar­džia­bal­sės dai­ni­nin­kės iš lie­tu­vių trem­ti­nių kai­mo, ne­ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti tos iš­na­šios skais­čia­vei­dės darbš­tuo­lės. Pa­si­pir­šo, ve­dė, su­si­lau­kė tri­jų vai­ke­lių.“ De­ja, 1962 me­tais su šei­ma į Lie­tu­vą grį­žo tik vie­nas, Vy­tu­kas. Ki­ti du (dvy­niai) mi­rė Si­bi­re, kaip ir Jū­rų tė­vai, grį­žo į Lie­tu­vą, Lin­ku­vos ka­pi­nes, tik pra­si­dė­jus Są­jū­džiui.

Nie­kas ne­lau­kė Jū­rų šei­mos su­grį­žus iš Si­bi­ro, bet, kaip pa­sa­ko­jo Al­ber­tas, „iš­moks­ta žmo­gus džiaug­tis ma­žu“: sun­kiai se­kė­si pri­si­re­gist­ruo­ti, bet pa­vy­ko pri­si­glaus­ti Lin­ku­vos apy­lin­kė­se, o vė­liau džiaugs­mo bu­vo, kai su­si­ren­tė pa­sto­gę Lin­ku­vo­je, ga­vo dar­bo pie­ni­nė­je.

Al­ber­tas pa­sa­ko­jo: „Kai pa­gal­vo­ji – kiek čia žmo­gui te­rei­kia? Kad tik ant gal­vos nė­ra ko­kios bė­dos, pa­vo­jaus, li­gos ar di­de­lio rū­pes­čio – ir gy­venk sau, Die­vui dė­ko­da­mas. O dar čia ste­buk­las: lais­va Lie­tu­va. Ką čia kal­bėt, kad dar kiek svei­ka­tos, kad tos akys neuž­tem­tų.“

Ačiū, Die­ve, akys Al­ber­tui neuž­te­mo. Jis įsi­trau­kė į folk­lo­ro veik­lą, ta­po „Lin­ka­vos“ an­samb­lio sie­la, va­do­vės S. Lov­či­kai­tės rams­čiu. Kaip ir jo žmo­na Sta­sė Pla­čia­ky­tė-Jū­rie­nė. Sta­sė 17 me­tų iš­dir­bo Lin­ku­vos am­bu­la­to­ri­jos va­ly­to­ja, dai­na­vo me­di­kų an­samb­ly­je, Lin­ku­vos kul­tū­ros na­mų ir baž­ny­čios cho­ruo­se, nuo pat pir­mų­jų re­pe­ti­ci­jų įsi­trau­kė į an­samb­lio veik­lą kaip gas­pa­di­nė. Trum­pai drū­tai pa­sa­ky­siu – sten­gė­si ko­ja ko­jon, ran­ka ran­kon neat­si­lik­ti nuo sa­vo vy­ro Al­ber­to. An­samb­ly­je, kur dvel­kė gim­ti­nės ši­lu­ma, se­no­sios Žiem­ga­los kraš­to tra­di­ci­jos, pa­pro­čiai, abiem bu­vo mie­la ir jau­ku. Sa­vo Si­bi­ro trem­ties lai­kus A. Jū­ras yra ap­ra­šęs Pak­ruo­jo ra­jo­no trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių at­si­mi­ni­mų kny­go­je „Su­žeis­tų šir­džių dai­na“, ku­rią pa­ren­gė Zi­ta Bur­žai­tė-Vė­žie­nė.

Šven­čių sie­­la

Su į Lie­tu­vą atū­žu­sio­mis per­mai­no­mis, Są­jū­džio dva­sia at­si­vė­rė nau­jas A. Jū­ro gy­ve­ni­mo eta­pas, at­gi­mi­mas. Ne­ži­nia, kaip jis bū­tų su­si­klos­tęs, jei ne Lin­ku­vos švie­suo­lės mo­ky­to­jos S. Lov­či­kai­tės en­tu­ziaz­mas, sėk­min­gas ban­dy­mas įkur­ti et­nog­ra­fi­nį an­samb­lį „Lin­ka­va“, ku­ria­me iš­si­lie­jo Žiem­ga­los kraš­to tau­to­sa­ka, pa­pro­čiai, už­fik­suo­ti, įpras­min­ti pro­gra­mo­se, ku­rių per ket­vir­tį am­žiaus su­si­da­rė net 25. Tie­sa, Al­ber­tas iš pra­džių spy­rio­jo­si, pir­ma į an­samb­lio veik­lą įsi­trau­kė jo žmo­na, vai­di­nu­si gas­pa­di­nę pir­mo­jo­je pro­gra­mo­je „Li­na­rū­tė“. Gas­pa­di­nei rei­kė­jo gas­pa­do­riaus, tad Al­ber­tui ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip pa­suk­ti į an­samb­lį pa­skui žmo­ną. Nuo ta­da ket­vir­tį am­žiaus jis – vie­nas ryš­kiau­sių da­ly­vių ir at­li­kė­jų.

Su „Lin­ka­vos“ an­samb­liu A. Jū­ras da­ly­va­vo per 200 kon­cer­tų, 1990 me­tais švy­tė­jo Lie­tu­vos tau­ti­nė­je dai­nų šven­tė­je, pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tė­se 1994, 1998, 2003 me­tais. Įsi­mi­nė Al­ber­tui folk­lo­ro ren­gi­niai Rum­šiš­kė­se „Ant ma­rių kran­te­lio“, Vil­niaus „Skam­ba skam­ba kank­liai“, tarp­tau­ti­niai folk­lo­ro fes­ti­va­liai „Bal­ti­ca-87“, „Bal­ti­ca-91“, „Bal­ti­ca-93“, tra­di­ci­nė­s ta­pu­sios „Žiem­ga­los“ šven­tės, ku­rio­se da­ly­vau­da­vo kraš­to ko­lek­ty­vai. O kur iš­vy­kos į Ry­gą, Baus­kę, Lie­po­ją, Bul­ga­ri­ją. Vi­sur žiū­ro­vai gė­rė­jo­si vie­no Al­ber­to ar­ba su ko­lek­ty­vo bi­čiu­liais at­lie­ka­mais val­sais, po­lko­mis, kad­ri­liais, kraš­to pa­sa­ko­ji­mais.

Ne­ti­kė­tai A. Jū­ras iš­gar­sė­jo ju­bi­lie­ji­nė­je 90-me­tį 2014 me­tais mi­nė­ju­sio­je lie­tu­vių dai­nų šven­tė­je „Čia – mū­sų na­mai“. Iš­gar­sė­jo, nes vi­si res­pub­li­ki­niai laik­raš­čiai, te­le­vi­zi­jos pa­skel­bė, kad vy­riau­sias šven­tės da­ly­vis yra lin­ku­vis A. Jū­ras, ku­riam ta­da bu­vo 94 me­tai, va­di­na­si, 4 me­tais dau­giau ne­gu pa­čiai ju­bi­lie­ji­nei Dai­nų šven­tei. Žur­na­lis­tams Al­ber­tas pa­si­pa­sa­ko­jo, kad ne­jau­čiąs jo­kio jau­du­lio, prie šven­čių pri­pra­tęs, tik jam gai­la, kad Lie­tu­vos jau­ni­mas ne­la­bai no­ri dai­nuo­ti liau­dies dai­nas, o dar la­biau ven­gia gro­ti ar­mo­ni­ka. Tą­kart Al­ber­tas Folk­lo­ro die­ną ar­mo­ni­ka gro­jo Ber­nar­di­nų so­de ir Ge­di­mi­no kal­no pa­pė­dė­je.

Sa­vo 95-me­čio pro­ga Al­ber­tas su sa­vo kon­cer­tų, ren­gi­nių, kny­gų pri­sta­ty­mų bi­čiu­liu Gin­tau­tu Gvaz­daus­ku įra­šė 26 šo­kius. Ta­da pa­si­di­džiuo­da­mas jis sa­kė: „26 kū­ri­nius įra­šė­me ir įdė­jo­me į in­ter­ne­tą.“ Pui­ku, kad taip įvy­ko. Al­ber­to ar­mo­ni­kos gar­sai iš­liks atei­nan­čioms kar­toms, da­bar­ties žmo­nėms, ku­riems bran­gi sa­vo kraš­to kū­ry­ba. De­ja, liks tik įra­šai, o Lin­ku­vos kraš­to žmo­nėms trūks gy­vų Al­ber­to pa­juo­ka­vi­mų, grau­džios šne­kos, nuo­vo­ku­mo, au­ten­tiš­kos kraš­to tar­mės, in­di­vi­dua­laus, tik jam bū­din­go per­tei­ki­mo. Jį pa­ži­no­ju­siems, bend­ra­vu­siems ten­ka pri­pa­žin­ti, kad ne­te­ko­me vie­no iš pa­sku­ti­nių­jų kraš­to is­to­ri­jos liu­di­nin­kų, tar­pi­nin­ko tarp šian­die­nos ir to, kuo gy­ve­no mū­sų kraš­tas, ko­kia bu­vo prieš­ka­rio Lie­tu­va, ką ji iš­gy­ve­no so­viet­me­čiu. Ne­te­ko­me Pu­pų dė­dės, naš­lio Ra­po­liu­ko, pirš­lio ir dar de­šim­čių vaid­me­nų at­li­kė­jo, puo­šu­sio ir tur­ti­nu­sio mū­sų gy­ve­ni­mus.

***

Ka­ro­li­na Kaz­­laus­­kie­­nė

K. Kaz­laus­kie­nė, Žiem­ga­los kraš­to poe­tė, ra­šan­ti ir gim­tą­ja šiau­rės pa­ne­vė­žiš­kių tar­me, bu­vo vie­na iš tų, ku­ri dau­giau­siai bend­ra­vo su A. Jū­ru pa­sku­ti­niai­s jo gy­ve­ni­mo me­tais. Ji sten­gė­si, kad neei­li­nio ta­len­to mu­zi­kan­tas, kraš­to le­gen­da bū­tų kvie­čia­mas į kraš­to ra­šy­to­jų kny­gų pri­sta­ty­mus (ypač tuos, ku­riuos or­ga­ni­zuo­da­vo Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­ga), šven­tes, ren­gi­nius, pri­min­da­vo „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos va­do­vams, kad bū­tų įpras­min­tas ir atei­ties kar­toms iš­sau­go­tas A. Jū­ro kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas. Ji rū­pi­no­si sa­vo kraš­tie­čiu ir pa­sku­ti­nė­mis jo gy­ve­ni­mo die­no­mis. Skai­ty­to­jams siū­lo­me jos ei­lė­raš­tį, de­di­kuo­tą A. Jū­rui.

Pu­pų dė­­dė

Mu­zi­kan­tų mu­zi­kan­tui lin­ku­viui Al­ber­tui Jū­­rui

Mu­zi­kan­tą šau­nų tu­rim,

Jis gy­ve­na Lin­ku­voj.

Ar krikš­ty­nos, ar ves­tu­vės –

Dė­dės Jū­ro ieš­kom tuoj.

Dė­de Jū­rai, Pu­pų dė­de,

Pra­šo­me la­bai – pa­grok!

Va, liūd­na jau­no­ji sė­di –

Val­są jai pa­do­va­nok.

Mums po­lku­tę. Dar su­kti­nį.

Šo­kam, dre­ba net lan­gai,

O kiek po­rin­gių jis ži­no,

Įsi­ti­ki­nom se­niai.

Jo žmo­ne­lei mes pri­min­sim –

Ne, ji­nai ne­pa­vy­di,

Dė­dės Jū­ro ne­šok­din­sim,

Ne­pag­ros kaip jis ki­ti.

Ru­de­nė­lis. Nie­ko to­kio,

Kas kad už lan­gų lie­tus.

Sa­lėj links­ma, sa­lėj šo­ka –

Gro­ja dė­dė vėl pas mus.

Mu­zi­kan­tą šau­nų tu­rim –

Šim­tas dvi­de­šimt to­li.

Pu­pų dė­dei, dė­dei Jū­rui,

Tik de­vy­nias­de­šimt pen­ki.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Ar­mo­ni­ka gro­ja Pu­pų dė­dė – Al­ber­tas Jū­ras.

V. Pė­že­lio nuo­tr.

Dau­ge­ly­je pro­gra­mų, ku­rios ap­ra­šy­tos šio­je kny­go­je, Al­ber­tas Jū­ras da­ly­va­vo kar­tu su sa­vo žmo­na Sta­se Pla­čia­ky­te-Jū­rie­ne.


Sta­sys S. TU­­MĖ­­NAS

Dienos populiariausi

Latvijos orkestras paliko šaltą Katedrą

2017 m. balandžio 21 d.
lankomiausias

Iš prisiminimų apie Pakruojo dvarą

2017 m. balandžio 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas