(detali)

Orai Šiauliuose

howit/24408/1/1/3/?typkodu=img&keywords=" border='0' alt='' />

Konkursai

Ra­sa STE­PO­NĖ, ad­mi­nist­ra­to­rė
GAMINK IR BALSUOK
Ra­sa STE­PO­NĖ, ad­mi­nist­ra­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Nuorodos

Pakruojo kraštas
Farming simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017
FS17 mods
Farming simulator 2017 mods
Farming simulator 17 mods
ETS2 mods
Celebrity net worth
ATS mods
ETS 2 Mods
Swrafi sesxebi - Isesxe.com
LaenudON.ee
Farming Simulator 17 Mods
SEO PASLAUGOS
Farming Simulator 2017 Mods
FS 17 mods
Farming Simulator 17 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2015 Mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming simulator 2017 mods
Top Amazon Marketplaces
Universalus Meistras
www.krantas.lt
nmc.lt
Altagis.lt
Plastikiniai ir mediniai langai
Atolankos

Nepamirštas pasaulio teisuolis – gydytojas iš Užvenčio

2017 m. kovo 31 d.
Dalia KARPAVIČIENĖ

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je (Kel­mės r.) pri­si­min­tas Pet­ras Veb­laus­kas Gir­bu­das – il­gus me­tus šia­me mies­te­ly­je dir­bęs gy­dy­to­ju, gel­bė­jęs žy­dus ir nu­si­pel­nęs pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­do. Šie­met nuo šio di­džia­vy­rio gi­mi­mo praė­jo 125-eri me­tai.

Pri­si­mi­ni­mai – iš sū­naus lū­­pų

Gy­dy­to­jas, žy­dų gel­bė­to­jas, pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lis Pet­ras Veb­laus­kas Gir­bu­das Už­ven­ty­je dir­bo ir gy­ve­no iki 1967-ųjų. Te­nykš­tė­se ka­pi­nė­se ir pa­lai­do­tas. Pri­si­me­nan­čių­jų tei­gi­mu, pa­ly­dė­ti žmo­nių gy­dy­to­jo ir gel­bė­to­jo su­si­rin­ko iš­ti­sa mi­nia. Jau­ni ir se­ni ta­ry­tum plau­kė pa­skui mi­ru­sio­jo kars­tą Už­ven­čio gat­ve vien­ti­sa, ne­si­bai­gian­čia gy­va sro­ve.

Už­ven­ty­je iki šiol gy­ve­na vie­nas Pet­ro Veb­laus­ko Gir­bu­do sū­nų – Leo­pol­das Gir­bu­das. Švie­saus pro­to, skaid­rios at­min­ties de­vy­nias­de­šimt­me­tis apie tė­vą kal­ba tik ge­rus žo­džius. Ne iš bai­mės. Ir ne iš sū­nui pri­de­ran­čios pa­gar­bos. Sa­ko ne­pag­ra­žin­tą tei­sy­bę, ku­ri šių die­nų kon­teks­te ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­la­bai ti­kė­ti­na ar­ba ma­žų ma­žiau­siai – keis­ta. Bet Pet­ras Veb­laus­kas Gir­bu­das bu­vo bū­tent toks.

Bu­vo ge­ras sa­vo sū­nums, ra­mus, ne­griež­tas. Nors vai­kai ir iš­dy­kau­da­vo, jų ne­baus­da­vo, ne­kel­da­vo net bal­so. Ne­bent pa­sta­ty­da­vo ra­miai pa­sto­vė­ti kam­pe. Abu, so­li­da­riai, nors nu­si­kals­da­vo tik vie­nas. Apie fi­zi­nes baus­mes ne­bu­vo net min­ties.

Gy­dy­to­jas su vi­sais kal­bė­da­vo ty­liai, bet aiš­kiai, su­pran­ta­mai, įtai­giai. Vai­kys­tė­je Leo­pol­dui Gir­bu­dui at­ro­dė, kad jo tė­vas la­bai darbš­tus. Suau­gęs su­pra­to, kad tai tik­ra tie­sa. Jei kas

su­si­rgęs kvies­da­vo, vyk­da­vo bet ku­riuo pa­ros me­tu, per di­džiau­sias šven­tes. Dar­bo va­lan­dos ar išei­gi­nės gy­dy­to­jui neeg­zis­ta­vo. L. Gir­bu­das iš­sau­go­jo len­te­lę, ka­bė­ju­sią ant am­bu­la­to­ri­jos pa­sta­to sie­nos Už­ven­ty­je, Kra­žių gat­vė­je. Iš­ka­ba in­for­ma­vo, jog dak­ta­ras dir­ba kas­dien. Dar­bo va­lan­dos – ne­nu­ro­dy­tos. Jų pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo.

Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais, Leo­pol­das Gir­bu­das pri­si­mi­nė, jo tė­vas pa­gal ga­li­my­bes gel­bė­jo žy­dus kar­tu su Al­fon­su Son­gai­la, pra­var­de Al­fa, ir Ko­lai­nių kle­bo­nu Po­li­kar­pu Ma­ci­jaus­ku. Iš­gel­bė­tie­ji žy­dai Pet­rui Gir­bu­dui yra pa­ra­šę ne vie­ną pa­dė­kos laiš­ką.

Pa­žin­tis – nuo gi­­mi­­mo

Pri­si­mi­ni­mais apie gy­dy­to­ją, pa­sau­lio tei­suo­lį Pet­rą Gir­bu­dą da­li­jo­si jo krikš­to duk­ra, gy­dy­to­jos pro­fe­si­ją pa­si­rin­ku­si Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė.

Pir­mo­ji J. Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės pa­žin­tis su Pet­ru Gir­bu­du įvy­ko prieš 75 me­tus, sau­sio 21 die­ną, tre­čia­die­nį, 12 va­lan­dų 36 mi­nu­tės, Už­ven­ty­je, Ven­tos gat­vės na­me, pa­žy­mė­ta­me 21 nu­me­riu. „Tą die­ną aš gi­miau, o ma­ne priė­mė gy­dy­to­jas Gir­bu­das“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Ka­dan­gi gy­dy­to­jo žmo­na bu­vo mi­ru­si, o ant­rą­syk jis ne­ve­dė, nors ir li­ko su dviem dar ne­di­de­liais sū­nu­mis, vai­kus pa­dė­jo au­gin­ti J. Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės tė­vo se­suo Ade­lė, dir­bo ir se­ne­lio se­suo Pie­žie­nė.

Ko ge­ro, pa­sak J. Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės, tais lai­kais Už­ven­ty­je gy­dy­to­jas Gir­bu­das bu­vo pa­ts mo­ky­čiau­sias, moks­lus bai­gęs už­sie­ny­je. Neiš­di­dus, nes su­ti­ko bū­ti pa­pras­tų žmo­nių vai­ko krikš­ta­tė­viu. Paau­gu­si Ja­ni­na sa­vo krikš­to tė­vą kas­met svei­kin­da­vo per Pet­ri­nes, nu­neš­da­vo jam gė­lių. Su­lauk­da­vo ir vai­šių: ska­niau­sių sau­sai­nių, py­ra­go. Krikš­ta­tė­vis vi­suo­met įduo­da­vo pi­ni­gų sal­dai­niams nu­si­pirk­ti. Mer­gai­tė nu­si­pirk­da­vo mė­ti­nu­kų, ku­rių nuo­sta­bų sko­nį ta­ry­tum iki šiol jau­čia bur­no­je.

Il­ga kar­tis – pa­bels­ti į lan­­gą

Pas li­go­nius daž­niau­siai gy­dy­to­jas va­žiuo­da­vo ark­liais. Kai at­si­ra­do mo­to­ri­nių trans­por­to prie­mo­nių, gy­dy­to­ją vež­da­vo­si ir mo­to­cik­lais. Bet Pet­ras Gir­bu­das mo­to­cik­lams jau­tė bai­mę. Ne­va­žiuo­da­vo, prie mo­to­cik­li­nin­ko dir­žu ne­pri­si­ri­šęs.

Gy­dy­to­jas la­bai ger­bė sa­vo na­miš­kius, šei­my­nykš­čius. Nak­tį, no­rė­da­mi jį pri­si­šauk­ti, at­vy­ku­sie­ji tu­rė­da­vo į jo lan­gą ant­ra­me aukš­te pa­bels­ti il­ga kar­ti­mi.

J. Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės ma­ma Už­ven­čio am­bu­la­to­ri­jo­je dir­bo de­zin­fek­to­re, krikš­to ma­ma – va­ly­to­ja. Mo­te­rys yra pa­sa­ko­ju­sios, jog gy­dy­to­jas bu­vo vie­no­dai ge­ras vi­siems dar­buo­to­jams, ne­prik­lau­so­mai nuo jų pa­rei­gų. Mėg­da­vo kar­tu su vi­sais fo­tog­ra­fuo­tis tiek prie gy­dy­mo įstai­gos, tiek pa­ven­ty­je.

„Sy­kį, kai aš bu­vau dar moks­lei­vė, vi­sa mū­sų šei­ma su­si­rgo gri­pu. Tik aš li­kau svei­ka. Tė­ve­lis li­go­ni­nė­je dir­bo ūk­ve­džiu. Gy­dy­to­jas ma­ni­mi pa­si­ti­kė­jo, lei­do vie­to­je tė­ve­lio mais­tą su­neš­ti ir iš­duo­ti. Ant pe­čių duo­nos mai­šus ne­šio­jau, svars­ty­da­vau. Tė­ve­lis vi­są sa­vo mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mą man ati­da­vė“, – pri­si­mi­nė.

Gal ne vi­sai at­si­tik­ti­nu­mas, jog Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė, kaip ir jos krikš­ta­tė­vis, ta­po gy­dy­to­ja. Šven­tą, kil­nią pro­fe­si­ją pa­si­rin­ko ir Pet­ro Gir­bu­do užau­gin­ta ne­tik­ra duk­ra Ire­na.

Su Pet­ru Gir­bu­du žmo­nės at­si­svei­ki­no šal­tą 1967-ųjų gruo­dį. At­va­žia­vo ir Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė.

Iki šių die­nų mo­te­riai iš­li­ko aky­se mi­nia. Po­ra me­tų anks­čiau am­ži­no­jo poil­sio Kra­žiuo­se at­gu­lė ir ki­tas pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lis, ku­ni­gas Po­li­kar­pas Ma­ci­jaus­kas. Lie­tu­viai, žy­dai, ru­sai, kal­ba­ma, į ku­ni­go lai­do­tu­ves iš įvai­rių vie­tų bu­vo ve­ža­mi sunk­ve­ži­miais. Skam­bė­jo vi­sų pa­ra­pi­jos baž­ny­čių var­pai. Per vi­są mies­te­lį bu­vo bars­to­mos gė­lės. Taip bu­vo reiš­kia­ma pa­gar­ba drą­suo­liams, ku­rie žmo­nėms pa­dė­jo iš­lik­ti ir džiaug­tis gy­ve­ni­mu.

„Ma­no tė­ve­lis mi­rė su­lau­kęs 100 me­tų ir dvie­jų die­nų. At­sis­vei­kin­da­mas su ar­ti­mai­siais, dar pri­dū­rė: „Di­džiau­sia pa­gar­ba Gir­bu­dų šei­mai“, – sa­kė Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė, ne­be­ga­lė­da­ma su­lai­ky­ti jau­du­lio aša­rų.

Kai­­my­­nai

Gy­dy­to­ją Pet­rą Gir­bu­dą pri­si­mi­nė ir už­ven­tiš­kė Ona Jan­kaus­kie­nė.

„Bu­vo­me kai­my­nai, gy­ve­no­me ša­li­mais, Kra­žių gat­vė­je“, – sa­kė mo­te­ris.

O. Jan­kaus­kie­nės mo­čiu­tė, že­mai­tiš­kai mei­liai va­di­na­ma „ba­by­te“, pa­gim­dė sep­ty­nis vai­kus, bet vi­si mi­rė ir žu­vo dėl ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų, li­gų.

„Dėl siau­bin­gų iš­gy­ve­ni­mų ba­by­tei – nie­ko keis­ta – užei­da­vo ner­vi­niai prie­puo­liai. Bu­vau dar ma­ža. Bai­siai iš­si­gąs­da­vau. Ba­sa, pur­vi­na, kaip sto­vin­ti pas dak­ta­rą lėk­da­vau. „Ba­bai“ – ner­vai“, – iš­poš­kin­da­vau, dak­ta­ro pa­klaus­ta, kas at­si­ti­ko. Gir­bu­das tuoj man įduo­da­vo bu­te­lį miks­tū­ros. Par­bė­gu­si ke­lis šaukš­tus gė­ri­mo su­gir­dy­da­vau – kaip ran­ka ner­vus ba­by­tei nuim­da­vo“, – pa­sa­ko­jo Ona Jan­kaus­kie­nė.

Už­ven­tiš­kė ge­rai pri­si­me­na ir Pet­ro Gir­bu­do sū­nus Ri­čar­dą ir Leo­pol­dą, jau­nys­tė­je drau­ga­vu­sius su kai­my­nu Zy­ku. „Gra­žu bū­da­vo žiū­rė­ti į tris iš­la­kius jau­nus, iš­si­la­vi­nu­sius vy­rus, ei­nan­čius mū­sų, Kra­žių, gat­ve“, – sa­kė.

Be­ne la­biau­siai Onai Jan­kaus­kie­nei įstri­gęs gy­dy­to­jo uni­ver­sa­lu­mas. Pet­ras Gir­bu­das mo­kė­jo gy­dy­ti vis­ką – nuo gal­vos iki ko­jų. Da­bar­ti­niams gy­dy­to­jams iš to­kių, kaip Gir­bu­das, pa­sak O. Jan­kaus­kie­nės, tik mo­ky­tis ir mo­ky­tis. Už­ven­tiš­kiai, la­bai gerb­da­mi Pet­rą Gir­bu­dą, sa­vo­tiš­kai jam at­si­dė­ko­da­mi, daž­nam nau­ja­gi­miui ber­niu­kui duo­da­vo Pet­ro var­dą. „Ma­no bro­lis Pet­ras, kai­my­nys­tė­je Onu­tės Ve­lič­kai­tės bro­lis ir­gi Pet­ras. Bet gy­dy­to­jas, su­ži­no­jęs apie dar vie­ną Pet­rą Už­ven­ty­je, sa­vaip juo­kau­da­vo. Tvir­tin­da­vo, jog rei­kė­jo jo pa­pra­šy­ti, bū­tų gra­žes­nį var­dą iš­rin­kęs“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Ona Jan­kaus­kie­nė.

Už­ven­tiš­kės vy­ro pus­se­se­rė mo­ky­to­ja Ja­sai­tie­nė yra pa­sa­ko­ju­si, jog gy­dy­to­jas bu­vęs iš­rink­tas tė­vų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku. Sy­kį, nu­si­pir­kęs dvi kiau­les, pri­da­ręs deš­rų, iš­rū­kęs jas, iš­da­li­jo vi­siems mo­kyk­los mo­ky­to­jams. Taip mo­ky­to­jams už jų kil­nų dar­bą at­si­dė­ko­jęs.

Iš­gel­bė­ti žmo­­gų

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė Mil­da Kny­ze­lie­nė, pa­sa­ko­da­ma apie žy­dus gel­bė­ju­sį, be ga­lo sa­vo pro­fe­si­ją my­lė­ju­sį gy­dy­to­ją Pet­rą Gir­bu­dą, svars­tė, ką tu­rė­jo jaus­ti, kaip gy­ven­ti šis di­džia­vy­ris. Juk nuo­la­ti­nė įtam­pa, bai­mė dėl sa­vo šei­mos, ap­lin­ki­nių ir pa­ties sa­vęs gy­dy­to­ją ly­dė­jo ne vie­ną die­ną ar mė­ne­sį.

Bet Pet­ras Gir­bu­das ne­ga­lė­jo elg­tis ki­taip. Jis šel­pė, gel­bė­jo, slė­pė nuo neiš­ven­gia­mos mir­ties ne žy­dą, bet žmo­gų. Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liui vi­si žmo­nės bu­vo vie­no­di, vi­sų jis gai­lė­jo ir vi­siems pa­gal ga­li­my­bes pa­dė­jo.

Na­cių oku­pa­ci­jos me­tais gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das ir Ko­lai­nių ku­ni­gas Po­li­kar­pas Ma­ci­jaus­kas ak­ty­viai or­ga­ni­za­vo žy­dų gel­bė­ji­mą Kel­mės ir to­li­mes­nė­se apy­lin­kė­se. Tuo­met dar vi­sai jau­nas La­bū­na­vė­lės kai­mo gy­ven­to­jas Al­fon­sas Son­gai­la rū­pi­no­si par­vež­ti žy­dus iš Šiau­lių ge­to pas dak­ta­rą ar­ba kle­bo­ną. Vė­liau pa­smerk­tuo­sius pri­glaus­da­vo di­džiu­le drą­sa ir ar­ti­mo mei­le ap­do­va­no­ti vals­tie­čiai Šle­že­vi­čiai, Kli­mai, Juš­ke­vi­čiai, Ma­ci­jaus­kai, Čer­niaus­kai. Jų dė­ka iš­gel­bė­ti ne tik ne­kal­ti žmo­nės Ra­che­lė Ka­cav, Es­tera Kren­gel, Ba­sia Brau­die­nė, Cha­na Pel­cai­tė-Za­kie­nė, Sa­ra Olš­van­gai­tė-Mont­vi­lie­nė ir dau­ge­lis ki­tų, bet ir Lie­tu­vos gar­bė. Ko ge­ro ir mums, da­bar­ti­nei kar­tai, ir tiems, ku­rie gy­vens po mū­sų, dėl to bus leng­viau gy­ven­ti ir atė­jus lai­kui mir­ti.

Iš Kel­mės ki­lęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas, ra­šy­to­jas Ic­cho­kas Me­ras, ku­rio tė­vai bu­vo su­šau­dy­ti 1941 me­tais, o pa­ts jis užau­gin­tas že­mai­čių vals­tie­čių Bro­nės ir Juo­zo Dai­naus­kų, yra sa­kęs: „Tie, ku­rie vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais gel­bė­jo žy­dus, at­li­ko iš­ki­liau­sią tau­ti­nę pa­rei­gą. Jie bu­vo tau­tos do­ro­vės žie­das, tau­tos dva­sios di­di­kai, ne­svar­bu, iš­si­moks­li­nę žmo­nės ar pa­pras­tuo­liai raš­to ne­pa­ži­nę, ar dva­si­nin­kai, ne­šą tik­rą­ją ar­ti­mo mei­lę, ar pa­pras­ti vals­tie­čiai, su­dir­žu­siom ran­kom be­rian­tys že­mėn sėk­lą, pra­bun­dan­čią gy­vy­bės dai­gu, vi­sa sa­vo esy­be ži­ną ir žmo­gaus gy­vy­bės ver­tę. Jie są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai prie­ši­no­si nai­ki­nan­čiai na­cių jė­gai ir jos įran­kiui – tiems, ku­rie žu­dė. Mes tu­ri­me at­min­ti ir gar­bin­ti jų did­vy­riš­ku­mą, grįs­tą są­ži­ne, do­ra, ar­ti­mo mei­le ir pa­pras­tu žmo­giš­ku gai­les­čiu.“

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta Pet­rui Gir­bu­tui at­mi­nti skir­ta eks­po­zi­ci­ja, ku­rio­je – ir il­gus me­tus jo nau­do­tas vo­kiš­kas krau­jos­pū­džio ma­ta­vi­mo apa­ra­tas, at­vi­ru­kų al­bu­mas, gau­tas iš ba­dau­jan­čios Ber­žė­nų gra­fie­nės Jad­vy­gos Čaps­kie­nės su pa­dė­kos raš­te­liu už rū­pes­tį, gy­dy­mą, šel­pi­mą mais­tu, ke­le­tas kny­gų iš gy­dy­to­jo bib­lio­te­kos, tarp ku­rių – te­le­fo­nų abo­nen­tų kny­ga.

Nea­be­jin­gas jau­­ni­­mas

Pra­ne­ši­mą apie žy­dų ge­no­ci­dą ir pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lį gy­dy­to­ją Pet­rą Veb­laus­ką Gir­bu­dą pa­ren­gė Už­ven­čio Šat­ri­jos Ra­ga­nos gim­na­zi­jos moks­lei­vės Juo­za­pa­vi­čiū­tės.

Žy­dų ge­no­ci­das – tam­siau­sia dė­mė žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Tai me­tas, kuo­met dau­giau ne­gu pen­ki mi­li­jo­nai ne­kal­tų žmo­nių bu­vo ne­gai­les­tin­gai nu­žu­dy­ti. Di­de­lis ir ma­žas, jau­nas ir se­nas. Bu­de­liai ne­pa­si­gai­lė­jo nė vie­no. Ne­pai­sant griež­tų baus­mių, at­si­ra­do žmo­nių, pa­no­ru­sių šiai tau­tai iš­lik­ti. Vie­nas iš jų – Už­ven­čio gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das.

Už­ven­čio gim­na­zis­tai do­mi­si žy­dų tau­tos is­to­ri­ja. Is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Jū­ra­tė Ma­zi­liaus­kie­nė sa­kė, jog moks­lei­viai yra da­ly­va­vę ne vie­na­me kon­kur­se ir jį lai­mė­ję, yra ga­vę pa­dė­ką iš Iz­rae­lio uni­ver­si­te­to, kaip ant­ri pa­gal su­teik­tą in­for­ma­ci­ją Lie­tu­vos žy­dų mu­zie­jui.

***

Apie Pet­rą VEB­LAUS­KĄ GIR­­BU­­DĄ

Gi­mė 1892 me­tais. Li­kęs naš­lys, su sū­nu­mis Leo­pol­du ir Ri­čar­du Ado­mu gy­ve­no ir dir­bo Už­ven­ty­je iki 1967 me­tų.

1938 me­tais gy­dy­to­jas pa­si­kei­tė pa­var­dę – iš Veb­laus­ko į Gir­bu­dą. Tą pa­da­rė dėl ga­li­mų ne­ma­lo­nu­mų. Per sui­ru­tę su len­kais pa­var­dė skam­bė­jo pa­na­šiai į „veb­lovs­ki“. Gy­dy­to­jas bu­vo mo­kę­sis Char­ko­ve, tu­rė­jo ry­šių su Ru­si­jos ca­ru, ca­rai­tės fon­du.

Gy­dy­to­jo pro­fe­si­ją jis lai­kė šven­ta, my­lė­jo žmo­nes ir žmo­nės jį my­lė­jo. To­dėl, ne­skirs­ty­da­mas žmo­nių į tur­tin­guo­sius ir varg­šus, kil­min­guo­sius ir pa­pras­tus, žy­dus, ru­sus, vo­kie­čius ar lie­tu­vius, vi­siems pa­dė­jo, vi­sus gel­bė­jo. Kar­tu su ku­ni­gu Po­li­kar­pu Ma­ci­jaus­ku, vals­tie­čiu Al­fon­su Son­gai­la nuo neiš­ven­gia­mos žū­ties iš­gel­bė­jo ne vie­ną žy­dų tau­ty­bės žmo­gų. Gy­ve­ni­mu ga­lė­jo džiaug­tis Ra­che­lė Ka­cav, Es­te­ra Kren­gel ir dau­ge­lis ki­tų. Su­ži­no­jęs, jog Už­ven­čio žy­dai su­va­ry­ti į ma­lū­no sa­lyk­li­nę, kaž­kaip su­ge­bė­jo ten pa­tek­ti ir per­spė­ti žmo­nes.

2005 me­tų va­sa­rį Pet­rui Gir­bu­dui Iz­rae­lio vals­ty­bė su­tei­kė pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­dą už ho­lo­kaus­to au­kų gel­bė­ji­mą. Tų pa­čių me­tų ba­lan­dį Vil­niaus Gao­no žy­dų mu­zie­jaus siū­ly­mu Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus gy­dy­to­ją Pet­rą Gir­bu­dą ap­do­va­no­jo „Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi“. Gar­bin­ga šio dak­ta­ro ir ki­tų Kel­mės ra­jo­no gy­ven­to­jų, gel­bė­ju­sių žy­dus, veik­la ap­ra­šy­ta So­fi­jos Bin­kie­nės kny­go­je „Ir be gink­lo ka­riai“.

Gy­dy­to­jas, pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lis Pet­ras Gir­bu­das mi­rė Už­ven­ty­je 1967 me­tais, pa­lai­do­tas Už­ven­čio ka­pi­nė­se.

Ja­ni­nos Juo­za­pa­vi­čiū­tės-Sa­daus­kie­nės al­bu­mo nuo­tr.

Po žmo­nos mir­ties gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das ant­rą­syk ne­ve­dė, vie­nas užau­gi­no sū­nus Ri­čar­dą Ado­mą ir Leo­pol­dą.

Pet­ro Gir­bu­do sū­nus Leo­pol­das Gir­bu­das sa­kė, jog jo tė­vas nie­kuo­met nė­ra prieš jį su bro­liu bal­so pa­kė­lęs, apie fi­zi­nes baus­mes net kal­bos ne­ga­lė­jo bū­ti.

Ja­ni­na Juo­za­pa­vi­čiū­tė-Sa­daus­kie­nė tvir­ti­no, jog gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das bu­vo neiš­di­dus, nes su­ti­ko bū­ti pa­pras­tų žmo­nių, to­kių, kaip jos tė­vai, vai­ko krikš­to tė­vu.

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta eks­po­zi­ci­ja, skir­ta gy­dy­to­jui, pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liui Pet­rui Veb­laus­kui Gir­bu­dui.

Gy­dy­to­jas Pet­ras Gir­bu­das mėg­da­vo fo­tog­ra­fuo­tis kar­tu su vi­su ko­lek­ty­vu.

Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus nuo­tr.

Gy­dy­to­jas Pet­ras Veb­laus­kas Gir­bu­das pa­dė­jo vi­siems žmo­nės, ne­prik­lau­so­mai nuo jo tau­ty­bės ar tur­ti­nės pa­dė­ties. Už žy­dų gel­bė­ji­mą jam su­teik­tas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­das.

Dienos populiariausi

Latvijos orkestras paliko šaltą Katedrą (32)

2017 m. balandžio 21 d.
lankomiausias

Vi­ce­me­ras išrinktas: ką dirbs – neaišku (43)

2017 m. balandžio 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (1)

laisvas, 2017-03-31 08:59
Siūlau paskaityti straipsnį Ūkininko patarėjuje: "Kaniūkų kaimą iššaudę žydai – holokausto aukos?" Įdomus strapsnis.

Rodomi komentarai nuo 1 iki 1. Iš viso: 1

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 1
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas

keywords=" border='0' alt='' />