(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Tiesa – laiko trupinėliai...

2017 m. kovo 31 d.

„Ne­sus­tab­dy­si nei die­nos, nei nak­ties, ne­sus­tab­dy­si bė­gan­čio lai­ko...“

(Kon­fu­ci­jus)

Al­gir­das DAN­KI­SAS (1942–2014)

Raukš­lės vei­de – se­nė­ji­mo ta­tui­ruo­tės. Ki­taip ta­riant, pri­mi­ni­mas bū­ti pa­si­ren­gu­siam sa­vo sau­lė­ly­džiui. At­ro­do, toks aiš­kus, toks rim­tas pri­mi­ni­mas – ką pa­me­tei, ra­dai, ką grą­ži­nai, ko ti­kie­si? Vi­sai ne­kenks­min­gas ir ne­tgi ska­ti­nan­tis da­ly­kas. Ko­kių dar įdo­mių su­si­ti­ki­mų lau­kiu? Tie­sų pai­nia­va – ne­nu­mal­do­mas die­nų ir nak­tų per­spė­ji­mas. Lie­ka ne­sup­ras­ta jų kal­ba, at­ver­tas mįs­lių fo­lian­tas. O gal už­ver­tas? Ga­li­ma ir su­klys­ti. Ar ver­ta gin­čy­tis tik dėl to, kad esu dar gy­vas? Ne­ga­liu at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą.

Į gy­vas­ties ir mir­ties pa­slap­tis pa­vyks­ta įsi­skverb­ti per gam­tos raš­tą. Ta­čiau kiek­vie­na tie­sa, vi­so la­bo tik ga­li­ma tie­sa. Ži­no­ma, ret­kar­čiais pa­si­tai­ko išim­čių, bet jos tik pa­tvir­ti­na tai. Bu­vu­sių die­nų pa­slap­tys – ge­bė­ji­mas su­vok­ti ir pa­jus­ti. Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo mo­ra­lę: ge­res­nę ar­ba la­biau pa­ge­du­sią. To­dėl mar­gam lai­ko greit­ke­ly­je at­si­ran­da ir iš­lo­šian­čių, ir pra­lo­šian­čių. Mir­gan­čios da­to­mis ma­no me­tų krei­vės? Nė­ra pa­pras­ta nu­brėž­ti ski­ria­mą­ją li­ni­ją, tei­sin­gai priim­ti spren­di­mus ir jų lai­ky­tis.

Kiek­vie­nas su­si­ku­ria­me sa­vo pa­sau­lį. Gy­ve­na­me ja­me – ko­kie mes, toks ir mū­sų pa­sau­lis. Kas yra da­bar ir kas bu­vo anks­čiau? Ieš­kau at­sa­ky­mo, ku­ris stai­ga iš­ny­ko. Jis su­ka­si ant lie­žu­vio ga­lo. Jis yra, bet ne­su­ge­bu jo su­grieb­ti. Gal kal­tas už­marš­ties ša­ly­je li­ku­sios vai­kys­tės sko­nis? Man at­ro­do, kad pa­da­riau be­ga­lę klai­dų. Tik lai­kas ge­ba duo­ti at­sa­ky­mą.

Ne­ri­mas, rai­kan­tis die­nas be­si­klau­sant li­ki­mo dun­dė­ji­mo. O tai svar­bus da­ly­kas. Sė­di, nie­ko ne­ma­tai, ne­gir­di. Nuo to dar dau­giau ma­tai ir gir­di. Su­tin­ku ir iš­ly­džiu de­be­sis, o tai svar­bus už­siė­mi­mas. Pro­tas ne­sud­rums­tas įvy­kių. Iš­ge­riu gurkš­nį šal­ti­nio van­dens. Per­sii­mu bun­dan­čios die­nos ener­gi­ja, pir­muo­ju jos kvėp­te­lė­ji­mu. Ar ši­to pa­kaks ma­no pro­tui ap­švies­ti? Gal­vo­je tuš­čia. Ta­čiau tai ne ta dy­ky­nė, ku­rio­je nie­ko nė­ra. Jo­je kaž­kas kir­ba, ji iki kraš­tų pri­pil­dy­ta. Bet kuom, paaiš­kin­ti sau ne­ga­liu. Gal­būt pra­gy­ven­tas die­nas su­tal­pi­nau ir neap­sun­kau? Nes jos bu­vo leng­vos it de­be­sys, lais­vos kaip paukš­čiai. Dėk tas die­ne­les ant svars­tyk­lių, kiek pa­trauks?

Vis­kas tu­ri sa­vo vie­tą. Vis­kas tu­ri sa­vo lai­ką. Kaip iš­lik­ti dar­no­je su tuo, kas vyks­ta? Sau­lė lė­tai plau­kia dan­gaus už­tie­sa­lu. Die­nų vi­zi­jos – bal­tu­tė­lės ert­mės, švie­sos ir spal­vų iš­da­vys­tės. Ne­nu­mal­do­ma, ašt­ri, už­pus­ty­tų kla­jo­nių kryž­ke­lė­se, šau­kian­ti il­ge­sį pa­slap­tis. Nei bry­dės, nei pėd­sa­ko, kur bu­vo ženg­ta. Bal­tas, tra­pus rū­kas už­klo­ja aki­mir­kas, se­kun­des, mi­nu­tes, va­lan­das, sti­chiš­kas ir mįs­lin­gas. Min­tys pai­nio­ja­si, ne­no­ri pra­skaid­rė­ti. Kas­kart at­si­šau­kia vis ty­les­niu ai­du. Vie­nin­te­lis gar­sas – ma­no pa­ties kvė­pa­vi­mas.

Svei­ki­nu die­ną, upę – to­kias, ko­kios jos yra. Tie­są sa­kant, nė pa­ts ne­ži­nau, ku­riam ga­lui tai da­rau. Gal­būt dėl to, kad ma­tau, kvė­puo­ju, kad esu gy­vas. Nak­tį sap­na­vau Ven­tą, sro­ves ir rė­vas. Kar­tu su jo­mis bal­tu ta­ku ki­lau į mė­nu­lį. Iš­tir­pau rū­ke... Sap­nas? Vi­sai ne­kenks­min­gas, ne­tgi ska­ti­nan­tis da­ly­kas. Ki­taip ta­riant, at­gai­va slo­gios bū­ties nua­lin­tiems ner­vams. Baikš­tus lie­taus la­šas. Gal to­dėl švie­žias ir kva­pnus, spin­din­tis kaip Ven­tos vei­das, rim­tas ir su­si­mąs­tęs. „Ko tu no­ri? Ko­kių dar įdo­mių su­si­ti­ki­mų lau­ki?“ – ka­man­ti­nė­ja sro­vės. Bet aš ne­ži­nau, ką joms at­sa­ky­ti. „Jei­gu ko nors at­si­sa­kei, ne­bū­ti­nai tu­ri pra­lai­mė­ti ar nu­si­vil­ti. „At­si­duok bran­di­nan­čiai die­nos ga­ly­bei“, – pa­ta­ria rė­vos. Aš mie­lai iš­klau­sy­čiau jų ver­tin­gų pa­ta­ri­mų. Bet var­gu ar ką be­sup­ra­siu...

Upės ir gam­tos tie­sos? Rai­kan­tis die­nas, be­si­klau­sant li­ki­mo dun­dė­ji­mo, ne­ri­mas. Ži­nant, jog ry­toj ir po­ryt lau­kia tas pa­ts. Pa­sau­lis – toks, ko­kį pa­žįs­tu – nu­sto­ja eg­zis­ta­vęs tik mie­gant. Pra­gy­ven­tos die­nos? Sa­vy­je su­tal­pi­nau jas be var­go, ir neap­sun­kau. To­dėl, kad jos bu­vo leng­vos ir lais­vos. O jo­se su­til­po, su­si­ri­kia­vo ir die­nos, ir nak­tys, dan­gus ir de­be­sys, upės ir eže­rai – ma­no sva­jo­nių ir lū­kes­čių kok­tei­lis. Dau­ge­lis die­nų jau be da­tų, be­var­dės tar­si de­be­sys. Bu­vo, nu­plau­kė, iš­tir­po. Jas pa­si­vo­gė vi­sa­ga­lis ra­jū­nas lai­kas. Nei bry­dės, nei pėd­sa­ko, kur bu­vo ženg­ta – ne­nu­mal­do­mas, ašt­rus ir šau­kian­tis il­ge­sys – už­pus­ty­tų kla­jo­nių kryž­ke­lės. Vi­sa ki­ta – tirš­ta mig­la...

Ra­my­bę pa­pras­tai su­tei­kia ko­kia nors ga­ran­ti­ja. Ga­ran­ti­ja – bi­čiu­lio žo­dis. Jo akys lau­kė grei­to ir tei­gia­mo at­sa­ky­mo. Man, be abe­jo­nės, su­ko­si ant lie­žu­vio klau­si­mai.

– Mig­lo­tai šne­ki, – iš­ta­riau.

– Ki­taip nei­šei­na... nes tu pra­dė­si kar­py­ti au­si­mis.

Rit­min­gas eže­ro ban­ge­lių var­go­na­vi­mas – ku­pi­nos pa­slap­čių gel­mės. Ne­pa­žįs­tan­čios sa­vęs vė­jo su­šiauš­ta­me eže­re, už­si­da­riu­sios ir mįs­lin­gos. Ro­dos, jo­kios žu­vys jo­se ne­plau­kio­ja, nie­ko ne­pri­si­šau­kia, kal­ba­si ty­la. Ty­la? Gal ji eže­ro dva­sia... Kiek­vie­ną kar­tą čia pa­ti­ri ką nors nau­ja, pa­ma­tai ki­taip ne­gu anks­čiau. Nes pa­ts eže­ras nuo­lat kei­čia sa­vo nuo­tai­ką, spal­vas, džiau­gia­si ar­ba liū­di. Kar­tais tiek ne­daug te­rei­kia, kad pa­leng­vė­tų šir­dis. Tik ke­le­to švie­sių gar­sų. Na, dar žvilgs­nio į sa­vo at­spin­dį nu­ri­mu­sio van­dens veid­ro­dy­je.

Pa­sik­lys­tu tarp rea­ly­bės ir sva­jo­nių. Pa­mirš­tu tai, kas bū­ti­na. Svars­ty­mams lai­ko nė­ra. Tai ne iš­pa­žin­tis. Per iš­pa­žin­tį iš­sa­ko­mos nuo­dė­mės. „Ap­si­dai­ryk, rask kryp­tį. Pa­vyks ar­ba ne, pri­klau­sys ne nuo ta­vo no­rų, bet nuo už­si­spy­ri­mo“, – šna­ra ban­ge­lės. Tai­gi, tai­gi – rask... Į vis­ką rei­kia pa­žvelg­ti ki­taip. Nie­ko ne­pri­ki­ši. Ge­le­ži­nė lo­gi­ka. Lė­ta mir­tis – lai­kas. Ar ši­to pa­kan­ka ma­no pro­tui ap­švies­ti? Pa­žiū­riu į eže­ro veid­ro­dį. Jis ne­me­luo­ja – aš jau se­nis. At­si­ve­ria pra­ra­ja. Kuo ją už­pil­dy­ti?

De­be­sys eže­rui – tar­si skrais­tė nuo sau­lės. Ma­tyt, de­be­sy­se kaž­kas li­kę pa­slap­tin­ga iš se­nų lai­kų. Jie vi­są lai­ką ke­ly­je. Gal tai pa­pras­čiau­sias ban­dy­mas įsi­spraus­ti į sku­ban­čio lai­ko rė­mus? Pa­me­nu, Si­bi­ro pla­ty­bė­se se­nas even­kas po­ri­no, kad kla­jū­nus de­be­sis at­stū­mė ir dan­gus, ir pra­ga­ras. Žmo­gus? Jis iš pri­gim­ties nei ge­ras, nei blo­gas, jis kvai­las. Se­no­vės grai­kai tei­gė, jog blo­gis ran­da­si iš kvai­lu­mo. Dan­gaus gy­lis ir ja­me sly­pin­ti de­mok­ra­ti­jos pra­smė – šuo­lis ne­ži­no­my­bėn. De­mok­ra­ti­ja? Jo­je nė­ra nie­ko, kas bū­tų aukš­čiau par­ti­jų. Žmo­gus? Nors vis­ką su­pras­da­mas, jis el­gia­si ne­pro­tin­gai.

Ko čia at­va­žia­vau? Tai ne abst­rak­tus gal­vo­sū­kis, ne lo­gi­kos pra­ti­mai, ku­riuos rei­kia iš­pai­nio­ti. Tai no­ras pa­žvelg­ti į sa­ve pa­tį. Dan­gus ma­ne ver­ti­no žvilgs­niu – skvar­biu, ti­ria­mai ve­rian­čiu, ku­pi­nu kar­tė­lio, pa­žįs­tan­čiu ma­ne kaip nu­lup­tą. „Lai­ku iš­tar­tas žo­dis duo­da lais­vę min­čiai. Šį tą su­vok­ti ga­li tik at­si­sky­ręs nuo vi­sų ir vis­ko“, – šna­ra mel­dai. „Se­nat­vė – tai nuo­var­gis“, – ant­ri­na nend­rės. Tai pra­noks­ta vis­ką, ką ga­li­ma iš­girs­ti ar įsi­vaiz­duo­ti. Ban­dau su­pras­ti, sten­giuo­si. Bet iš tik­rų­jų nič­nie­ko ne­sup­ran­tu. Bū­ties tėk­mė su­gers ma­ne į sa­ve. Su­gers ne­grįž­ta­mai ir ne­gai­les­tin­gai.

Vi­sa­da ži­no­jau ir ži­nau la­bai ma­žai. Lai­kas, kan­dus šian­die­nos ste­bė­to­jas, bė­ga la­bai grei­tai. Gam­ta? Ji nie­kuo­met ne­su­lau­žo sa­vo įpro­čių. Nie­kuo­met. Jei­gu tik neį­si­ki­ša žmo­gus. Tai ne­juo­kin­ga, tai tik­ro­vė. O juk ne­rei­kė­tų dėl to ste­bė­tis... Pri­va­lau iš­gy­ven­ti ją, tik­ro­vę. Iš­jaus­ti kiek­vie­na sa­vo esy­bės da­le­le, o pa­skui pa­slėp­ti gi­liai šir­dy­je. Tai bus tei­sin­ga. Svar­biau­sia žo­džiai, ku­riuos no­riu iš­tar­ti, iš­sa­ky­ti, bet ne­ran­du. Praei­tis per­se­kio­jo ir per­se­kios, kad ją kur ga­las. Min­tys, tie tie­sos tru­pi­nė­liai, o gal neį­var­dy­tos pa­slap­tys, pai­nio­ja­si, ne­no­ri pra­skaid­rė­ti. Ne­no­ri, nors tu ką... O gal tai vie­nin­te­lis ge­ru­mas, dar li­kęs pa­sau­ly­je?

Gin­čas su drau­gu už­si­tę­sė. Jam kaž­ko­dėl se­kė­si gau­dy­ti ša­pa­lus. Man – eše­rius. Drau­gas šai­pė­si, kad gau­dy­ti rai­nuo­sius ne toks jau di­de­lis me­nas. O ša­pa­las la­bai at­sar­gus ir aky­las, san­tū­rus ir už­si­da­ręs... Jo nuo­mo­ne, eše­rių gau­dy­mas bu­vo ma­no pro­fa­na­ci­ja. Di­de­lio ūpo gin­čy­tis ir įro­di­nė­ti ne­tu­riu. Tai vi­sai kas ki­ta nei pro­fi­lak­ti­nės svei­ka­tos ge­ri­ni­mo prie­mo­nės. At­sit­ve­riu ty­los sie­na ir už­si­da­rau sa­vy­je. Į sėk­mę rei­kia ei­ti pa­ma­žu, laip­te­lis po laip­te­lio. O kas de­da­si gel­mė­je, tą te­ga­li nu­ma­ny­ti. Ne­ži­no­my­bė pra­tur­ti­na ir da­ro įta­ką ma­no min­tims.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Al­gir­das Dan­ki­sas bu­vo il­ga­me­tis „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tas, „Ato­lan­kų“ bend­raau­to­ris.

Dienos populiariausi

Latvijos orkestras paliko šaltą Katedrą (1)

2017 m. balandžio 21 d.
lankomiausias

Vi­ce­me­ras išrinktas: ką dirbs – neaišku (2)

2017 m. balandžio 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas