(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Keturi kampai

Skutinėti margučiai artina Velykas

2017 m. balandžio 13 d.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je eks­po­nuo­ja­mi be­veik du šim­tai za­ra­siš­kės Vir­gi­ni­jos Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės sku­ti­nė­tų mar­gu­čių. Smul­ku­čiais raš­tais sku­ti­nė­ti kiau­ši­niai įver­tin­ti ne vie­nu ap­do­va­no­ji­mu.

zivile@skrastas.lt

Su­ža­vė­jo sku­­ti­­nė­­ji­­mas

Už stik­lo ant šie­no iš­dė­lio­ti 190 sku­ti­nė­tų viš­tos kiau­ši­nių ir trys stru­čio. Dar apie 160 V. Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės mar­gu­čių eks­po­nuo­ja­mi Pa­ne­vė­žy­je. Mar­gu­čių raš­tai – įvai­riau­si, iš­sku­ti­nė­ti sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mu kruopš­tu­mu. Ko­lek­ci­jo­je vie­no­dų mar­gu­čių nė­ra.

„Ne ma­no no­siai“, – ap­žiū­rė­da­mas mar­gu­čius, gal­vą krai­pė pa­ro­dos lan­ky­to­jas. Šiau­liuo­se vie­šė­ju­si pa­ro­dos au­to­rė nuo­šir­džiai da­li­jo­si pa­tir­ti­mi, sku­ti­nė­ti mo­kė moks­lei­vius ir jų mo­ky­to­jus.

V. Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės ma­ma mė­go da­žy­ti kiau­ši­nius, bet Aly­taus kraš­te, iš ku­rio tau­to­dai­li­nin­kė ki­lu­si, mar­gu­čius sku­ti­nė­ti nė­ra įpras­ta.

Sku­ti­nė­tų mar­gu­čių gro­žį pa­ma­tė stu­di­jų me­tais Vil­niu­je, kai ap­si­lan­kė tuo­mečia­me Is­to­ri­jos ir et­nog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je (da­bar – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus).

„Ma­ne taip su­ža­vė­jo! At­vi­po apa­ti­nė lū­pa ir aš il­gai sto­vė­jau prie to sten­do. Gal­vo­jau: Die­ve, kaip taip iš vi­so įma­no­ma pa­da­ry­ti!“

Su­kū­ru­si šei­mą ir su­si­lauku­si vai­kų V. Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė la­bai no­rė­jo, kad ve­ly­ki­nis sta­las bū­tų kuo gra­žes­nis. Pa­ban­dė kiau­ši­nius sku­ti­nė­ti.

„Ži­no­ma, la­bai pra­stai se­kė­si. Duž­da­vo kiek­vie­nas mar­gu­tis. Jei vie­ną šo­ną iš­sku­ti­nė­da­vau, tai ki­tas skil­da­vo. Mar­gu­tį vis tiek pa­dė­da­vau ant lėkš­tu­tės – bent šiek tiek puoš­da­vo.“

Lem­tin­gas ta­po vie­nas šv. Ve­ly­kų ant­ros die­nos ry­tas. Ei­da­ma į baž­ny­čią, mo­te­ris pa­siė­mė tris mar­gu­čius – su­tik­toms drau­gėms pa­do­va­no­ti. „To­kius mar­gu­čius val­gy­ti?!“ – ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti do­va­nų ga­vu­sios bi­čiu­lės ir pa­siū­lė juos ne­šti į pa­ro­dą, tą die­ną vy­ku­sią Za­ra­sų kul­tū­ros cent­re.

Nors ne­tu­rė­jo net lėkš­tu­tės kiau­ši­niams eks­po­nuo­ti, iš kar­to bu­vo įver­tin­ta – pel­nė tre­čią­ją vie­tą. Lai­mė­ji­mu ypač džiau­gė­si vai­kai, ku­rie prieš kiek­vie­nas šv. Ve­ly­kas ne­kant­rau­da­vo: „Ma­ma, ar tu šie­met da­ly­vau­si pa­ro­do­je?“

Taip vie­na po ki­tos pa­ro­do­se pa­si­py­lė pir­mo­sios vie­tos. Gar­si tau­to­dai­li­nin­kė au­dė­ja Ade­lė Tu­mė­nie­nė pa­ra­gi­no ei­ti to­liau: pa­teik­ti mar­gu­čius kon­kur­si­nei pa­ro­dai „Auk­so vai­ni­kas“.

„Bu­vau pri­vers­ta“, – juo­kia­si. Du kar­tus tau­to­dai­lės re­gio­ni­nė­se pa­ro­do­se „Auk­so vai­ni­kas“ (Za­ra­suo­se ir Mo­lė­tuo­se) bu­vo įver­tin­ta tre­čią­ja vie­ta ir du kar­tus – Ig­na­li­no­je bei Ute­no­je – ant­rą­ja vie­ta.

Per­nai iš­gir­do, kad mar­gu­čiai ver­ti pir­mo­sios vie­tos, bet ap­do­va­no­ji­mas bu­vo skir­tas tau­ti­niam kos­tiu­mui.

„Mar­gu­tis yra mar­gu­tis. Kon­kur­si­nė­je pa­ro­do­je mar­gu­čiai pa­ten­ka į vie­ną gru­pę su kryž­dir­biais, au­dė­jo­mis... Bet gal kaž­ka­da dar tą vai­ni­ką už­si­dė­siu“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Sku­ti­nė­ti mar­gu­čiai eks­po­nuo­ti tau­to­dai­lės pa­ro­do­je, skir­to­je Lie­tu­vos tūks­tant­me­čiui, Val­do­vų rū­muo­se, tai­ko­mo­sios dai­lės pa­ro­do­je-kon­kur­se „Iš Džiu­go sak­mių“ Tel­šiuo­se, Ru­si­jos liau­dies me­no mu­zie­ju­je Sankt Pe­ter­bur­ge, res­pub­li­ki­nė­je liau­dies me­no pa­ro­do­je „Pa­va­sa­rio šven­čių sim­bo­liai“ Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je.

Kant­rus dar­­bas

V. Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės Ve­ly­kos pra­si­de­da su­lig ga­vė­nia. Šie­met tik pra­si­dė­jus ga­vė­nios lai­ko­tar­piui pir­mą­ją pa­ro­dą ati­da­rė Aly­taus ra­jo­ne, Mi­ros­la­vo mo­kyk­lo­je, ku­rią bai­gė 1979 me­tais.

Praė­ję me­tai tau­to­dai­li­nin­kei bu­vo sun­kūs, už­klu­po on­ko­lo­gi­nė li­ga, to­dėl ne­su­kū­rė nė vie­no mar­gu­čio.

„Bu­vo tuš­čia, ne­ži­no­da­vau, ką dė­ti – ar taš­ke­lį, ar kry­že­lį. Nie­kas ne­si­dė­da­vo. Bu­vau pa­ža­dė­ju­si: jei man Die­vas pa­dės ir aš su­lauk­siu šio pa­va­sa­rio, pa­da­ry­siu pa­ro­dą. Bu­vau pri­vers­ta da­ry­ti, nes pa­si­ža­dė­jau“, – šyp­so­si V. Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė.

Pa­ro­dų geog­ra­fi­ja ne­ti­kė­tai iš­si­plė­tė į Šiau­lius ir Pa­ne­vė­žį, tad te­ko ko­lek­ci­ją plės­ti: „Gal­vo­jau, rei­kia nors po mar­gu­tį kas die­ną pa­da­ry­ti. Pa­ju­tau įkvė­pi­mą ir daug dir­bau.“

Tau­to­dai­li­nin­kė iš anks­to ne­mąs­to, koks bus pie­ši­nys – kiau­ši­nis pa­dik­tuo­ja. Mo­ty­vai – įvai­riau­si. Mėgs­ta smu­lkius raš­tus. Bū­na, kad ir vi­sos die­nos ne­pa­kan­ka vie­nam mar­gu­čiui iš­sku­ti­nė­ti. Jei ran­kos neat­lai­ko krū­vio, dar­bo lie­ka ir ki­tai die­nai.

Pir­miau­sia ne­vir­tą kiau­ši­nį da­žo šal­tuo­se da­žuo­se. Tuo­met per dvi sky­lu­tes iš­pu­čia tu­ri­nį. Po vie­ną kiau­ši­nių ne­da­žo, tad vie­nu ypu iš­pu­čia net 30–40 mar­gu­čių. Da­žo ir na­tū­ra­liais, ir che­mi­niais da­žais. Iš na­tū­ra­lių ren­ka­si svo­gū­nų lukš­tus, per­nai iš­ban­dė ža­lius grai­ki­nių rie­šu­tų džio­vin­tus ke­va­lus.

Pag­rin­di­nis įran­kis – kan­ce­lia­ri­nis pei­lis, ki­tų dar va­di­na­mas sta­ty­bi­niu pei­liu. Yra iš­ban­džiu­si dau­gy­bę įran­kių: žirk­lių ga­liu­kus, ma­ni­kiū­ri­nes žirk­lu­tes, lenk­ti­nį pei­liu­ką, skal­pe­lį, se­no­vi­nį vy­riš­ką skus­tu­vą su at­si­len­kian­čiais aš­me­ni­mis.

Kad ir ko­kia pa­ty­ru­si tau­to­dai­li­nin­kės ran­ka, ir da­bar pa­si­tai­ko su­skal­dy­ti lukš­tą. Grau­džiau­sia, kai kiau­ši­nis sky­la bai­giant dar­bą ar­ba jau iš­sku­ti­nė­tas mar­gu­tis nu­rie­da nuo sta­lo ir dūž­ta.

Žmo­nės, at­krei­pė dė­me­sį V. Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė, la­bai do­mi­si sku­ti­nė­ja­mais mar­gu­čiais. Daž­nai tei­rau­ja­si, kaip tiek daug iš­sku­ti­nė­ja. „Sup­ra­tau, kad gy­ve­ni­mas la­bai trum­pas, no­riu, kad kuo dau­giau žmo­nių pa­ma­ty­tų, gal bent vie­nas iš pa­ma­čiu­sių­jų už­si­krės ši­tuo vi­ru­su.“

V. Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės ve­ly­ki­nių mar­gu­čių pa­ro­da bib­lio­te­ko­je bus eks­po­nuo­ja­ma iki ba­lan­džio 30 die­nos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vir­gi­ni­ja Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė mar­gu­čius sku­ti­nė­ti pra­dė­jo no­rė­da­ma kuo gra­žes­nio ve­ly­ki­nio sta­lo. Da­bar tau­to­dai­li­nin­kės ko­lek­ci­jo­je – šim­tai mar­gu­čių.

Vir­gi­ni­ja Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė no­riai da­li­ja­si mar­gu­čių sku­ti­nė­ji­mo pa­tir­ti­mi.

Vir­gi­ni­jos Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės sku­ti­nė­ti mar­gu­čiai akį trau­kia smul­kiais raš­tais.

Dienos populiariausi

Latvijos orkestras paliko šaltą Katedrą (1)

2017 m. balandžio 21 d.
lankomiausias

Vi­ce­me­ras išrinktas: ką dirbs – neaišku (2)

2017 m. balandžio 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas