(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Kultūra

TARP ALŽYRO IR LIVONIJOS

2017 m. balandžio 20 d.
Vytautas BIKULČIUS

Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la ką tik iš­lei­do dvi kny­gas, ku­rios skai­ty­to­jui nu­tie­sia tra­jek­to­ri­ją tarp dvie­jų to­li­mų taš­kų – Al­žy­ro ir Li­vo­ni­jos. Ar ga­li bū­ti tarp jų kas nors bend­ra?

Už bro­lio var­dą

Al­žy­ro ra­šy­to­jas Ka­me­lis Daou­das sa­vo ro­ma­ne „Mer­so. Nau­jas ty­ri­mas“ (iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Liu­ci­ja Ba­ra­naus­kai­tė-Čer­niu­vie­nė) sto­ja į sa­vo­tiš­ką akis­ta­tą su pran­cū­zų ra­šy­to­ju Albert‘u Ca­mus, ku­rio ro­ma­nas „Sve­ti­mas“ yra ta­pęs skai­to­miau­siu kū­ri­niu tarp Pran­cū­zi­jos skai­ty­to­jų. Mat vi­siems skai­ty­to­jams yra ži­no­mas epi­zo­das, kai pa­sta­ro­jo ro­ma­no pro­ta­go­nis­tas Mer­so pa­plū­di­my­je nu­žu­do ara­bą ir tei­sė­jo pa­klaus­tas, ko­dėl jis taip pa­siel­gė, at­sa­kė, jog dėl to kal­ta sau­lė. Ca­mus ro­ma­ne skai­ty­to­jas taip ir ne­su­ži­no to ara­bo var­do.

Ro­ma­ne „Mer­so. Nau­jas ty­ri­mas“ pa­sa­ko­to­ju tam­pa to nu­žu­dy­to ara­bo bro­lis Ha­ru­nas. Jis pa­ga­liau ryž­ta­si pa­pa­sa­ko­ti sa­vo šei­mos is­to­ri­ją, nes jam bai­su, kad jo bro­lis li­ko neį­var­din­tas, nors ir tu­rė­jo var­dą – Mu­sa. Jam ap­mau­du, kad žu­di­kas Mer­so skai­ty­to­jų dė­ka iš­gar­sė­jo vi­sa­me pa­sau­ly­je, tuo tar­pu jo bro­lis li­ko be­var­dis.

Mer­so jį bū­tų ga­lė­jęs pa­va­din­ti nors Ke­tu­rio­lik­ta Va­lan­da kaip Ro­bin­zo­nas Kru­zas, ne­ti­kė­tai su­ti­kęs čia­bu­vį, jam da­vė Penk­ta­die­nio var­dą. Už­tat jam keis­ta, kad nie­kas pa­sau­ly­je iš skai­ty­to­jų ne­si­sten­gė su­ži­no­ti to ara­bo var­do. Ko­dėl Ca­mus už­te­ko tik pa­sa­ky­ti, kad Mer­so nu­žu­dė ara­bą, ir vis­kas?

Neat­si­tik­ti­nai Ha­ru­nas jau­čia, kaip jo bro­lis Mu­sa tar­si kvie­čia jį iš Mi­ru­sių­jų ka­ra­lys­tės ir klau­sia, ko­dėl jis nie­ko ne­da­rąs, nes Mu­sa nė­ra gy­vu­lys. Pa­sa­ko­to­jo nuo­mo­ne, Mer­so su­ge­bė­jo taip pui­kiai pa­pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją, jog vi­si skai­ty­to­jai net už­mir­šo jo nu­si­kal­ti­mą, tuo tar­pu jo be­raš­tis vy­res­ny­sis bro­lis bu­vo rei­ka­lin­gas tik tam, kad jį nu­šau­tų, net var­dą jam už­mir­šo duo­ti.

Kaip iš­pru­sęs skai­ty­to­jas jau ga­lė­jo su­pras­ti, šis ro­ma­nas yra pa­ra­šy­tas, re­mian­tis va­di­na­mą­ja re­cep­ci­jos teo­ri­ja, ku­ri skel­bia, kad kny­ga pra­de­da gy­vuo­ti ta­da, kai ji pa­ten­ka į skai­ty­to­jo ran­kas. Ki­taip ta­riant, kiek­vie­nas skai­ty­to­jas ku­ria sa­vą­ją kū­ri­nio ver­si­ją. Šiuo at­ve­ju ir su­si­du­ria­me su gan įdo­mia Ca­mus ro­ma­no „Sve­ti­mas“ ver­si­ja, ku­rią kaip skai­ty­to­jas pa­tei­kia ra­šy­to­jas Ka­me­lis Daou­das.

Są­šau­kos tarp „Sve­ti­mo“ ir „Mer­so. Nau­jas ty­ri­mas“ yra aki­vaiz­džios. Tie­sa, skai­ty­to­jas pri­va­lo pui­kiai ži­no­ti pra­di­nį šal­ti­nį, šiuo at­ve­ju – ro­ma­ną „Sve­ti­mas“. Tad jei „Sve­ti­mas“ pra­si­de­da nuo Mer­so pra­ne­ši­mo, kad prie­glau­do­je mi­rė jo ma­ma, tai Al­žy­ro ra­šy­to­jo ro­ma­no pir­ma­sis sa­ki­nys skel­bia, kad pa­sa­ko­to­jo ma­ma dar gy­va.

Kai ku­riuos sa­ki­nius iš Ca­mus ro­ma­no au­to­rius tie­siog per­ke­lia į sa­vo kū­ri­nį ir juos pui­kiai pri­tai­ko prie nau­jo kon­teks­to. Ka­me­lis Daou­das tar­si už­pil­do tuos „Sve­ti­mo“ tar­pus, ku­rie ne­rei­ka­la­vo iš Ca­mus pla­tes­nio paaiš­ki­ni­mo ar­ba pa­sa­ko­ji­mas bu­vo plė­to­ja­mas vi­sai ki­ta kryp­ti­mi. Ca­mus, kaip ži­nia, pa­ra­šė ro­ma­ną „Sve­ti­mas“, no­rė­da­mas įro­dy­ti ab­sur­do teo­ri­ją.

Prie jos, tik iš ki­tos pu­sės priei­na ir ro­ma­no „Mer­so. Nau­jas ty­ri­mas“ au­to­rius. O pa­ra­le­lių tarp šių dvie­jų ro­ma­nų esa­ma be ga­lo daug. Ga­li­ma ne­tgi teig­ti, kad už­si­mez­ga sa­vo­tiš­kas šių dvie­jų ro­ma­nų dia­lo­gas, ku­ris tie­siog ska­ti­na mė­gau­tis skai­ty­to­ją. O tai jau yra ne­ma­žai, kad ro­ma­nas at­kreip­tų į sa­ve dė­me­sį. Neat­si­tik­ti­nai jis pel­nė Pir­mo­jo ro­ma­no Goncourt‘ų pre­mi­ją. Tik­ras li­te­ra­tū­ros (ir Ca­mus) ger­bė­jas tie­siog pri­va­lo per­skai­ty­ti šią kny­gą.

Am­bi­ci­jų jė­ga

Nau­jas Un­di­nės Ra­dze­vi­čiū­tės ro­ma­nas „Krau­jas mė­ly­nas“ mus nu­ke­lia į XV am­žių, kai aš­tuo­nio­lik­me­tis ri­te­ris Bern­har­das von der Bor­chas iš Vest­fa­li­jos at­si­du­ria Li­vo­ni­jo­je. Jo min­ty­se slap­tas sie­kis at­gai­vin­ti Teu­to­nų or­di­no jė­gą, pra­ras­tą Žal­gi­rio mū­šy­je.

Pir­ma­sis jo veik­los žings­nis iš­ties pa­si­se­ka – jis tam­pa Li­vo­ni­jos Ma­rien­bur­go pi­lies ko­men­dan­tu. Ta­čiau ar ga­li to už­tek­ti jau­nuo­liui, ku­ris ne­sle­pia sa­vo am­bi­ci­jų. Mat vie­nas iš jo pro­se­ne­lių bu­vo Li­vo­ni­jos or­di­no Ma­gist­ras. Ne­jau­gi su­ma­nus ir ener­gin­gas ri­te­ris ga­li ten­kin­tis ei­li­niu iš­ko­vo­ji­mu – Li­vo­ni­jos Or­di­no Mar­ša­lu? Jo aky­se tie­siog mir­gu­liuo­ja Ma­gist­ro ti­tu­las.

Tie­sa, Ma­gist­ras mirš­ta pa­ts, pa­leng­vin­da­mas Bern­har­do von der Bor­cho pa­dė­tį, nes šis ruo­šė­si jį nu­žu­dy­ti, ta­čiau prieš jį iš­ky­la nau­ja kliū­tis – Ry­gos ar­ki­vys­ku­pas Sil­vest­ras Sto­de­ve­še­ris, ku­ris bu­vo ži­no­mas kaip so­do­mi­tas, įsa­ko už­da­ry­ti Ry­go­je vi­sas baž­ny­čias, kad nie­kas ne­be­ga­lė­tų su­si­tuok­ti ir kad mi­ru­sie­ji bū­tų lai­do­ja­mi be šven­tų­jų sak­ra­men­tų.

Ta­da Bern­har­das von der Bor­chas ryž­ta­si vyk­ti į Ro­mą, pas po­pie­žių, kad iš­spręs­tų šią pro­ble­mą, tuo la­biau, kad čia dir­ba jo pusb­ro­lis, Ro­mos baž­ny­čios vi­ce­kanc­le­ris Rod­ry­gas Bor­dža. Skai­ty­to­jas jau nu­jau­čia, jog čia kal­ba­ma apie gar­sio­sios Bor­dži­jų gi­mi­nės at­sto­vą.

Žo­džiu, au­to­rė įsu­ka to­kią įvy­kių ka­ru­se­lę, jog skai­ty­to­jas tik spė­ja juos sek­ti, juo­lab nė­ra var­gi­nan­čių ap­ra­šy­mų, žo­džiai tau­pūs, gal net šykš­tūs, bet su­ge­ban­tys ma­sin­ti skai­ty­to­ją ir ar­tė­ti prie ro­ma­no pa­bai­gos. Dar la­biau nu­stebs skai­ty­to­jas, kai su­ži­nos, kad ši gar­sio­ji Bor­chų gi­mi­nė, ku­rio­je ga­li­ma at­sek­ti vo­kiš­kas, is­pa­niš­kas, ita­liš­kas, grai­kiš­kas at­ša­kas, yra su­si­ju­si su pa­čia ro­ma­no au­to­re.

Pers­kai­tęs ro­ma­ną, ne­no­rom su­si­da­rai įspū­dį, kad gy­ve­ni­me be ga­lo daug le­mia am­bi­ci­jos. Tai ro­do ir ri­te­rio, Li­vo­ni­jos or­di­no Ma­gist­ro Bern­har­do von der Bor­cho is­to­ri­ja. O is­to­ri­ja mo­ko da­bar­tį. Ko čia ste­bė­tis?

Neį­ti­kė­ti­na, bet am­bi­ci­jos ga­li su­sie­ti ir du ro­ma­nus, pa­sa­ko­jan­čius apie Al­žy­rą ir Li­vo­ni­ją, ku­riuos ski­ria ne tik di­džiu­liai at­stu­mai, bet ir is­to­ri­jos šimt­me­čiai! Kai ka­da ir žmo­nės tu­ri bend­rą var­dik­lį.

Dienos populiariausi

Latvijos orkestras paliko šaltą Katedrą (1)

2017 m. balandžio 21 d.
lankomiausias

Vi­ce­me­ras išrinktas: ką dirbs – neaišku (2)

2017 m. balandžio 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas