(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Kelmės rajone

SUŽINOJO

2017 m. kovo 18 d.
Stasys RAMANAUSKAS

Il­gais ru­dens va­ka­rais Ba­siu­kų kai­mo vy­rai mė­go pas ku­rį kai­my­ną suė­ję į bū­rį pa­si­kal­bė­ti ir pa­po­li­ti­kuo­ti. Ypač juos do­mi­no pa­skli­dęs gan­das, kad vi­sus į „kol­cho­zus“ su­va­rys, o kas tas „kol­cho­zas“ ir ko­dėl juos va­rys, – taip nie­kas ir ne­ži­no­jo.

Di­džiau­siai pra­kul­ta gal­va vis­ką pir­mam su­ži­no­ti bu­vo Tim­kui, to­dėl jis, grį­žęs iš vy­rų po­bū­vio, ėmė gal­vo­ti, kaip jam tai pa­da­ry­ti. Pa­la, pa­la, mąs­tė Tim­kus, ka­žin kas gud­riau­sias žmo­gus pa­sau­ly­je, aiš­ku, kad žy­das, to­dėl rei­kia jo ir pa­klaus­ti.

Tur­gu­je žmo­nių bu­vo kaip kimš­te pri­kimš­ta. Tim­kus vaikš­čio­ja tarp ve­ži­mų ir žval­go­si ne į at­vež­tas pre­kes, bet į kaž­ką ki­tą.

–O, štai ir jis,– nu­džiu­go Tim­kus, pa­ma­tęs su il­ga barz­da pa­žįs­ta­mą žy­dą, pa­siė­mu­sį ran­ko­je še­pe­tį, ku­rį vi­siems siū­lė:

– Kam še­pe­tį?! Kam še­pe­tį?!

De­ja, nie­kas jo ne­pir­ko, net ir ne­si­do­mė­jo ta pre­ke.

– Tai po kam,Lei­ba, tie ta­vo še­pe­čiai?

– Ui, pi­giau gry­bų, čer­von­cas – ir še­pe­tys ta­vo, – nu­džiu­go žy­das, kad jo pre­ke su­si­do­mė­jo.

– Klau­syk, Lei­ba, sa­ko, jūs, žy­dai, esat gud­rūs žmo­nės.

– O ko­dėl mes tu­ri­me bū­ti dur­niais? – at­sa­kė šis.

– Ar ne­pa­sa­ky­si ta­da man, kas yra „kol­cho­zas“?

– Ui, ko čia ne­pa­sa­ky­si, jei pirk­si še­pe­tį, ži­no­ma pa­sa­ky­siu!

Tim­kui bu­vo gai­la čer­von­co, ir jam tas še­pe­tys bu­vo rei­ka­lin­gas, kiek pa­pū­gai ar­mo­ni­ka, bet jis la­bai no­rė­jo su­ži­no­ti, kas yra tas „kol­cho­zas“.

– Mat ta­ve šu­nes, už aš­tuo­nis rub­lius imu ir dar ma­ga­ry­čių – pa­sa­ky­si, kas tas „kol­cho­zas“, – de­rė­jo­si Tim­kus.

– Ui, ta­vo lai­mei – ma­no ne­lai­mei, kad tų še­pe­čių nie­kas ne­no­ri pirk­ti – tik imk.

Tim­kus, su­mo­kė­jęs pi­ni­gus, neat­lei­do žy­do, kad šis pa­sa­ky­tų, kas tas „kol­cho­zas“.

– Niu kaip tau, žmo­gel, „kol­cho­zas“ yra „kol­cho­zas“.

– Aš pa­ts ži­nau, kad „kol­cho­zas“, bet kaip tą „kol­cho­zą“ pa­da­rys ir ko­kia tvar­ka ten bus?

– Ui, pa­da­rys, ir greit pa­da­rys, ir tvar­ka bus kaip baž­ny­čioj. Tiu ati­duo­si kar­vis, tiu ati­duo­si ark­lis, tiu ati­duo­si akė­čias, tiu ati­duo­si plū­gus, tiu ati­duo­si vis­ką – ir bus „kol­cho­zas“, ko vas­cia dau­giau no­ri?

– O, vieš­pa­tie! – at­si­du­so Tim­kus, – vis­ką ati­duo­ti dy­kai? Ar tik tu, Lei­ba, ne­me­luo­ji? – ne­ti­kė­jo Tim­kus.

– Ui, kam man ma­luo­ti jai vas­cia ne­vė­ry­ji, va­žiuok į Ra­sy­ją ir pa­si­klausk, kaip ten tuos „kol­cho­zus“ da­rė...

– O kaip žmo­nės gy­vens to­liau? – smal­sa­vo Tim­kus.

– Kaip gy­vens? Ui, kaip dirbs – taip ir gy­vens.

– Tu, žy­de, man ne­šne­kėk su pa­mu­šais, sa­kyk, kiek už dar­bą gaus, tik sa­kyk žmo­niš­kai, kad su­pras­čiau, – pra­dė­jo pyk­ti Tim­kus.

– Ui, ko­dėl vas­cia ne­sup­ran­ti, niu, sa­ky­sim, vas­cia bū­si pa­prasts dar­bi­ninks, o aš bri­ga­die­rius, ta­vo na­čial­ninks.

– O, koks greits, jau ir į na­čial­ni­kus įšo­kai, – ne­pa­ti­ko Tim­kui.

– Niu, kaip aš neį­šok­siu, jei jūs pa­tys ma­ne iš­rink­sit.

– O jei mes ta­vęs ne­rink­sim?

– Niu, kaip jūs ne­rink­sit, jei jums val­džia įsa­kys!

– O jei mes vis­tiek ne­rink­sim? – spy­rė­si Tim­kus.

– Ui, ta­da bū­sit so­vie­tų ne­prie­te­liai ir jus pas bal­tus meš­kus iš­veš.

– Ne­ga­li bū­ti! – iš­si­gan­do Tim­kus.

– Ui, tu, žmo­ge­li, ne­bi­jok, tik tu ne­krūp­čiok, žy­de­lis neis į „kol­cho­zą“, žy­de­lis tu­ri tar­ga­vo­ti, aš tik dėl pa­ly­gi­ni­mo sa­kau, kad tu su­pras­tum, – ra­mi­no iš­si­gan­du­sį Tim­kų žy­das.

– Na, jei dėl pa­ly­gi­ni­mo, kad aš su­pras­čiau, tai jau būk tuo sa­vo na­čial­nin­ku, jei taip jau no­ri, te­gul ta­ve šu­nes, – su­ti­ko Tim­kus. – Na, pa­sa­kok, pa­sa­kok to­liau, kas bus ta­me „kol­cho­ze“, kaip mo­kės už dar­bą, juk še­pe­tį nu­pir­kau – prie­kaiš­ta­vo Tim­kus.

– Niu, ta­da klau­sy­kis. Aš bū­siu na­čal­ninks, o tiu – pa­prasts dar­bi­ninks, aš tau ir ta­vo sa­sė­dui Rip­kui liep­siu iš­kas­ti duo­bę.

– O kam ta duo­bė? – smal­sa­vo Tim­kus.

– Ui, Tim­kau, kad tu vi­sai be­ra­zu­mis, juk aš dėl pa­ly­gi­ni­mo.

– Ge­rai, te­bū­nie dėl pa­ly­gi­ni­mo, – vėl nu­si­lei­do Tim­kus. – Sa­kyk, kas bus to­liau?

– Ui, kas bus – tas bus! Niu, sa­ky­sim, tu ge­rai dir­bi, o Rip­kus dur­nių va­lio­ja.

– Kas to ne­ži­no, kad jis niek­tau­za, tin­gi­nys ir si­mu­lian­tas. O aš jei dir­bu – tai dir­bu, – vėl per­trau­kė Tim­kus žy­dą.

– Niu ge­rai, kad tu dir­bi, tik, Tim­kau, tu klau­syk, kas bus to­liau.

Jūs iš­kas­kit, o aš ją pa­ma­ruo­ju.

– Vo kam dar mie­ruo­ti, juk čia ne kel­nes siū­ti, – ste­bi­si Tim­kus.

– Ui, Tim­kau, koks tu be­ra­zu­mis, koks tu mi­šiū­ga­na šmots.

Pa­ma­ruo­ju, kad ži­no­čiau, kiek dar­ba­die­nių už­ra­šy­ti.

– Vo kas tie dar­ba­die­niai? – tei­ra­vo­si Tim­kus.

– Ui, dar­ba­die­niai – tai vis­kas, už dar­ba­die­nį gau­si pi­ni­gų, už dar­ba­die­nį gau­si grū­dų, už dar­ba­die­nį gau­si šiau­dų, už dar­ba­die­nį vis­ko gau­si, jei bus ši­to ta­vo „kol­cho­ze“.

– Tai reiš­kia – daug dar­ba­die­nių tu­rė­ti – ge­rai? – pra­dė­jo su­si­gau­dy­ti Tim­kus.

– Ži­no­ma, ge­rai, ži­no­ma gut! – pa­tvir­ti­no žy­das.

– Tai kiek ta­da, kai pa­mė­ruo­si duo­bę, už­ra­šy­si man dar­ba­die­nių? – smal­sa­vo Tim­kus.

– Niu, tau, ge­rai dir­bai, už­ra­šy­siu dar­ba­die­nį.

– O kai­my­nui Rip­kui? – ne per daug ap­si­džiau­gęs pa­klau­sė Tim­kus.

– Niu, Rip­kui – tris.

– Ar tu, žy­de, iš pro­to išė­jai, tam tin­gi­niui, tam si­mu­lian­tui tiek ra­šy­ti? – py­ko Tim­kus.

– Tiu, Tim­kau, ne­rėk, tiu, Tim­kau, ne­šū­ka­vok gvol­tu, tiu, žmo­ge­li, ži­nok, Rip­kus man pa­sta­tys bu­te­liu, kaip aš jam ne­ra­šy­siu, kaip aš jam ne­py­ša­vo­siu, ui, juk ran­ka ran­ką maz­go­ja.

Tim­kus per­py­kęs tren­kė žy­dui po ko­jų še­pe­tį ir ne­sa­vu bal­su su­krio­kė:

–Eik po vel­nių su sa­vo še­pe­čiu ir sa­vo „kol­cho­zu“!

Taip Tim­kus pir­mas su­ži­no­jo, kas yra tas „kol­cho­zas“.

Re­gi­nos MUS­NEC­KIE­NĖS nuo­tr.

Dienos populiariausi

Švietimo laukia didelės permainos

2017 m. kovo 21 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. kovo 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas