(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Tarpukario Šiaulių inteligentė

2017 m. vasario 24 d.
Nijolė PETRAITYTĖ

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos bib­lio­te­ki­nin­kė

Pir­mo­sios ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais Šiau­liuo­se gy­ve­no ne vie­na ori­gi­na­li mo­te­ris. To­kios bu­vo Sta­nis­la­va Jak­še­vi­čiū­tė-Venc­laus­kie­nė, Ona Gruz­dy­tė-Bu­gai­liš­kie­nė, Zo­fi­ja Lu­kaus­kai­tė-Ja­sai­tie­nė, Ro­za­li­ja Ma­lei­kai­tė-Son­dec­kie­nė, se­se­rys Šal­kaus­kai­tės, Zu­za­na Ar­laus­kai­tė-Mik­šie­nė. Dau­gu­ma iš jų bu­vo ži­no­mų šiau­lie­čių žmo­nos ar duk­ros, so­cia­liai ap­rū­pin­tos, jų bui­tis bu­vo su­tvar­ky­ta. Ro­dos, ga­lė­jo gy­ven­ti pra­ban­giai, ta­čiau jų žvilgs­nis kry­po ne į puoš­me­nas ar iš­kil­mes, bet į vi­suo­me­nei rei­ka­lin­gus dar­bus. Šios mo­te­rys bu­vo idea­lis­tės, sa­vo ener­gi­ją sky­rė tau­tos rei­ka­lams.

Šį kar­tą pa­si­rin­ko­me at­skleis­ti ma­žiau ži­no­mos tar­pu­ka­rio pe­da­go­gės, vi­suo­me­ni­nin­kės Eu­ge­ni­jos Če­pu­ly­tės-Klup­šie­nės (1897-1989) kul­tū­ri­nę dar­buo­tę. E. Klup­šie­nė gy­ve­no ir dir­bo Šiau­liuo­se is­to­ri­niais įvy­kiais tur­tin­gu XX a. pir­mos pu­sės lai­ko­tar­piu. Gim­ta­ja­me mies­te praė­jo svar­biau­si Eu­ge­ni­jos me­tai. Čia bren­do jos gy­ve­ni­mo pa­tir­tys ir nuo­sta­tos.

Ji – pir­mų­jų res­pub­li­kos me­tų pe­da­go­gė, vi­suo­me­ni­nin­kė. Dar­ba­vo­si dau­ge­ly­je mies­to švie­ti­mo, lab­da­ros drau­gi­jų, ko­mi­te­tų, bu­vo jų rei­ka­lų ve­dė­ja, su­va­žia­vi­mų de­le­ga­tė, pir­mo­sios ta­ry­bos na­rė, vė­liau vie­na iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vos mo­te­rų, ban­džiu­sių kan­di­da­tuo­ti į 4-ąjį res­pub­li­kos Sei­mą. Ta­čiau 1944 m. į Va­ka­rus pa­si­trau­ku­sios E. Klup­šie­nės var­das so­viet­me­čiu bu­vo iš­stum­tas iš mies­to at­min­ties.

Jau­nys­tė. Pe­da­go­gų vi­suo­me­ni­nin­kų šei­ma

Eu­ge­ni­ja gi­mė 1897 m. va­sa­rio 4 d. An­ta­no Če­pu­le­vi­čiaus, bu­vu­sio mies­to bur­mist­ro sū­naus, ge­le­žin­ke­lio tar­nau­to­jo ir Onos Li­man­tai­tės šei­mo­je. Ma­ma – Ona Li­man­tai­tė – taip pat šiau­lie­tė, ki­lu­si iš smul­kių ba­jo­rų. Šei­mo­je Eu­ge­ni­ja bu­vo vy­riau­sia. Dar au­go jau­nė­lė Ma­ri­ja. O bro­lis Leo­nas mi­rė jau­nas. Tė­vai lei­do į moks­lus abi duk­te­ris. Apie gim­na­zis­tės Eu­ge­ni­jos Če­pu­ly­tės vi­suo­me­ni­nę veik­lą nė­ra ži­no­ma, ji at­si­sklei­dė vė­les­niais gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čiais.

Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš bu­vu­sių im­pe­ri­jos mies­tų – Pe­ter­bur­go, Vi­tebs­ko, Vo­ro­ne­žo jau­ni in­te­li­gen­tai grįž­ta į Šiau­lius. Eu­ge­ni­jos tė­vai grįž­ta iš Vi­tebs­ko. Ten Eu­ge­ni­ja bai­gė moks­lus ka­ro me­tais eva­kuo­to­je mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je ir po to dar tre­jus me­tus dir­bo ge­le­žin­ke­lio val­dy­bo­je, kar­tu da­ly­va­vo lie­tu­vių veik­lo­je.

Grį­žo į gim­tą­jį mies­tą su at­gims­tan­čios tau­tos lais­vės vil­ti­mis, nu­si­tei­kę įsi­jung­ti į kul­tū­ri­nį švie­tė­jiš­ką dar­bą. Tai bu­vo me­tas, kai rei­kė­jo kur­ti ir vals­ty­bę, ir nau­ją ne­prik­lau­so­mą Šiau­lių mies­tą, ir jau­ną šei­mą. Lem­tin­ga vie­ta – to­ji gim­na­zi­ja. Čia ber­mon­tia­dos me­tais su­si­ti­ko du jau­ni in­te­li­gen­tai Eu­ge­ni­ja Če­pu­ly­tė ir An­ta­nas Klup­šas. Su­si­tuo­kė 1920 m. 1921-1922 m. gi­mė du Klup­šų pa­me­ti­nu­kai Pa­jau­ta Mei­lu­tė Eu­ge­ni­ja ir Vai­de­vu­tis An­ta­nas.

An­ta­nas Klup­šas – iš Ly­gu­mų vals­čiaus smul­kių­jų ba­jo­rų. My­ko­lo ir Vac­lo­vo Bir­žiš­kų lai­kų gim­na­zis­tas, vė­liau – Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tas. Pe­da­go­go dar­bo pa­tir­ties įga­vo dirb­da­mas gim­na­zi­jo­se Len­ki­jos did­mies­ty­je Lo­dzė­je. Griū­vant im­pe­ri­jai, jis grį­žo į Lie­tu­vą, da­ly­va­vo is­to­ri­nė­je Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jo­je 1917 m. A. Klup­šui pir­ma­jam te­ko va­do­vau­ti nau­jai lie­tu­viš­kai gim­na­zi­jai Šiau­liuo­se. Jį ver­tė­tų va­din­ti va­ka­rie­tiš­ko ti­po pe­da­go­gu. Ta pro­ga no­rė­tu­me kiek pa­ko­re­guo­ti duo­me­nis apie šią as­me­ny­bę, nes esa­ma pai­nia­vos lei­di­niuo­se, ku­riuo­se mi­ni­mas A. Klup­šas. Klai­din­gos ži­nios apie ta­ria­mą jo tė­vo di­rek­to­ria­vi­mą. A. Klup­šo tė­vas Vin­cen­tas tuo­met jau bu­vo gar­bin­go am­žiaus ir gy­ve­no Šiau­lių pa­šo­nė­je, Smil­gių dva­re. Jis mi­rė apie 1924 m., o mo­ti­na – 1933 m. Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos is­to­ri­jo­je A. Klup­šas, kaip šios mo­kyk­los auk­lė­ti­nis, nė­ra mi­ni­mas, nors bai­gė ją 1902 m.

Jau­na­ve­džiams ne­bu­vo ka­da džiaug­tis sa­vo pa­čių lai­me. 1919 m. rug­sė­jo 29 d. kar­tu su ki­tais mo­ky­to­jais te­ko gin­ti gim­na­zi­ją nuo ber­mon­ti­nin­kų iš­puo­lio. Eu­ge­ni­jai tuo­met bu­vo 23 me­tai. At­si­mi­ni­muo­se ap­ra­šo­ma, kaip ji kar­tu su Ona Bu­gai­liš­kie­ne ir Sta­se Or­vi­dai­te bu­vo ap­stum­dy­tos ir muš­tos rit­meis­te­rio fon Plat­te­no. Su­žeis­tas di­rek­to­rius A. Klup­šas. Tuo­se įvy­kiuo­se da­ly­va­vo ir Eu­ge­ni­jos ma­ma Ona Če­pu­lie­nė, ku­ri bu­vo lei­te­nan­to par­trenk­ta ir spar­dy­ta. Di­de­liu var­gu pa­vy­ko ją iš­plėš­ti iš vo­kie­čių na­gų ir vals­tie­čio ark­liais nu­vež­ti na­mo. Ir tuo­met gim­na­zi­jo­je su­skam­bė­jo at­gi­mi­mo dai­na ,,Lie­tu­viais esa­me mes gi­mę“. Nau­jo­ji šiau­lie­čių kar­ta ją pa­kar­to­jo 1989 – ai­siais, nau­jo­jo at­gi­mi­mo lai­kais....

Jau 1919 m. pa­va­sa­rį iš­leis­ta pir­mu­ti­nė gim­na­zis­tų lai­da.

Tuo­me­ti­nė mer­gai­čių gim­na­zi­ja bu­vo at­vi­ra įvai­riau­siems vi­suo­me­nės po­rei­kiams. Mo­kyk­lo­je ne kar­tą vy­ko jau­nų­jų šau­lių ir skau­tų, jau­na­lie­tu­vių, es­pe­ran­ti­nin­kų ren­gi­niai, ,,Put­pe­lės“ ir žy­dų ,,Tar­but“ drau­gi­jų va­ka­rai, Vil­niui rem­ti drau­gi­jos Šiau­lių sky­riaus su­si­rin­ki­mai. Juo­se tu­rė­jo sa­vo žo­dį abu Klup­šai.

Jie kū­rė nau­jo ti­po in­te­li­gen­tų šei­mą, abu įsi­jun­gė į mies­to ir ša­lies in­te­re­sų srau­tą, A. Klup­šas mi­ni­mas tarp veik­les­nių Lie­tu­vos vals­tie­čių liau­di­nin­kų sky­riaus at­sto­vų. 1929 ir 1934 m. jis ta­po Šiau­lių ap­skri­ties že­mės ūkio ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, pri­klau­sė Že­mės ūkio rū­mams, skai­tė pa­skai­tas ūki­nin­kams ir jau­ni­mui, o Eu­ge­ni­ja ta­po vie­na iš vi­suo­me­niš­kiau­sių mies­to mo­te­rų. Mi­ni­ma, kad ji 1919 m. bu­vo iš­rink­ta į mies­to ta­ry­bą.

E. Klup­šie­nė mo­ky­to­ja­vo mies­to pra­džios mo­kyk­lo­se, o va­ka­rais dir­bo kaip gim­na­zi­jos raš­ti­nin­kė. Ar­ti­ma pe­da­go­gi­kai bu­vo ir E. Klup­šie­nės veik­la ,,Lie­tu­vos vai­ko“ (įk. 1926 m.) ir ,,Mo­ti­nos ir vai­ko“ (1930 m.) drau­gi­jo­se.

Eu­ge­ni­ja Klup­šie­nė – neei­li­nės šei­mos mo­te­ris: daug reiš­kė ži­no­mo pe­da­go­go ir val­di­nin­ko žmo­nos, di­rek­to­rie­nės sta­tu­sas. Jos pa­dė­tis bu­vo ki­to­niš­ka nei ki­tų ano me­to mo­ky­to­jų. Šei­mo­je Eu­ge­ni­ja ir An­ta­nas Klup­šai – sa­va­ran­kiš­kos as­me­ny­bės, skir­tin­go cha­rak­te­rio, bend­ro­je veik­lo­je pa­pil­dę vie­nas ki­tą. E. Klup­šie­nės pa­dė­tis tei­kė vi­so­kių ga­li­my­bių ir pro­gų gar­sė­ti lab­da­ros ins­ti­tu­ci­jo­se, už­siim­ti aukš­tuo­me­nės da­mų veik­la. Ji rin­ko­si glo­bė­jos ir vi­suo­me­ni­nin­kės vaid­me­nis. Ne­bu­vo vien na­mų mo­te­ris, o la­biau – vie­šu­mos žmo­gus.

Pe­da­go­gės, or­ga­ni­za­to­rės ga­bu­mus ji at­sklei­dė da­ly­vau­da­ma ir ki­to­se vi­suo­me­ni­nė­se veik­lo­se: or­ga­ni­za­vo mo­te­rų šau­lių bū­rius ir il­gą lai­ką bu­vo šau­lių bū­rio ir rink­ti­nės va­do­vy­bės na­rė. Il­ga­me­tė šau­lių mo­te­rų Cent­ro ta­ry­bos na­rė. Vei­kė ir skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­je. Ša­lia įžy­mių­jų šau­lių. ji lai­kė­si kuk­liai, ne­si­ver­žė į prie­kį. Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis, Šiau­lių kraš­to­ty­ros drau­gi­jos va­do­vas, E. Klup­šie­nę va­di­no šios veik­los ži­no­ve. Vie­nin­te­lė mo­te­ris, ne vie­ne­rius me­tus rink­ta į šios drau­gi­jos val­dy­bą. Ji bu­vo drau­gi­jos iž­di­nin­kė. 1933 m. ji pri­si­dė­jo ren­giant ant­rą­jį res­pub­li­kos kraš­to­ty­ri­nin­kų su­va­žia­vi­mą Šiau­liuo­se.

Šau­lys­tė ir skau­tys­tė

Veik­la šau­lių ir skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­se – svar­bi E. Klup­šie­nės pro­fe­si­nės ir vi­suo­me­ni­nės veik­los da­lis. Šiau­liuo­se bu­vo po­pu­lia­ri šau­lių va­dė, il­ga­me­tė Lie­tu­vos mo­te­rų šau­lių ta­ry­bos na­rė. Skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­je ji glo­bo­jo jau­nuo­sius skau­tus.

Šiau­liai bu­vo vi­so šau­liš­ko mo­te­rų dar­bo Lie­tu­vo­je lop­šys. Tai bu­vo pir­mo­ji mo­te­rų rink­ti­nė Šau­lių są­jun­go­je. 1928 m. sau­sio 13 d. įkur­tas Šiau­lių mies­to mo­te­rų šau­lių sky­rius. Po me­tų vy­ko pir­ma­sis VII rink­ti­nės mo­te­rų šau­lių sky­rių at­sto­vių su­va­žia­vi­mas. Šau­lės ren­gė sa­ni­ta­ri­jos kur­sus, me­no va­ka­rus, sa­viš­vie­tos kur­sus, plė­to­jo lab­da­rin­gą veik­lą, mo­kė­si tau­ti­nių šo­kių ir pra­ti­mų

E. Klup­šie­nė, kaip skelb­ta 4-to de­šimt­me­čio spau­do­je, ak­ty­viai da­ly­va­vo šau­liš­ko dar­bo va­dy­bo­je: pir­mi­nin­ka­vo ren­gi­niuo­se, pa­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti sto­vyk­las ir lab­da­ros ren­gi­nius. Bu­vo už­megz­ti ry­šiai su Lat­vi­jos aiz­sar­gė­mis.

Šiau­lie­tės įsi­pa­rei­go­jo or­ga­ni­zuo­ti 1931 m. pir­mą­jį vi­sos Lie­tu­vos šau­lių mo­te­rų su­va­žia­vi­mą. Ja­me E. Klup­šie­nė pri­sta­tė VII rink­ti­nės šau­lių mo­te­rų val­dy­bos veik­lą.

1932 m., šau­lių or­ga­ni­za­ci­jos 10-me­čio pro­ga, kar­tu su bū­riu ki­tų nu­si­pel­niu­sių šau­lių jai įtei­kia­mas Šau­lio žvaigž­dės or­di­nas.

Skau­ty­bės tra­di­ci­jas pra­tę­sė Klup­šų duk­ra Pa­jau­ta ir jos vy­ras Ta­das Tal­lat-Kelp­šos. Šiau­lių mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je Pa­jau­ta (Ju­ta) pri­klau­sė ,,Gabijos’’ skau­čių drau­go­vei. Jai va­do­va­vo mo­ky­to­ja Bist­ra­mie­nė. De­ja, iš­vy­kę gy­ven­ti į JAV Tal­lat-Kelp­šos to­kiai veik­lai jau ne­tu­rė­jo lai­ko. Klup­šų proa­nū­kiai – Kris­ti­na, To­mas ir Li­na taip pat bu­vo skau­tai, da­ly­vau­da­vo lie­tu­vių skau­tų sto­vyk­lo­se. Vie­no­je sto­vyk­lo­je To­mas su­si­pa­ži­no su bū­si­ma žmo­na Dai­na. O Li­na sa­vo iš­rink­tą­jį Po­vi­lą su­ti­ko Lie­tu­vių Jau­ni­mo Kong­re­se Aust­ra­li­jo­je.

Žings­nis į po­li­ti­nę are­ną

Dar vie­nas E. Klup­šie­nės drą­sus žings­nis – ban­dy­mas ei­ti į di­džią­ją po­li­ti­ką. Šią te­mą iš­sa­miai iš­gvil­de­no V. Ju­rė­nie­nė mo­nog­ra­fi­jo­je „Lie­tu­vių mo­te­rų ju­dė­ji­mas XIX am­žiaus pa­bai­go­je – XX am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je“ (Vil­nius, 2006).

1936 m. Lie­tu­vos Mo­te­rų ta­ry­ba Kau­ne iš­kė­lė dvi kan­di­da­tes – So­fi­ją Čiur­lio­nie­nę ir E. Klup­šie­nę. Pir­ma­jai at­si­sa­kius, li­ko vie­nin­te­lė E. Klup­šie­nė. Rin­ki­mų rek­la­mo­je bu­vo skel­bia­ma, kad ji ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė, skau­tė, šau­lė, mo­te­rų drau­gi­jų na­rė. Už E. Klup­šie­nę rin­ki­muo­se bal­sa­vo 5 590 rin­kė­jų. Ne­si­ti­kė­ta, kad ji bus kon­ku­ren­tė kan­di­da­tams vy­rams. Į sei­mą bu­vo iš­rink­ti S. Put­vins­kis ir V. Kur­kaus­kas (5 857 bal­sai).

Mo­te­rų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kė V. Lo­zo­rai­tie­nė įtei­kė mi­nist­rui pir­mi­nin­kui pro­tes­tą dėl rin­ki­mų re­zul­ta­tų. Esą, bal­sų skai­čiuo­to­jai klas­to­jo rin­kė­jų bal­sus: mo­te­rų at­sto­vė tu­rė­jo di­de­lį pa­si­se­ki­mą ir bū­tų iš­rink­ta, jei ne pik­tos va­lios žmo­nės, iš­me­tę apie 3 000 E. Klup­šie­nės bal­sų kor­te­lių.

Ofi­cia­lio­ji vy­riau­sy­bės opi­ni­ja ne­bu­vo pa­lan­ki mo­te­rims, jos lai­ky­tos dar ne­sub­ren­du­sios po­li­ti­nei kar­je­rai. Te­be­ri­bo­jo pa­triar­cha­li­nės kul­tū­ros nu­brėž­tos ga­li­my­bių ri­bos. Mo­te­rys bu­vo krei­pia­mos mo­ti­nų, na­mų šei­mi­nin­kių vaid­me­nims, ge­riau­siu at­ve­ju – kul­tū­ros ir lab­da­ros veik­lai.

Es­pe­ran­ti­nin­kų ly­de­rė

Mies­to es­pe­ran­ti­nin­kų veik­los is­to­ri­jo­je E. Klup­šie­nei pri­klau­so taip pat iš­skir­ti­nė vie­ta. Ji va­di­na­ma ini­cia­to­re, ju­din­to­ja, pir­mi­nin­ke.

Su tarp­tau­ti­nės kal­bos pa­grin­dais Eu­ge­ni­ja su­si­pa­ži­no jau­nys­tė­je, bet kur – nė­ra tiks­liai ži­no­ma. Tuo­me­ti­nė­je Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je es­pe­ran­to kal­bos en­tu­zias­tų bu­vo itin gau­sus bū­rys. Ją mo­kė­jo dau­ge­lis vals­ty­bės įstai­gų (pa­što, ge­le­žin­ke­lio, po­li­ci­jos ir kt.) tar­nau­to­jų. Ar­ti­mo­je kai­my­nys­tė­je Pa­gy­žių g. gy­ve­no pir­mie­ji, nuo 1890 m. ži­no­mi es­pe­ran­ti­nin­kai: pa­što tar­nau­to­jas V. Gri­nio­vas, gy­dy­to­jas S. Lu­ka­še­vi­čius. Tar­pu­ka­riu čia gy­ve­no dak­ta­ras, bib­lio­fi­las, es­pe­ran­ti­nin­kas A. Kam­be­ris. Ga­li­ma spė­ti, kad ir tarp gim­na­zi­jos pe­da­go­gų Šiau­liuo­se ar Vi­tebs­ke, ku­ria­me es­pe­ran­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ja su­si­kū­rė jau 1909 m., bu­vo tos kal­bos ži­no­vų.

1923 m. Lie­tu­vos es­pe­ran­ti­nin­kų są­jun­ga pa­siū­lė mo­ky­to­jai E. Klup­šie­nei įsteig­ti es­pe­ran­to gru­pę ir or­ga­ni­zuo­ti tarp­tau­ti­nės kal­bos kur­sus. Duo­me­nų apie jos veik­lą es­pe­ran­to drau­gi­jo­je Šiau­liuo­se yra R. Rut­kaus­ko stu­di­jo­je „Rū­ta kė­lė vil­tį“ (Šiau­liai, 2007

1925 m. lapk­ri­čio 15 d. pir­ma­ja­me Lie­tu­vos es­pe­ran­to są­jun­gos šiau­lie­čių gru­pės su­si­rin­ki­me bu­vo iš­rink­ta pir­mo­ji val­dy­ba, ku­rią su­da­rė pir­mi­nin­kas, mo­ky­to­jas lo­ty­nis­tas Pet­ras Gals­kis, pa­va­duo­to­jas Ra­fai­las Za­ka­šans­kis ir ki­ti. Ko­lek­ty­vas šį mo­men­tą, įsi­stei­gus bend­ra­min­čių gru­pei, už­fik­sa­vo fo­tog­ra­fi­jo­je. Prie­ky­je – sė­di Ra­fai­las Za­ka­šans­kis ir E. Klup­šie­nė.

Es­pe­ran­to drau­gi­jos veik­la tuo­me­ti­nė­je mies­to kul­tū­ros erd­vė­je bu­vo pla­čia­ša­kė. Čia rin­ko­si įvai­riau­sių pro­fe­si­jų ir pa­žiū­rų žmo­nės. Mar­ga to me­to es­pe­ran­ti­nin­kų veik­los pa­no­ra­ma: pa­sau­li­niai kong­re­sai, pa­skai­tos Po­vi­lo Vi­šins­kio liau­dies uni­ver­si­te­te, kur­sai, kon­cer­tai, li­te­ra­tū­ri­niai teis­mai, pa­ro­dos ir ke­lio­nės. Vie­nas iš to lai­ko­tar­pio įdo­mių veik­los ak­cen­tų – dai­li­nin­ko G. Bag­do­na­vi­čiaus su­kur­tas at­vi­ru­kas ,,Vi­vu, Es­pe­ran­to!“

Es­pe­ran­to veik­la Šiau­liuo­se skli­do iš ke­lių ži­di­nių. Vie­nas iš jų – ,,Auš­ros“ kraš­to­ty­ros mu­zie­jus, kur spie­tė­si E. Klup­šie­nės bend­ra­min­čiai in­te­li­gen­tai Č. Liu­ti­kas, B. Tar­vy­das, V. Zdzi­chaus­kas, V. Vai­te­kū­nas, V. Ru­ba­že­vi­čius, J. Mez­gi­nis, M. Gru­bys, K. Vit­kaus­kas, A. Kam­be­ris, S. V. Pa­ša­kar­nis, J. Žmuds­kis ir kt.

Tie­sa, bu­vo tar­pu­ka­rio es­pe­ran­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jo­je pa­ki­li­mų ir stab­te­lė­ji­mų. 1932 m. spau­da ra­šė apie šiau­lie­čių ne­veik­lu­mą. Sąs­tin­gį iš­ju­din­ti pa­siū­lė E. Klup­šie­nei. 1932 m. pa­bai­go­je ji tam­pa pir­mi­nin­ke. 1934 m. kar­tu su ki­tais šiau­lie­čiais da­ly­va­vo pir­ma­ja­me Lie­tu­vos es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­se. Pas­ku­ti­niai jos pėd­sa­kai es­pe­ran­to ba­ruo­se ma­to­mi 1940 m. suei­go­je, ku­rio­je ji vėl iš­ren­ka­ma į drau­gi­jos val­dy­bą, o Mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je su­reng­ta pa­sku­ti­nė prieš­ka­rio es­pe­ran­tiš­kų lei­di­nių pa­ro­da.

Apie es­pe­ran­to kal­bos po­mė­gį užat­lan­tė­je E. Klup­šie­nės pa­li­kuo­niai jau neuž­si­me­na.

Per­mai­nų me­tai

Pas­ku­ti­niai iki­ka­ri­niai me­tai šei­mos gy­ve­ni­me at­ne­šė di­de­lių per­mai­nų. 1938 m. A. Klup­šas bu­vo pa­ša­lin­tas iš Mer­gai­čių gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­rei­gų ir iš­vy­ko mo­ky­to­jau­ti į Jo­niš­kio gim­na­zi­ją. De­ja, neil­gam. 1939 m. Smil­gių ūkio nuo­sa­vy­bės tei­ses jis per­da­vė duk­rai Pa­jau­tai, ku­ri tuo­met mo­kė­si Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je Dot­nu­vo­je. Že­mė iš da­lies bu­vo įkeis­ta už me­lio­ra­ci­jos dar­bus.

1940 m. lie­pą, vos atė­jus so­vie­tams, jis mi­rė. Jo ka­po epi­ta­fi­jo­je už­ra­šy­ta: ,,Bran­gus lie­tu­vi, il­sė­kis ra­miai / Ta­ve su­pra­to lais­vės vai­kai“. Šie drą­sūs gim­na­zis­tų lū­po­mis iš­tar­ti žo­džiai įra­še iš­li­ko iki mū­sų die­nų. Jie at­skam­ba lyg ai­das, nes ir di­rek­to­rius A. Klup­šas dau­ge­lį me­tų į moks­lei­vius kreip­da­vo­si: ,,Švie­su­sis jau­ni­me“.

Naš­lė Eu­ge­ni­ja rū­pi­no­si že­me, pa­lik­tais dva­rais dvareliais... Ar­ti­mie­ji at­si­me­na jos pa­sa­ko­ji­mus apie ūkio dar­bus, ku­riuos jai te­ko dirb­ti ka­ro me­tais. Vo­kie­čių lai­kais ji pa­ti su­rink­da­vo pie­ną iš Smil­gių, Vo­ve­riš­kių ir Či­go­nų kai­mų ir vež­da­vo į pie­no punk­tą. Dar ir šian­dien vie­ti­niai gy­ven­to­jai pa­me­na ve­ži­mai­čiu rie­dan­čią Klup­šie­nę su skė­čiu ran­ko­je. Ka­ro me­tais Eu­ge­ni­jai rei­kė­jo sun­kiai ko­vo­ti dėl ke­lių ark­lių, ku­riuos val­džia no­rė­jo kon­fis­kuo­ti. Vo­kiet­me­čiu ji šel­pė lie­tu­vius ka­lė­ji­muo­se ir ka­ce­tuo­se (na­ciai taip va­di­no kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las). Bet už­te­ko dė­me­sio šei­mo­je pri­jau­kin­tai stir­nai.

Gy­ve­ni­mas Va­ka­ruo­se

E. Klup­šie­nė su sū­nu­mi Vai­de­vu­čiu ir duk­ros Pa­jau­tos šei­ma pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos 1944 m. va­sa­rą. Pus­me­tį gy­ve­no pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se Vo­kie­ti­jo­je. Tre­ji me­tai pra­bė­go ,,La prai­rie“ ir ,,Du pa­re“ Va­ka­rų Švei­ca­ri­jo­je, Iver­do­no mies­te, Ju­ros kal­nuo­se ir Ve­vė mies­te­ly­je prie Že­ne­vos eže­ro. Pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se E. Klup­šie­nė mo­kė vai­kus. Tuo me­tu Švei­ca­ri­jo­je lie­tu­vių bu­vo apie pu­sę tūks­tan­čio, vė­liau jie bu­vo iš­ke­lia­mi į ki­tus kraš­tus.

1948 m. E. Klup­šie­nės šei­ma ap­si­gy­ve­no piet­va­ka­rių Pran­cū­zi­jo­je, Cha­ren­te re­gio­ne Cham­pag­ne-de-Blan­zac (dab. Cham­pag­ne-Vig­ny). Žen­tas T. Tal­lat Kelp­ša dir­bo lie­tu­vio dip­lo­ma­to E. Tu­raus­ko fer­mo­je.

To­les­nis ke­lias ve­dė į Ka­na­dą, į To­ron­tą. Ten anks­čiau emig­ra­vo sū­nus Vai­de­vu­tis, o 1951 m. ga­vu­si iš­kvie­ti­mą, ap­si­gy­ve­no ir pa­ti E. Klup­šie­nė.

Su po­ka­rio pa­bė­gė­lių ban­ga pa­si­trau­kė ir šau­lių va­do Vl. Put­vins­kio duk­ros. E. Klup­šie­nė tę­sė bi­čiu­lys­tę su So­fi­ja Mantautiene–Marcinkevičiene ir Emi­li­ja Pūt­vy­te. Iki gi­lios se­nat­vės bend­rau­ta su bend­ra­žy­giais – šiau­lie­čio tei­si­nin­ko, ka­riš­kio, Šiau­lių ap­skri­ties vir­ši­nin­ko Kos­to Ka­lend­ros ir mu­zi­ko Po­vi­lo Ma­tiu­ko šei­mo­mis.

Ka­na­do­je E. Klup­šie­nė da­ly­va­vo lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­lo­je. Ji – To­ron­to šau­lių klu­bo stei­gė­ja. Šau­lių rink­ti­nės Ka­na­do­je met­raš­ty­je 1954-1984 ra­šo­ma, kad prie ofi­cia­laus Są­jun­gos at­kū­ri­mo 1954 m. daug pri­si­dė­jo or­ga­ni­za­ci­nio bran­duo­lio vi­ce­pir­mi­nin­kė ir įga­lio­ti­nė Ka­na­do­je E. Če­pu­ly­tė-Klup­šie­nė.

1955 m. E. Klup­šie­nė per­si­kė­lė į JAV ir daug me­tų gy­ve­no duk­ros šei­mo­je, iki Pa­jau­tos mir­ties.

Gy­ve­ni­mas Ame­ri­ko­je ne­le­pi­no. Ne­bu­vo leng­va su­si­tvar­ky­ti nau­ją bui­tį. Pa­na­šiai kaip ir da­bar­ties emig­ran­tams, rei­kė­jo už­si­dirb­ti lė­šų pra­gy­ven­ti – E. Klup­šie­nė dir­bo na­mų tvar­ky­to­ja, glo­bo­jo vai­kus.

Bū­da­ma to­li už At­lan­to, su anū­kais nuo­lat pri­si­min­da­vo gy­ve­ni­mą Šiau­liuo­se. La­bai my­lė­jo ir il­gė­jo­si sa­vo gim­ti­nės. Jos anū­kas Vi­kis Klup­šas, gy­ve­nan­tis Ka­na­do­je, pri­si­me­na, kad va­ka­re mo­čiu­tė ne pa­sa­kas sek­da­vo, o kal­bė­da­vo apie sa­vo gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. Ry­šys su gim­tuo­ju kraš­tu ne­nut­rū­ko, su­si­ra­ši­nė­jo su se­se­ri­mi Ma­ri­ja Kuk­lie­ne ir su pus­se­se­rė­mis Če­pu­ly­tė­mis Lie­tu­vo­je. Laiš­kuo­se vis pri­si­min­da­vo gim­tą­jį mies­tą, jo žmo­nes. Kar­čiai už­si­min­da­vo apie vie­ni­šu­mą, se­nat­vės ne­ga­lias ir kad ša­ly­je, ku­rio­je ji gy­ve­na, rei­ka­lin­gi tik jau­ni ir svei­ki. Bet ne­nus­to­jo vil­ties, kad Lie­tu­va at­gaus ne­prik­lau­so­my­bę.

Se­nat­vė­je ap­si­gy­ve­no Jur­gio Ma­tu­lai­čio slau­gos na­muo­se Put­na­me, Con­nec­ti­cut vals­ti­jo­je. Ten gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį pa­si­ti­ko ir jos bi­čiu­liai Man­tau­tai, poe­tė Gra­ži­na Tu­laus­kai­tė-Bab­raus­kie­nė.

E. Klup­šie­nė mi­rė at­gims­tant Lie­tu­vai, 1989 m. rug­sė­jį. Pa­lai­do­ta Put­na­me, Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo se­se­rų vie­nuo­ly­no Dan­gaus Var­tų ka­pi­nė­se. Ten il­si­si ir jos duk­ra Pa­jau­ta su žen­tu.

B. Mus­nec­kie­nės nuo­tr.

Eu­ge­ni­ja Če­pu­ly­tė jau­nys­tė­je. Šiau­liai, apie 1919 m. Iš Vi­tos Ma­tu­sai­tie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo (JAV).

An­ta­nas ir Eu­ge­ni­ja Klup­šai. Apie 1920 m. Iš Vi­tos Ma­tu­sai­tie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo (JAV)

Eu­ge­ni­ja Klup­šie­nė 1938 m. Šiau­liai, Riv­kin­do fo­toa­tel­je Iš Vi­tos Ma­tu­sai­tie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo (JAV)

Su proa­nū­kiais To­mu, Li­na ir Kris­ti­na JAV 1980 Iš Vi­tos Ma­tu­sai­tie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo (JAV).

Ni­jo­le Pet­rai­ty­te

Dienos populiariausi

Švietimo laukia didelės permainos

2017 m. kovo 21 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. kovo 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas