(detali)

Orai Šiauliuose

howit/24408/1/1/3/?typkodu=img&keywords=" border='0' alt='' />

Konkursai

Mo­ni­ka KAZ­LAUS­KIE­NĖ, gy­dy­to­ja
Gamink ir balsuok
Mo­ni­ka KAZ­LAUS­KIE­NĖ, gy­dy­to­ja
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Nuorodos

Pakruojo kraštas
Farming simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017
FS17 mods
Farming simulator 2017 mods
Farming simulator 17 mods
ETS2 mods
Celebrity net worth
ATS mods
ETS 2 Mods
Swrafi sesxebi - Isesxe.com
LaenudON.ee
Farming Simulator 17 Mods
SEO PASLAUGOS
Farming Simulator 2017 Mods
FS 17 mods
Farming Simulator 17 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2015 Mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming simulator 2017 mods
Top Amazon Marketplaces
Universalus Meistras
www.krantas.lt
nmc.lt
Altagis.lt
Plastikiniai ir mediniai langai
Gyvenimo spalvos

Sukrėtimai padėjo atrasti širdies kelią

2017 m. kovo 18 d.
Simona SIMONAVIČĖ

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Pak­laus­ta, kaip ją pri­sta­ty­ti, dvie­jų vai­kų ma­ma, 34-erių me­tų šiau­lie­tė Jur­gi­ta Gri­nie­nė ne­sud­ve­jo­ja: „Gy­ve­nan­ti šir­di­mi, at­vi­ra pa­sau­liui“. Anks­čiau gy­ve­nu­si iš iner­ci­jos, nuo­lat gal­vo­ju­si „Ką pa­sa­kys ki­ti žmo­nės?“, su­si­rū­pi­nu­si vi­su pa­sau­liu, da­bar mo­te­ris la­biau­siai my­li sa­ve. Suk­rė­ti­mai jos gy­ve­ni­me pa­dė­jo at­ras­ti šir­dies ke­lią.

simona@skrastas.lt

Tai vė­liau­sias po­kal­bis prie ar­ba­tos puo­de­lio Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“, kai už lan­go jau įžieb­ti nak­ti­niai bul­va­ro ži­bin­tai. Jur­gi­ta ne­ti­ki at­si­tik­ti­nu­mais. Svars­to, jog neat­si­tik­ti­nai tą­dien nu­ta­rė pa­pie­tau­ti bū­tent šio­je ka­vi­nė­je.

– Kai pa­skam­bi­nau jums pa­si­kal­bė­ti, neat­si­kal­bi­nė­da­ma su­ti­ko­te. Sa­kė­te, esa­te at­vi­ra vi­soms ga­li­my­bėms, pa­siū­ly­mams gy­ve­ni­me. Ko­dėl?

– Jei bū­tu­mė­te man pa­skam­bi­nu­si prieš tre­jus me­tus, tik­rai bū­čiau pa­sa­kiu­si „ne“. Anks­čiau tu­rė­jau dau­giau bai­mių, ne­kal­bė­da­vau apie tai, kas skau­da.

Mes vi­si ki­tiems no­ri­me at­ro­dy­ti gra­žūs, pa­to­gūs, at­ro­dy­ti lai­min­gi, sėk­min­gi, mū­sų san­ty­kiai – nuo­sta­būs. Gy­ve­ni­mas lyg feis­bu­ke, kur vi­si de­da nuo­trau­kas tik apie tai, kas gra­žu.

Pra­dė­jau kal­bė­ti apie tai, kas gal­būt ne­la­bai ma­lo­nu. Taip aš va­lau­si pa­ti ir kar­tu per­tei­kiu ži­nią. At­si­tik­ti­nu­mų ne­bū­na. Mes vi­sa­da tu­ri­me pa­si­rin­ki­mą, kaip ir aš šian­dien, priim­ti pa­siū­ly­mą ar ne. Ta­da Die­vo na­vi­ga­ci­ja su­dė­lio­ja vi­są pla­ną.

Įsi­ti­ki­nau, jei tai atei­na į ta­vo gy­ve­ni­mą, va­di­na­si, tau to rei­kia. Ne­ži­nia kam, nes ne­bū­ti­nai tai tu­ri bū­ti ma­lo­nus da­ly­kas. Gal­būt tai pa­mo­ka, gal­būt tu­ri su­tik­ti tam tik­rą žmo­gų. Šiuo me­tu aš at­vi­ra pa­sau­liui, at­vi­ra jo pa­siū­ly­mams.

– Šis nau­jas po­žiū­ris pa­si­tei­si­na?

– Taip! Aš da­bar su­tin­ku tiek daug nau­jų, įdo­mių žmo­nių!

Pra­dė­jus mo­ky­tis kaž­ko nau­jo atei­na nau­ji žmo­nės, pa­siū­ly­mai, idė­jos. Jei da­rai­si po­zi­ty­ves­nis, dau­giau ži­nai, na­tū­ra­liai to­kie pat žmo­nės at­si­ran­da ta­vo ke­ly­je. Šian­dien daug la­biau mė­gau­juo­si gy­ve­ni­mu ne­gu anks­čiau.

– Kas pa­ska­ti­no po­ky­čius jū­sų gy­ve­ni­me?

– Pir­miau­sia tai bu­vo sū­naus li­ga. Jis dve­jų su pu­se me­tų su­si­rgo aler­gi­ja ir leng­vos ei­gos ast­ma. Sau pa­sa­kiau, kad sū­nui jo­kių hor­mo­nų ne­duo­siu, ra­siu bū­dą kaip jį iš­gy­dy­ti.

Da­bar ma­nau, kad sū­nus ma­ne pa­čią iš­gel­bė­jo nuo mir­ties. Jo dė­ka iš­si­kė­lus to­kį tiks­lą į ma­no gy­ve­ni­mą pra­dė­jo atei­ti rei­kia­mos kny­gos, žmo­nės. Pra­dė­jau do­mė­tis, kas yra są­mo­nin­gu­mas, li­gos, ko­kios jų prie­žas­tys.

Sa­vo vai­ką my­li to­kia smau­gian­čia mei­le, kad net ne­be­lei­di jam kvė­puo­ti... Kai tvar­kė­si ma­no vi­dus, iš sa­vęs va­liau blo­gas emo­ci­jas, vai­ko svei­ka­ta ge­rė­jo be jo­kių vais­tų. Tai bu­vo pir­mas da­ly­kas, pa­ska­ti­nęs ei­ti ki­to­kiu ke­liu.

Vė­liau pa­ti ga­vau do­va­ną iš Die­vo, su­pa­kuo­tą on­ko­lo­gi­nės li­gos pa­vi­da­lu. Įpa­ka­vi­mas bu­vo ga­na ne­pat­rauk­lus. Svar­biau­sia, kaip tai prii­mi.

Iš­gir­du­si apie li­gą pir­miau­sia no­rė­jau nuo vi­sų pa­si­slėp­ti. Jau­čiau­si, lyg sirg­ti yra gė­da. Po­rą mė­ne­sių su tuo tai­kiau­si. Tu­rė­jau bū­ti stip­res­nė už vi­sus sa­vo šei­mos na­rius, nes man pa­čiai verk­ti ne­bu­vo ka­da.

Ko­dėl man? Už ką? Anks­čiau to­kius klau­si­mus kel­da­vau. Pas­kui pra­dė­jau gal­vo­ti, ką su tuo da­ry­ti, ko tu­riu iš­mok­ti. Pra­dė­jau ra­šy­ti. Ra­šy­mas ma­ne pa­čią gy­dė, ta­po te­ra­pi­ja. Pra­džio­je gal­vo­jau, kam to rei­kia? Vie­nas drą­sos žings­nis man da­vė daug dau­giau nei bū­čiau ty­liai pa­si­slė­pu­si ir bi­jo­ju­si.

– Kas jums pa­dė­jo į li­gą pa­žvelg­ti ki­tu kam­pu?

– Kai sū­nus su­si­rgo, at­ra­dau vie­ną straips­nį apie mo­te­rį, ku­ri sa­vo li­gą iš­si­gy­dė be vais­tų – tie­siog ži­nio­mis. Tuo­met pra­dė­jau do­mė­tis sa­viug­da, ko­dėl žmo­nės ne­mo­ka su­si­tvar­ky­ti su stre­su, ne­ga­ty­vio­mis emo­ci­jo­mis.

Anks­čiau dėl vis­ko la­bai iš­gy­ven­da­vau, už vi­sus, kiek­vie­ną, kad tik vi­siems bū­tų ge­rai, ne­su­si­pyk­tų. Gal­būt tai bu­vo pa­vir­ši­nės prie­žas­tys, su­kė­lu­sios ma­no pa­čios li­gą.

Ti­kiu, vai­kai ži­no dau­giau ne­gu mes, ypač pa­tys ma­žiau­sie­ji. Mes tik jų ne­si­klau­so­me. Kar­tą ket­ve­rių me­tų duk­ros pa­klau­siau, ką aš ne taip da­rau, kad vis ne­pas­veiks­tu? Ji pa­gal­vo­ju­si pa­sa­kė: „Rei­kia my­lė­ti sa­ve“.

Tik­rai! Vai­kų lū­po­mis kal­ba tie­sa. Mo­te­rys, to­kios esa­me – rū­pi­na­mės vi­sais, bet pa­čios ne­mo­ka­me pa­si­pil­dy­ti. Vis lau­kia­me, kad kaž­kas už rū­pes­tį, mei­lę mus ap­do­va­nos, pra­džiu­gins, pyks­ta­me ne­sup­ras­tos.

Su­vo­kiau, pri­si­pil­dy­ti tu­ri pa­ti. Kai tam­pi egois­tiš­kes­nė, na­tū­ra­liai tau žmo­nės pra­de­da la­biau pa­dė­ti, pri­siim­ti sa­vo pa­rei­gas ir at­sa­ko­my­bes. Bib­li­jo­je taip pat pa­ra­šy­ta: „My­lėk ar­ti­mą, kaip pa­ts sa­ve“, tik mes į ant­rą da­lį ne­žiū­ri­me.

Vis­kas yra ma­ny­je. Kei­čiuo­si aš ir vis­kas ap­link ma­ne kei­čia­si. Anks­čiau vi­siems tu­rė­jau daug prie­kaiš­tų, bet juos ty­liai lai­kiau vi­du­je, neiš­sa­ky­da­vau sa­vo emo­ci­jų. Vie­ni ren­ka­si de­juo­ti, kal­tin­ti vi­sus iš ei­lės tik ne sa­ve pa­tį. Aš pa­gal­vo­jau – jei tai su­kū­riau, va­di­na­si, ga­liu ir su­tvar­ky­ti.

Pri­siė­mus at­sa­ko­my­bę už sa­vo gy­ve­ni­mą, na­tū­ra­liai ėmė keis­tis san­ty­kiai su žmo­nė­mis. Su vy­ru to­kių ge­rų san­ty­kių, ko­kius tu­riu da­bar, ne­tu­rė­jau net drau­gys­tės pra­džio­je.

Jei se­niau net min­ty­se vy­rui ne­pa­dė­ko­da­vau, da­bar iš­drįs­tu tą pa­sa­ky­ti gar­siai ir drą­siai. Už pa­pras­čiau­sius da­ly­kus, nes jie nė­ra sa­vai­me su­pran­ta­mi.

At­sig­rę­žu­si į sa­ve su­pran­ti, kaip ga­li kal­tin­ti kaž­kuo vy­rą, jei pa­ti gal­būt vi­sa­da sten­gie­si jį kont­ro­liuo­ti? Ar­ba sa­vo bai­mių pil­na ne­lei­di jam kaž­ko da­ry­ti, var­žai. Jei pa­ti pa­ker­pi spar­nus, kaip ga­li ti­kė­tis, kad ta­ve ne­šios ant ran­kų?

Kar­tais rei­kia at­si­pra­šy­ti, kad ir sa­vo vai­ko: at­si­pra­šau, aš su­kly­dau. Mo­kau­si. Jei su­py­kau, pa­kė­liau bal­są, ei­nu pir­mo­ji at­si­pra­šy­ti.

Net pa­pras­čiau­sias da­ly­kas – vai­kai ma­nęs ne­klau­so ir aš su­vo­kiu, kad pa­ti sa­vęs ne­klau­sau. Ar klau­sau sa­vo šir­dies, ar sten­giuo­si vi­siems įtik­ti ir pa­tik­ti? Klau­sy­tis sa­vo šir­dies, jos nie­ka­da iki tol ne­gir­dė­jus, yra la­bai su­dė­tin­ga.

Pra­dė­jus klau­sy­tis sa­vęs, ne­be­sis­ten­gi nie­kam įtik­ti, da­ro­si ne­bes­var­bi ki­tų nuo­mo­nė, nors anks­čiau man la­bai rū­pė­da­vo: „Ką ki­ti pa­sa­kys?“ Vi­si at­sa­ky­mai atei­na iš vi­daus, ne­be iš ki­tų žmo­nių. To­kia at­vi­ra, ko­kia da­bar esu, nie­ka­da ne­bu­vau.

– Kaip kas­die­ny­bės in­for­ma­ci­jos triukš­me iš­girs­ti pa­tį sa­ve?

– Aš tiks­lin­gai ne­žiū­riu te­le­vi­zi­jos, ne­skai­tau spau­dos vien dėl vy­rau­jan­čio ne­ga­ty­vu­mo. Pas­ku­ti­niu me­tu ku­rį ka­na­lą beį­jung­tum – peš­ty­nės, muš­ty­nės, žu­dy­nės, bė­da­vo­ji­mai. Ką tai man duo­da? Ge­riau pa­skai­tau kny­gą, pa­bū­nu su vai­kais ir nuo to jau­čiuo­si tur­tin­ges­nė.

Dau­ge­lis bi­jo­me at­si­gręž­ti į sa­ve, iš­kaps­ty­ti iš sa­vęs kaž­ką ne­šva­raus, ne­gra­žaus. Ban­do­me pa­slėp­ti sa­vo tam­sią­ją da­lį, nors žmo­gu­je yra ir tam­sio­ji, ir švie­sio­ji pu­sė. Tu­ri­me ei­ti ne­šlu­buo­dami, abiem ko­jo­mis.

Kar­tais rei­kė­tų at­si­gręž­ti į tam­sią­ją pu­sę, pa­gal­vo­ti, ko jai rei­kia, trūks­ta. Mums pa­pras­čiau sa­vait­ga­lį su­si­tik­ti su drau­gais, iš­ger­ti al­ko­ho­lio, už­slo­pin­ti no­rus ir apie juos ne­gal­vo­ti. Dau­ge­lis dir­ba­me net ne­mėgs­ta­mą dar­bą, nes bi­jo­me iš jo išei­ti.

Pa­ti tu­rė­jau to­kį lai­ko­tar­pį. Man la­bai pa­ti­ko ma­no mu­zi­kos mo­ky­to­jos dar­bas, jį la­bai my­lė­jau, ta­čiau atė­jo lai­kas, kai su­pra­tau ja­me pa­da­riu­si vis­ką. Tai su­pra­tau, bet iš dar­bo nė­jau. Išėjo taip, kad gy­ve­ni­mas su­dė­lio­jo už ma­ne.

– Ra­šo­te kny­gą. Ko­dėl jos pri­rei­kė?

– Ji at­si­ra­do ne to­dėl, kad la­bai no­rė­jau ra­šy­ti – prieš tai gy­ve­ni­me net die­no­raš­čio ne­su ra­šiu­si! Jau­čiau, tu­riu duo­ti sa­vo ži­nias, pa­tir­tį ki­tiems žmo­nėms ir taip sveik­siu pa­ti. Feis­bu­ke tu­riu pa­sky­rą „Ga­li­my­bė gy­ven­ti ki­taip“, kur atė­jus įkvė­pi­mui ra­šau sa­vo pa­mąs­ty­mus.

Ma­no kny­ga – tai po­kal­bis su sa­vi­mi, ko iš­mo­kau, kas pa­si­kei­tė gy­ve­ni­me. Drau­gė, bū­si­ma vir­še­lio di­zai­ne­rė, kol kas vie­nin­te­lė per­skai­čiu­si šią kny­gą, pa­sa­kė: „Ji – kaip ora­ku­las“. Ti­kiuo­si, kad skai­tan­tys kny­gą at­pa­žins sa­ve, su­pras, kad yra nu­kry­pę ke­ly­je. Ki­tam tai bus lyg pa­tvir­ti­ni­mas, kad jau klau­so šir­dies bal­so.

Kny­gos bend­raau­to­rė yra psi­cho­lo­gė Vir­gi­ni­ja Ser­vu­tie­nė, ku­ri ma­no pa­mąs­ty­mus pa­ko­men­tuos iš psi­cho­lo­gi­nės pu­sės. Da­bar ieš­kau ga­li­my­bių, fi­nan­sų, rei­kia­mų žmo­nių, kad kny­ga įgau­tų ap­čiuo­pia­mą pa­vi­da­lą.

– Iš­mo­ko­te my­lė­ti sa­ve?

– Dar il­gai to mo­ky­siuo­si, nes sa­vęs ne­ga­li pa­keis­ti per ke­lis me­tus. Ži­nau, kas­dien my­liu vis la­biau.

Mei­lė pra­si­de­da nuo to, kad gal­vo­ju, ką val­gau. Daž­nai ban­do­me emo­ci­jas pra­ry­ti. Yra po­sa­kis „Ne­virš­ki­nu to žmo­gaus“. Pa­sa­ko­me tai ne­su­si­mąs­ty­da­mi, o grį­žę ste­bi­mės, kad skau­da skran­dį. Tie­sio­giai skran­dis ne­virš­ki­na.

Pra­dė­jau dau­giau bū­ti gam­to­je, ko se­niau ne­da­ry­da­vau. Man pa­si­da­rė na­tū­ra­lu ap­ka­bin­ti me­dį. Kaž­kam tai at­ro­dy­tų kvai­la, bet aš jau­čiu, kaip gam­ta su­tei­kia ener­gi­jos.

No­rams iš­si­pil­dy­ti pir­miau­sia vis­ką rei­kia su­si­kur­ti min­ty­se. Anks­čiau la­bai ge­rai ži­no­da­vau, ko ne­no­riu: juo­dos spal­vos, tam tik­rų bal­dų, te­le­fo­no... Kai pa­klaus­da­vo, ko no­riu, ne­tu­rė­jau tiks­laus vaiz­di­nio. Daž­nai pa­tys truk­do­me gė­riui atei­ti, blo­kuo­ja­me sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mą.

Nuo vai­kys­tės at­si­ne­ša­me ste­reo­ti­pus „ber­niu­kai ne­ver­kia“, „mer­gai­tės taip ne­siel­gia“, „pir­miau­sia tu­ri pa­si­rū­pin­ti ki­tais“. Gal­būt ma­ma to­kią pro­gra­mą už­dė­jo vai­kys­tė­je, o tu suau­gęs ne­drįs­ti pa­sva­jo­ti. Jei tuos da­ly­kus, žo­džių šiukš­les iš sa­vęs iš­va­lai, net min­ty­se įsi­vaiz­duo­ji, kad pa­lei­di, da­ro­si leng­viau.

– Ar vi­suo­met min­tims iš­va­ly­ti rei­kia di­de­lių su­krė­ti­mų gy­ve­ni­me?

– Dau­gu­mai mū­sų rei­kia. Daž­nai pra­de­da­me kaž­ką keis­ti, kai pa­sie­kia­me ri­bą – li­gą, sky­ry­bas, ava­ri­ją... Yra daug to­kių, ku­rie net įvy­kus ne­lai­mei, su­si­mąs­to vos ke­le­tui die­nų ir to­liau da­ro tą pa­tį. Ma­tau, kad žmo­nės są­mo­nin­gė­ja, ti­kiuo­si, atei­ty­je mo­ky­si­mės iš po­zi­ty­vių pa­mo­kų.

Si­mo­nos SI­MO­NA­VI­ČĖS nuo­tr.

Šiau­lie­tė Jur­gi­ta Gri­nie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog bū­nant at­vi­rai pa­sau­liui, į gy­ve­ni­mą atei­na daug įdo­mių žmo­nių ir pa­tir­čių, pra­de­da pil­dy­tis sva­jo­nės.

Dienos populiariausi

Švietimo laukia didelės permainos (1)

2017 m. kovo 21 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas

keywords=" border='0' alt='' />