(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Maskvą iškeitė į Šiaulius

2017 m. kovo 10 d.
Simona SIMONAVIČĖ

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Mei­lės emig­ran­tė – taip sa­ve va­di­na Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Re­gio­ni­nio bib­lio­te­kų veik­los ir va­dy­bos sky­riaus ve­dė­ja Eka­te­ri­na Pra­ka­pe­ne. Prieš dau­giau nei 20 me­tų mo­te­ris su šei­ma per­si­kė­lė iš Ru­si­jos sos­ti­nės Mask­vos į Šiau­lius, juos va­di­na sa­vo na­mais.

simona@skrastas.lt

Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ su Eka­te­ri­na bend­rau­ja­me gurkš­no­jant „Ka­ra­liš­ką“ ka­pu­či­no ka­vą.

– Kaip iš Mask­vos at­si­dū­rė­te Šiau­liuo­se?

– Esu mei­lės emig­ran­tė – iš­te­kė­jau už lie­tu­vio, ki­lu­sio iš Šiau­lių. Su­si­pa­ži­no­me Mask­vo­je drau­gų va­ka­rė­ly­je, vė­liau su­si­tuo­kė­me, gi­mė vai­kai, bet vi­suo­met kal­bė­jo­me, kad teks kel­tis gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Bal­ti­jos ša­lys vi­suo­met at­ro­dy­da­vo la­bai gra­žios, iš­skir­ti­nės, trauk­da­vo.

Bu­vo 1994 me­tai, dva­si­nis pa­ki­li­mas po Nep­rik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo, to­dėl vy­ras la­bai no­rė­jo grįž­ti, lau­kė­me per­mai­nų, vi­sai ki­to­kio gy­ve­ni­mo. Tik­riau­siai tai pa­ska­ti­no grįž­ti.

Ta­da ne­gal­vo­jau, kad Šiau­liai ma­žas mies­tas, ly­gi­nant su Mask­va. Tą skir­tu­mą pa­ju­tau tik at­vy­ku­si. Gy­ve­ni­mo rit­mas vi­siš­kai pa­si­kei­tė. Aš la­bai grei­tai ei­da­vau gat­vė­mis, vy­ras vis už ran­kos lai­ky­da­vo, kad ne­sku­bė­čiau...

Kai per­si­kė­lė­me, vai­kams bu­vo trys ir pu­sant­rų me­tų, rei­kė­jo gal­vo­ti ką to­liau dirb­siu, nes ma­no spe­cia­ly­bė Lie­tu­vo­je pa­si­da­rė ne­la­bai tin­ka­ma – Mask­vo­je bai­giau de­fek­to­lo­gi­ją, sur­do­pe­da­go­gi­ką, ši spe­cia­ly­bė bu­vo pri­tai­ky­ta ru­sų kal­bai, jos gar­sams.

– Ko­kie bu­vo jū­sų pir­mie­ji me­tai Lie­tu­vo­je, Šiau­liuo­se?

– Ka­dan­gi pla­na­vau va­žiuo­ti į Lie­tu­vą, Mask­vo­je lan­kiau kal­bos kur­sus. Kaip tik tais me­tais pir­mą kar­tą prie am­ba­sa­dos bu­vo įsteig­ta sek­ma­die­ni­nė mo­kyk­lė­lė, mo­kiau­si kal­bos, stu­di­ja­vau va­do­vė­lius, vė­liau lai­kė­me eg­za­mi­nus. At­va­žia­vau jau tu­rė­da­ma mi­ni­ma­lius kal­bos pra­dme­nis.

Pa­me­nu, pir­mais me­tais žiū­rė­da­ma te­le­vi­zo­rių ir gir­dė­da­ma lie­tu­vių grei­ta­kal­bę gal­vo­jau – ne­gi aš ka­da nors su­pra­siu ką čia kal­ba?

Kal­bi­nių ne­su­sip­ra­ti­mų ne­tu­rė­jau, kaip tik su­si­dū­riau su žmo­nių ge­ra­no­riš­ku­mu. Jie ma­ne mo­ky­da­vo kal­bė­ti lie­tu­viš­kai la­bai su­bti­liai.

Ei­da­vau į par­duo­tu­vė­lę nu­si­pirk­ti duo­nos ir klaus­da­vau: „Ar duo­nos yra?“, tie­sio­giai iš­ver­tus iš ru­sų kal­bos. Par­da­vė­ja kas­kart man pri­myg­ti­nai sa­ky­da­vo: „Tu­ri­me“. Taip gal sa­vai­tę. Tuo­met atė­ju­si pa­klau­siau: „Ar duo­nos tu­ri­te?“ Par­da­vė­ja pla­čiai nu­si­šyp­so­jo: „Tu­ri­me!“ Sup­ra­tau, tai bu­vo sa­vo­tiš­ka pa­mo­ka.

Kal­bą iš­mok­ti man ne­bu­vo la­bai su­dė­tin­ga, bet ru­siš­ko ak­cen­to nie­kaip neiš­nai­ki­nau. Kai la­bai sten­giuo­si, pra­de­du sa­ve kont­ro­liuo­ti, pa­da­rau dau­giau klai­dų. Kar­tais, kai rei­kia vie­šai kal­bė­ti, tu­riu komp­lek­są, bet vi­sa­da žmo­nės ge­rai prii­ma, nie­ka­da ne­su su­lau­ku­si jo­kių pa­sta­bų. Gal­vo­ju, svar­biau tu­ri­nys – ką kal­bu, ver­ti­na, kad ap­skri­tai sten­gie­si.

Bū­na, ra­šy­da­ma pa­mirš­tu ko­kią no­si­nę rai­dę, bet sa­ve pa­guo­džiu, lie­tu­viams taip pat nu­tin­ka, ne­su blo­giau­sias pa­vyz­dys.

– Ką nu­spren­dė­te dirb­ti Lie­tu­vo­je?

– Dar gy­ven­da­ma Mask­vo­je mo­kyk­lo­je dės­čiau vo­kie­čių kal­bą, ją ge­rai mo­kė­jau. Pra­dė­jau dirb­ti tuo­me­ti­nė­je Šven­tu­pio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, esu la­bai dė­kin­ga tuo­me­ti­niam di­rek­to­riui Vid­man­tui Ja­ru­liui, ku­ris ma­ni­mi pa­ti­kė­jo, la­bai pa­lai­kė ko­le­gos.

Bai­giau stu­di­jas Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, vė­liau įsi­dar­bi­nau Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, In­for­ma­ci­jos sky­riu­je. Ma­nau, man pa­si­se­kė, svar­bu gy­ve­ni­me lai­ku su­tik­ti tin­ka­mus, įdo­mius žmo­nes, ku­rie pa­stu­mia į prie­kį. Sky­riaus ve­dė­ja Kris­ti­na Kaz­lai­tė ma­ne vi­sa­da ska­tin­da­vo do­mė­tis, mo­ky­tis.

Bib­lio­te­ko­je įsi­kū­rus nau­jam sky­riui, su­da­ly­va­vau kon­kur­se į jo ve­dė­jos vie­tą ir lai­mė­jau. Jam va­do­vau­ju jau pen­ke­rius me­tus.

– Ko­kia Lie­tu­va jums pa­si­ro­dė, ar grei­tai pri­pra­to­te?

– Ne­pa­ty­riau jo­kio kul­tū­ri­nio šo­ko, nes bu­vau už­siė­mu­si su ma­žais vai­kais. Man Šiau­liai neat­ro­dė ir neat­ro­do bau­gi­nan­tys. Da­bar vi­si esa­me ra­tuo­ti, tad no­rint pa­ten­kin­ti kul­tū­ri­nį po­rei­kį ga­li­ma vi­sur ke­liau­ti.

Prip­ra­tau prie Lie­tu­vos, žmo­nių, man la­bai pa­tin­ka gy­ven­ti Šiau­liuo­se, nie­kur ki­tur ne­no­rė­čiau iš­si­kel­ti ar gy­ven­ti ki­to­je ša­ly­je. Man pa­tin­ka miš­kai ap­link Šiau­lius, Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nis par­kas, la­bai mėgs­tu bū­ti gam­to­je, pa­bė­gio­ti. Gal­vo­ju, kur Mask­vo­je ras­čiau tai? Lie­tu­vo­je kur kas dau­giau ga­li­my­bių.

Ma­no vai­kai užau­go Lie­tu­vo­je. Duk­ra da­bar stu­di­juo­ja bio­che­mi­jos ma­gist­ran­tū­rą Es­ti­jos Tar­tu uni­ver­si­te­te, bet vi­suo­met kal­ba apie no­rą grįž­ti į Lie­tu­vą, net į Šiau­lius. Sū­nus bai­gė Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te eks­por­to in­ži­ne­ri­ją, gy­ve­na ten.

– Lais­va­lai­kį lei­džia­te gam­to­je?

– La­bai mėgs­tu ak­ty­vų lais­va­lai­kį, iš­ban­dy­ti nau­jas spor­to ša­kas, ke­liau­ti, kar­tais pa­jo­di­nė­ju. Tu­riu sma­gų ja­po­nų Aki­ta Inu veis­lės šu­nį, jis – pa­ži­ba, kar­tais su­lau­kia net dau­giau komp­li­men­tų nei aš.

Va­sa­rą tu­riu ri­tua­lą – ke­liuo­si anks­ti ry­te ir va­žiuo­ju iš­si­mau­dy­ti Pa­ge­lu­vio eže­re, pa­bė­gio­ti. La­bai mėgs­tu miš­kus, jie pa­de­da iš­gy­ven­ti sun­kiau­sius da­ly­kus. Ten iš­si­krau­nu ir pa­si­krau­nu. Net iš­va­žia­vu­si į ke­lio­nę gal­vo­ju: „Grei­čiau na­mo, nes no­riu į sa­vo miš­ką!“

– Esa­te pi­lie­tiš­ka?

– Da­ly­vau­ju įvai­rio­se pa­ra­mos ar gam­tos šva­ri­ni­mo ak­ci­jo­se, tą ra­gi­nu da­ry­ti ir sa­vo vai­kus. Jei, pa­vyz­džiui, vyks­ta bė­gi­mas su­rink­ti pi­ni­gų neį­ga­liems vai­kams, gy­vū­nų glo­bai, nie­kuo­met neat­si­sa­kau. Tai nie­ko ne­kai­nuo­ja, ko­dėl ne­pa­da­ry­ti?

La­biau­siai no­ri­si įsi­kiš­ti ma­tant ter­šia­mą gam­tą. Sma­gu, kad vi­suo­me­nė pa­ma­žu kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę. Prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus Pa­ge­lu­vio pa­plū­di­mys at­ro­dy­da­vo tra­giš­kai po lais­vų die­nų, da­bar pa­ste­biu, kad žmo­nės su­si­tvar­ko. Ne­su iš tų, ku­ri ra­šo skun­dus, nors kar­tais rei­kė­tų tai iš­kel­ti į vie­šu­mą, ne­nu­ty­lė­ti.

– Ar daž­nai ten­ka su­grįž­ti į Mask­vą ap­lan­ky­ti gi­mi­nai­čių, drau­gų?

– Pir­mai­siais me­tais va­žiuo­da­vau po du-tris kar­tus, il­ge­sys vis­gi bu­vo. Mask­vo­je lan­kau­si la­bai re­tai, bet do­miuo­si tuo, kas vyks­ta Ru­si­jo­je, koks san­ty­kis su Lie­tu­va.

Man ne tas pa­ts, ką tu­ri­me pa­šo­nė­je, kas ten vyks­ta. Ly­giai taip pat svar­bu, kas yra Ame­ri­kos pre­zi­den­tas, Ru­si­jos. Nuo di­džių­jų ša­lių ly­de­rių pri­klau­so, kaip gy­ven­si­me.

– Ru­si­jos ir Lie­tu­vos san­ty­kiai ga­na įtemp­ti. Ko­kių kal­bų ten­ka iš­girs­ti?

– Ži­no­ma, man ge­rai, ka­da ga­liu iš­klau­sy­ti abi pu­ses, tu­rė­ti sa­vo ver­ti­ni­mą. Žmo­nės Ru­si­jo­je ap­skri­tai ne­ži­no dau­ge­lio da­ly­kų, pa­vyz­džiui, apie trė­mi­mus. Iki tol, kol at­si­kraus­čiau į Lie­tu­vą, vi­suo­met gal­vo­da­vau, ko­dėl lie­tu­vių toks keis­tas po­žiū­ris į ru­sus, net kai va­žiuo­da­vo­me kaip tu­ris­tai.

Gy­ve­nau Mask­vo­je, ne už­kam­py­je, bet ne­ži­no­jo­me apie jo­kias anek­si­jas. To­dėl ne vi­suo­met Ru­si­jo­je gy­ve­nan­čius ga­li kal­tin­ti – jie tie­siog daug ko ne­ži­no.

Kar­tais pa­jau­čiu, vien tai, jog esi ru­sas, au­to­ma­tiš­kai tam­pi „ža­lią­ja be­re­te“, „penk­tą­ja ko­lo­na“... Jei dis­ku­si­jo­se už­duo­di klau­si­mą, ku­ris lyg „neį­si­pai­šo“ į bend­rą su­pra­ti­mą, ne­tu­rė­da­mas ar­gu­men­tų žmo­gus iš­kart sa­ko: „Nė­ra ką su ta­vi­mi kal­bė­ti, esi pro­pa­gan­dos au­ka“.

Kai stu­di­ja­vau Mask­vo­je, bu­vo kaip tik tas lai­ko­tar­pis, kai Lie­tu­va pa­skel­bė ne­prik­lau­so­my­bę. Lai­kiau so­cio­lo­gi­jos eg­za­mi­ną, paė­miau bi­lie­tą ruoš­tis, o dės­ty­to­jas ne­lei­do. Ka­dan­gi bu­vau jau iš­te­kė­ju­si, lie­tu­viš­ka pa­var­de, jis ma­ne už­si­puo­lė: „Kas jums, lie­tu­viams, ne­ge­rai, kad no­ri­te at­si­skir­ti?“

Taip jau nu­ti­ko, kad Mask­vo­je kar­tais su­si­dur­da­vau su tam tik­rais niuan­sais dėl lie­tu­viš­kos pa­var­dės, o Lie­tu­vo­je niuan­sai – dėl ru­siš­kos kil­mės. Bet to ne­su­reikš­mi­nu.

Ei­nu ir į Va­sa­rio 16-osios, Ko­vo 11-osios mi­nė­ji­mus – jau­čiuo­si Lie­tu­vos da­li­mi, šir­dį skau­da dėl jos. Jau­čiuo­si lai­min­ga Lie­tu­vo­je. La­bai my­liu Šiau­lius, no­rė­čiau, kad mies­tas su­kles­tė­tų, žmo­nės neiš­va­žiuo­tų. Pri­si­jau­ki­nau mies­tą ir ša­lį, o gal jie ma­ne.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Re­gio­ni­nio bib­lio­te­kų veik­los ir va­dy­bos sky­riaus ve­dė­ja Eka­te­ri­na Pra­ka­pe­ne į Šiau­lius kar­tu su šei­ma at­vy­ko iš Mask­vos prieš dau­giau nei 20 me­tų – pri­si­jau­ki­no ša­lį, mies­tą, iš­mo­ko lie­tu­vių kal­bą.

Dienos populiariausi

Švietimo laukia didelės permainos

2017 m. kovo 21 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. kovo 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas