(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Muzikos pakerėtas tėvas Zevertas

2017 m. kovo 4 d.
Simona SIMONAVIČĖ

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Po dar­bo Šiau­lių pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro įkū­rė­jas, va­do­vas ir gy­dy­to­jas psi­chiat­ras 71-erių El­man­tas Pra­nas Ze­ver­tas mu­zi­kuo­ja ba­ja­nu. Pot­rau­kį mu­zi­kai pa­ju­tęs dar vai­kys­tė­je, vi­są gy­ve­ni­mą jis bu­vo ak­ty­vus šo­kė­jas ir dai­ni­nin­kas. „Ne al­ko­ho­lis, o mu­zi­ka tu­ri kur­ti lai­mės en­dor­fi­nus“, – sa­ko me­di­kas.

simona@skrastas.lt

Išt­rūk­ti po­kal­biui apie po­mė­gius E. P. Ze­ver­tui su­dė­tin­ga – Šiau­lių pri­klau­so­my­bės li­gų cent­re trūks­ta net ke­tu­rių gy­dy­to­jų, įstai­gos va­do­vui ten­ka dirb­ti už juos vi­sus.

Po­kal­by­je prie ar­ba­tos puo­de­lio Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ jis ro­do fo­tog­ra­fi­ją, ku­rio­je pla­čiai šyp­so­si šo­kė­jų bū­ry­je, vil­ki tau­ti­nius rū­bus.

– Kuo ypa­tin­ga fo­tog­ra­fi­ja, ku­rią at­si­ne­šė­te?

– Tai 2002 me­tų nuo­trau­ka, ka­da bū­da­mas ve­te­ra­nas kar­tu su liau­diš­kų šo­kių gru­pe „Va­jau­nas“ lie­pos mė­ne­sį va­žia­vau į tarp­tau­ti­nį šo­kių fes­ti­va­lį Ang­li­jo­je, Lan­go­le­ne. Bu­vo su­si­bū­ręs Šiau­lių Didžd­va­rio gim­na­zi­jos tė­vų ko­lek­ty­vas, aš prie jo pri­si­jun­giau kaip pa­gal­bi­nin­kas.

Fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vo 23 pa­sau­lio ša­lys. Mes, šiau­lie­čiai, su lie­tu­viš­kais šo­kiais lai­mė­jo­me 8 vie­tą, o jau­ni­mas iš 13 ša­lių užė­mė 7 vie­tą. Su šia iš­vy­ka ma­no ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas šo­kiuo­se bai­gė­si.

– Kiek lai­ko šo­ko­te?

– Il­gai, dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Man la­bai pa­ti­ko, kaip vai­kai šo­ka ap­si­ren­gę tau­ti­niais rū­bais, to­dėl ir pa­ts mo­kyk­lo­je pra­dė­jau lan­ky­ti šo­kių ra­te­lį.

Sep­ty­nias kla­ses bai­giau V. Ku­dir­kos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, vė­liau, ka­dan­gi tė­vai var­ga­nai gy­ve­no, už­si­dirb­ti duo­nai pra­dė­jau mo­ky­tis pro­fe­si­jos. 1961 me­tais ėmiau lan­ky­ti pro­fe­si­nę mo­kyk­lą prie „El­nio“ fab­ri­ko, tre­jus me­tus mo­kiau­si ava­li­nin­ku, po to po­rą me­tų dir­bau „El­nio“ kom­bi­na­to ka­riš­ka­me ce­che – ka­liau ka­rei­viams ba­tus. Bai­gęs va­ka­ri­nę mo­kyk­lą įsto­jau į me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą Kau­ne.

Vi­są lai­ką lan­kiau ke­lis šo­kių ko­lek­ty­vus, da­ly­va­vau dau­ge­ly­je Lie­tu­vos dai­nų šven­čių. Kuo dau­giau bu­vau už­siė­męs, tuo dau­giau spė­jau pa­da­ry­ti. Vien bū­da­mas stu­den­tu da­ly­va­vau tri­jo­se Bal­ti­jos ša­lių stu­den­tų dai­nų ir šo­kių šven­tė­se „Gau­dea­mus“.

Šok­da­mas ins­ti­tu­te 1968 me­tais, tuo me­tu kai tuo­me­ti­nė­je Če­kos­lo­va­ki­jo­je, Pra­ho­je, pra­si­dė­jo ka­ri­niai įvy­kiai, kar­tu su ke­liais an­samb­liais va­žia­vo­me į tu­ris­ti­nę kon­cer­ti­nę ke­lio­nę po „so­cia­lis­ti­nį la­ge­rį“. Iš Ode­sos – į Zmai­lą, ten sė­do­me į gar­lai­vį, plau­kė­mė į Veng­ri­ją, Bul­ga­ri­ją, Ru­mu­ni­ją, Če­kos­lo­va­ki­ją. Ap­lan­kė­me Bu­ka­reš­tą, Bu­da­peš­tą, So­fi­ją, Belg­ra­dą... Ke­lio­nė pa­li­ko neiš­dil­do­mus įspū­džius.

Vie­ną kon­cer­tą da­rė­me lai­ve, su­ren­gė­me Nep­tū­no šven­tę.

Sus­to­ję Drez­de­ne su vie­ti­niais lo­šė­me fut­bo­lą – aš įmu­šiau du įvar­čius, nu­kri­tęs nu­si­broz­di­nau šlau­nis, bet vai­di­nau, kad man ne­skau­da.

Bu­da­peš­te, ga­myk­lo­je, ku­ri ga­mi­no „Ika­rus“ au­to­bu­sus, kon­cer­ti­nė­je sa­lė­je šo­ko­me veng­rų šo­kį su ta­bu­re­tė­mis. Žiū­ro­vams la­bai pa­ti­ko – net tris kar­tus mums bi­sa­vo.

Ru­mu­ni­jo­je mus, kaip tu­ris­tus, nu­ve­žė į ka­la­ku­tų ūkį, pa­vai­ši­no ska­niai. So­fi­jo­je, pa­ki­lę į Vi­tos­hos kal­ną, dau­giau kaip 2 000 met­rų aukš­tį, la­bai sma­giai mė­tė­mės snie­go gniūž­tė­mis.

Po stu­di­jų pa­gal pa­sky­ri­mą grį­žau į Šiau­lius, nuo 1972 me­tų pra­dė­jau dirb­ti Šiau­lių odos ir ve­ne­ros li­gų dis­pan­se­ry­je la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ju. 1977 me­tais ge­gu­žės 11 die­ną įkū­riau pir­mą­jį Šiau­liuo­se nar­ko­lo­gi­jos ka­bi­ne­tą. Šie­met bus ly­giai 40 me­tų, kai įkū­riau ir iš­lai­kiau šią tar­ny­bą. Ša­lia to vi­suo­met tu­rė­jau „už­kla­si­nę“ veik­lą – to­liau šo­kau.

– Kaip pra­dė­jo­te mu­zi­kuo­ti?

– Dar vai­kas bu­vau, Jo­niš­ky­je gy­ve­no­me. Bro­liai gi­ta­rą birz­gi­no, bet man pa­ban­džius ne­pa­ti­ko – pirš­tai skau­da. Mo­kiau­si gro­ti ar­mo­ni­ka. Pra­dė­jęs dirb­ti ba­tų fab­ri­ke iš pir­mos al­gos nu­si­pir­kau ru­siš­ką ba­ja­ną už 100 su tru­pu­čiu rub­lių. Sa­va­moks­lis esu, iš klau­sos gro­ju, ne­te­ko pro­fe­sio­na­liai mo­ky­tis.

Da­bar gal­vo­ju, kai baig­siu dak­ta­rau­ti, ei­siu mu­zi­kuo­ti – į pir­mą mu­zi­kos mo­kyk­los kla­sę, ka­dan­gi gai­das pa­žįs­tu, bet ne­mo­ku jų skai­ty­ti. Jau ruo­šiuo­si – gai­dų są­siu­vi­nį nu­si­pir­kau. Mo­ky­si­mės kar­tu su gy­dy­to­ju Al­gir­du Ta­mo­šai­čiu, jį priė­mė į tre­čią mu­zi­kos mo­kyk­los kla­sę.

Gro­ju vis­ką, kas pa­tin­ka, ką iš­girs­tu. Sa­ko, ne­blo­gai. Pas ma­ne, į Pri­klau­so­my­bės li­gų cent­rą, pro­fi­lak­tiš­kai vis at­va­žiuo­ja mu­zi­kan­tas iš Kel­mės, ku­ris mums per ra­di­ją vis dė­ko­ja už pa­gal­bą. Jis yra ma­no mo­ky­to­jas – su­sė­da­me ir due­tu gro­ja­me. Jis tai­so ma­no klai­das, pa­gy­rė, kad to­bu­lė­ju. Kai jis pra­de­da vir­tuo­ziš­kai gro­ti, man pa­čiam pli­kė ra­so­ja iš džiaugs­mo, kaip gra­žiai!

Kar­tais su pa­cien­tais pa­da­ro­me ka­pe­lą, kar­tu gy­vai pa­gro­ja­me. Tai yra mu­zi­kos te­ra­pi­ja. Sa­vo pa­cien­tus gy­do­me ir mu­zi­ka, cent­re tu­ri­me mu­zi­kos re­lak­sa­ci­jos kam­ba­rė­lį.

– Pa­ra­dok­sa­lu, lie­tu­viai daž­nai lin­kę šok­ti ir dai­nuo­ti, kai iš­ge­ria...

– Ka­da sa­vo jaus­mus iš­lie­ji per kū­ry­bą, mu­zi­ką, poe­zi­ją, li­te­ra­tū­rą – to­kia veik­la žmo­gaus sme­ge­ny­se su­ku­ria tei­gia­mas emo­ci­jas, di­dė­ja se­ro­to­ni­no, en­dor­fi­nų kie­kis, pa­dau­gė­ja gliu­ko­zės, žmo­gus links­mas. Mu­zi­ka, šo­kis, dai­na to­ni­zuo­ja – ka­da pa­čiam sma­gu, ap­lin­ki­niai ma­to ir jiems kar­tu ge­ra da­ro­si.

Tuo tar­pu pa­var­to­jus nuo­dą, efek­tas pa­na­šus, bet nuo­das ga­di­na ląs­te­les, jos de­ge­ne­ruo­ja. Pir­mą die­ną žmo­gus pa­si­ju­tęs sma­giai, ant­rą jau vargs­ta, taip ga­di­na­ma svei­ka­ta ir ei­na­ma į li­gą. Tai du skir­tin­gi da­ly­kai.

– Jums mu­zi­ka, šo­kiai pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti nuo rū­pes­čių dar­be?

– Taip, la­bai pa­de­da. Už­si­mer­kiu, įsi­jau­čiu į mu­zi­ką, įtam­pa ar ko­kie rū­pes­čiai nu­si­stu­mia į šo­ną, pa­ge­rė­ja sa­vi­jau­ta. Esu lai­min­gas! Su­šy­la or­ga­niz­mas, ne­rei­kia nė šnap­so ger­ti. Aš kai­fuo­ju!

Gro­ju, ka­da tu­riu lai­ko, tik da­bar vi­są lai­ką nuo ry­to iki va­ka­ro bū­nu dar­be, kar­tais pa­rė­jęs nie­ko ne­be­no­riu. Jau tre­jus me­tus cent­re dir­bu vie­nas, o trūks­ta ke­tu­rių gy­dy­to­jų – dir­bu pu­se eta­to gy­dy­to­ju ir di­rek­to­riau­ju.

Li­go­niai ei­na ir ei­na... Vi­si taip ir sa­ko – pas Ze­ver­tą, pas tė­vą. Aš kaip tė­vas – ir per pe­tį pa­plekš­no­ju, ir pa­ba­ru. Esu Dvy­nys pa­gal zo­dia­ko ženk­lą, ne­ga­liu bū­ti vie­no­das. Ruo­šiuo­si už­leis­ti vie­tą jau­nes­niems. Ge­gu­žės 29 die­ną man bus 72 me­tai. Kiek pen­si­nin­kai ga­li dirb­ti? Jau ga­na! Rei­kia į mu­zi­kos mo­kyk­lą ei­ti.

– Dar dai­nuo­ja­te?

– Stu­di­jų me­tais re­pe­ti­ci­jo­se vi­są lai­ką dai­nuo­da­vo­me. Na na na naaa, na na na naiii, kur tas ke­le­lis pil­kas ma­ne par­ves... Vi­so­kias liau­dies dai­nas. Ka­da ei­da­vo­me Ge­di­mi­no pro­spek­tu, už­dai­nuo­da­vo vy­rai šo­kė­jai di­de­lė­je ei­se­no­je – kil­da­vo kaž­koks pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mas.

Dva­si­nis pa­ky­lė­ji­mas, ka­da vy­rai už­trauk­da­vo „Ant kal­no mū­rai“. Man at­ro­dė, kad tai, ką da­rė­me, ne­pa­si­da­vė­me, yra pro­tes­tas, ėji­mas link Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės, tau­tiš­ku­mo. Aš da­ly­va­vau ir Są­jū­džio veik­lo­je Šiau­liuo­se, sto­vė­jau Bal­ti­jos ke­ly­je su vi­sa šei­ma. Mu­zi­ka vi­są lai­ką bu­vo ša­lia svar­bių ma­no gy­ve­ni­mo įvy­kių.

Ma­no ma­ma tu­rė­jo 7 se­se­ris ir 7 bro­lius – net 14 vai­kų. Vi­si Ze­ver­tai bu­vo bal­sin­gi, dai­nuo­da­vo. Ma­ma dai­nuo­da­vo, vai­kys­tė­je su se­se­ri­mis su­sės­da­vo ir už­trauk­da­vo lie­tu­viš­ką dai­ną, taip gra­žu bū­da­vo!

Kaip da­bar pa­me­nu, bu­vau ma­žu­tis, gal pen­kerių me­tų, su­si­rgęs skar­la­ti­na gu­lė­jau li­go­ni­nė­je Jo­niš­ky­je. Gu­liu pa­la­to­je, or­lai­dė ati­da­ry­ta žie­mą, o ant sie­nos ka­ban­čio­je ma­žo­je ra­di­ju­kė­je dai­nuo­ja ru­siš­kas dai­nas. Mu­zi­ka nuo to lai­ko li­ko ir da­bar skam­ba au­sy­se.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Apie mė­gsta­mus šo­kius, gro­ji­mą pa­sa­ko­jan­tis Šiau­lių pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro įkū­rė­jas, va­do­vas ir gy­dy­to­jas psi­chiat­ras El­man­tas Pra­nas Ze­ver­tas be­veik vi­są lai­ką šyp­so­si – tai jam tei­kia di­de­lį džiaugs­mą.

Apie mu­zi­ką gy­dy­to­jas El­man­tas Pra­nas Ze­ver­tas kal­ba emo­cio­na­liai, švy­tin­čio­mis aki­mis.

Dienos populiariausi

Švietimo laukia didelės permainos

2017 m. kovo 21 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. kovo 21 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas