(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Maži atradimai Didžiųjų paslapčių kanjone

2017 m. vasario 24 d.
Vita Morkūnienė

Kom­po­zi­to­rius Ge­di­mi­nas Dap­ke­vi­čius be­veik kas­met pa­kvie­čia šiau­lie­čius į mu­zi­ki­nę šven­tę – die­nos švie­są iš­vys­ta jo nau­jas, il­gai kur­tas, bran­din­tas ir puo­se­lė­tas mu­zi­ki­nis pro­jek­tas – sim­fo­ni­ja, ora­to­ri­ja ar teat­ra­li­zuo­tas mu­zi­ki­nis ren­gi­nys. Net­gi ope­ra. Pas­ku­ti­nis di­de­lis „išė­ji­mas į žmo­nes“ įvy­ko praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je, kai Šiau­lių kon­cer­tų sa­lė­je „Sau­lė“ bu­vo at­lik­ta jo vi­zi­jų ora­to­ri­ja „Ar­che­ti­pai.“

Pas­kui kū­rė­jas vėl pri­ty­la, pa­ny­ra į sa­vo min­čių, ieš­ko­ji­mų ir at­ra­di­mų pa­sau­lį. Pri­min­da­mas apie sa­ve ne­daž­nais imp­ro­vi­za­ci­jų va­ka­rais, kom­pak­ti­niais dis­kais, pil­nė­jan­čiais na­tų są­siu­vi­niais. Iki ki­to kar­to, kai vie­šai su­skam­ba to­kia at­pa­žįs­ta­ma, bet sun­kiai žo­džiais nu­sa­ko­ma mu­zi­ka.

„Frag­men­tai iš mi­ra­žų Di­džių­jų pa­slap­čių kan­jo­ne“ – taip va­di­no­si vie­nas iš pir­mų­jų G. Dap­ke­vi­čiaus kū­ri­nių, žy­min­čių jo – kom­po­zi­to­riaus, mu­zi­kos pe­da­go­go, aran­žuo­to­jo ir at­li­kė­jo – kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džią. Pas­lap­čių ir at­ra­di­mų šia­me ke­ly­je ne­stin­ga iki šiol.

Mu­zi­ka – bū­das kal­bė­tis su pa­sau­liu

Su kom­po­zi­to­riu­mi Ge­di­mi­nu Dap­ke­vi­čiu­mi kal­ba­mės Šiau­lių uni­ver­si­te­to gar­so stu­di­jo­je. Čia jis pra­lei­džia daug lai­ko, dirb­da­mas su stu­den­tais, čia gi­mė ne vie­nas kū­ri­nys, čia mąs­to apie tai, kas yra ir kas nė­ra mu­zi­ka, kur pra­si­de­da ir bai­gia­si kū­ry­bi­nės žmo­gaus ga­lios, kaip nu­brėž­ti ri­bas tarp rea­laus pa­sau­lio ir vi­zi­jų, tarp gy­ve­ni­mo pro­zos ir kū­ry­bos poe­zi­jos.

Pro šeš­to­jo aukš­to lan­gus vi­su gra­žu­mu at­si­ve­ria bal­tas Šv. Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ros pro­fi­lis, o minkš­tu au­dek­lu muš­tos stu­di­jos sie­nos su­ge­ria žo­džius, pa­de­da su­si­kaup­ti ir įsi­klau­sy­ti į pa­šne­ko­vo žo­džius. Kal­ba mąs­liai, rink­da­mas žo­džius, veng­da­mas ka­te­go­riš­kų tie­sų ir tei­gi­nių.

Klau­sau­si, o gal­vo­je kir­ba min­tis, kad ga­liu įsi­vaiz­duo­ti, kaip pa­ra­šo­ma kny­ga, nu­ta­po­mas pa­veiks­las, su­ku­ria­ma fo­tog­ra­fi­ja. Bet kaip gims­ta mu­zi­ka, kaip ji at­si­ran­da – su­pras­ti nie­kaip ne­ga­liu. Ne­lie­ka nie­ko ki­ta, tik klaus­ti žmo­gaus, ku­riam mu­zi­ka yra tik­ra­sis gy­ve­ni­mas.

– Kuo to­liau, tuo ma­žiau ir aš su­pran­tu, kaip tai vyks­ta. Anks­čiau ma­niau, kad kom­po­zi­to­rius – tai kai tu­ri gar­sus, mo­ki gro­ti, su­dė­lio­ji, už­ra­šai na­to­mis. Se­niai taip ne­be­ma­nau.

Kiek­vie­nas žmo­gus ga­li skir­tin­gai įsi­vaiz­duo­ti, kas yra mu­zi­ka, o mė­gi­ni­mas api­brėž­ti la­bai su­siau­ri­na jos są­vo­ką. Tas pat at­si­tin­ka ir su dau­ge­liu ki­tų da­ly­kų, ku­riuos sten­gia­mės įspraus­ti į siau­rus, pro­to dik­tuo­ja­mus rė­mus. Kai vis­ką su­dė­lio­ji į len­ty­nas, kū­ry­bos ne­be­lie­ka.

Kuo la­biau žmo­gus pa­ty­ręs, įsi­gi­li­nęs į sa­vo sfe­rą, tuo la­biau jis su­vo­kia, kad tai nė­ra tik ta api­brėž­ta sri­tis – tik mu­zi­ka, tik li­te­ra­tū­ra, poe­zi­ja. Tai yra tik prie­mo­nės kaž­ką su­vok­ti pla­čiau, pa­jus­ti pa­sau­lio vi­su­mą, vie­no­vę.

Mo­car­tas, Bet­ho­ve­nas, Ba­chas, ki­ti di­die­ji. Prii­ma­me juos kaip mu­zi­kos kū­rė­jus. Ta­čiau mu­zi­kų, kom­po­zi­to­rių są­vo­ka jiems yra per siau­ra. Sa­ky­kim, Ba­chas. Kai imi stu­di­juo­ti gi­liau, pa­ma­tai, kad tai yra kur kas dau­giau ne­gu mu­zi­ka. Kad tai ir al­che­mi­ja, ir ma­te­ma­ti­ka, fi­lo­so­fi­ja – tie­siog kos­mo­sas.

Ry­tai–­Va­ka­rai

– Pats klau­si­mas, no­ras iš­siaiš­kin­ti, kas yra mu­zi­ka, yra va­ka­rie­tiš­kas po­žiū­ris. Va­ka­rie­tiš­ko­je fi­lo­so­fi­jo­je svar­bu iš­siaiš­kin­ti, įvar­dy­ti ob­jek­tus, są­vo­kas, ver­ty­bes, reiš­ki­nius.

Man la­biau pa­tin­ka ry­tie­tiš­kas dzen­bu­dis­ti­nis mąs­ty­mo prin­ci­pas ar­ba va­ka­rie­tiš­ka be­tar­piš­ko su­vo­ki­mo fi­lo­so­fi­jos kryp­tis. Tai pa­na­šu į me­di­ta­ci­ją, kai ne­ke­lia­ma tiks­lo pa­sau­lį pa­žin­ti pro­tu, bet sten­gia­ma­si jį pa­jus­ti. Tai lei­džia su­vok­ti pa­sau­lio prie­šy­bių iš­ny­ki­mą, jų su­si­lie­ji­mą.

Mu­zi­ka taip pat su­tei­kia to­kią ga­li­my­bę – vi­so pa­sau­lio pa­slap­tį su­vok­ti per bū­se­ną.

Ir gy­ve­ni­me, ir kū­ry­bo­je lai­kau­si to­kios fi­lo­so­fi­jos.

Nau­jo­jo am­žiaus mu­zi­ka

G. Dap­ke­vi­čiaus mu­zi­ka va­di­na­ma me­di­ta­ci­ne, ezo­te­ri­ne, eks­pe­ri­men­ti­ne, ho­lis­ti­ne...

Kaip ją pa­va­din­tų pa­ts kū­rė­jas?

– Ne taip ir svar­bu, kaip pa­va­din­si. Ma­nau, kad be iš­ly­gų ma­nęs ne­pri­siim­tų nei aka­de­mi­nės, nei po­pu­lia­rio­sios, nei elekt­ro­ni­nės, džia­zo ar akus­ti­nės mu­zi­kos at­sto­vai. Man sun­ku su­tilp­ti į kaž­ko­kius rė­mus.

Anks­čiau, kai ma­no kas­die­ny­bė­je bu­vo dau­giau su­si­lie­ti­mo su me­di­ta­ci­nė­mis tech­ni­ko­mis, kai ga­na in­ten­sy­viai do­mė­jau­si Ry­tų dva­si­niais mo­ky­mais, tai ir mu­zi­ka bu­vo ar­čiau me­di­ta­ci­jos. Da­bar jo­je yra vis­ko – ir me­di­ta­ci­nės, ir ki­to­kios mu­zi­kos ele­men­tų. Kaž­kas yra įvar­di­jęs ją kaip „Nau­jo­jo am­žiaus“ mu­zi­ką, ir tai yra ar­ti tie­sos. Ši mu­zi­ka la­biau api­brė­žia­ma pa­gal jos su­ke­lia­mus jaus­mus, ne­gu pa­gal inst­ru­men­ti­nį at­li­ki­mą.

Ob­jek­ty­viai žiū­rint, pri­klau­sau pir­ma­jai Lie­tu­vos elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jų kar­tai.

Lais­vė beo­rė­je erd­vė­je

G. Dap­ke­vi­čius yra šiau­lie­tis. Tik­ras. Čia gi­męs, užau­gęs, po stu­di­jų Vals­ty­bi­nės kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos me­nų fa­kul­te­tuo­se vėl čia su­grį­žęs. Tie­sa, bu­vo trum­pų nu­kly­di­mų į Klai­pė­dą, Vil­nių, bet kas­kart vis­kas bai­gė­si Šiau­liais. Ge­di­mi­nas ne­kart yra iš­si­ta­ręs, kad Šiau­liai yra ge­ra vie­ta ku­rian­čiam žmo­gui. Ar taip te­be­ma­no iki šiol, juk daž­niau ten­ka gir­dė­ti Šiau­liams skir­tų prie­kaiš­tų ir pre­ten­zi­jų?

– Ma­nau, kad tai ge­ra vie­ta kur­ti, bet su vie­na są­ly­ga – jei­gu ne­tu­ri no­rų ir am­bi­ci­jų sa­vo kū­ry­bą rea­li­zuo­ti. Jei­gu tie­siog sė­di stu­di­jo­je ir įra­ši­nė­ji kom­pak­tus, ku­rių ga­li­ma klau­sy­tis ir Vil­niu­je, ir Lon­do­ne, ir Niu­jor­ke.

Man ne­priim­ti­na, kai ap­lin­ka įpa­rei­go­ja kaž­ko­kiai veik­lai, ku­ri tu­ri baig­tis konk­re­čiu re­zul­ta­tu. Tai yra neiš­ven­gia­ma, kai esi did­mies­ty­je, tirš­to­je kul­tū­ri­nė­je ap­lin­ko­je ir esi pri­klau­so­mas nuo fi­nan­sa­vi­mo, nuo ap­lin­kos ir tiks­lo, dėl ku­rio ta mu­zi­ka yra ku­ria­ma.

Šiau­liai man pa­tin­ka, nes čia ga­li jaus­tis kaip beo­rė­je erd­vė­je, čia leng­viau­sia da­ry­ti tai, ką no­ri, ko rei­kia dva­siai. Ne­si mu­zi­kos in­dust­ri­jos sraig­te­lis.

Sten­giuo­si su­si­kur­ti sau lais­vę, kad mu­zi­ka, jos ra­šy­mas ne­tap­tų ama­tu ar siau­ra pro­fe­si­ja, bet iš­lik­tų ieš­ko­ji­mų ir at­ra­di­mų lau­ku. Ne­tap­tų ru­ti­na.

Kū­ry­ba ir imp­ro­vi­za­ci­ja uni­ver­si­te­te

Nuo 1996 me­tų G. Dap­ke­vi­čius dės­to Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Il­giau­siai – kū­ry­bą ir imp­ro­vi­za­ci­ją. Šis dar­bas jam įdo­mus, lei­džia eks­pe­ri­men­tuo­ti, at­si­skleis­ti pa­čiam ir at­skleis­ti kū­ry­bai jau­nus žmo­nes.

Ven­gia šab­lo­nų, ieš­ko nau­jų dės­ty­mo for­mų, su stu­den­tais rea­li­za­vo ne vie­ną kū­ry­bi­nį pro­jek­tą. Daž­nai pa­si­tel­kia ja­po­niš­kus hai­ku, ku­riuo­se, kaip ir jo mu­zi­ko­je, tarp ei­lu­čių pa­sa­ky­ti da­ly­kai yra įdo­miau­si, svar­biau­si. Ska­ti­na, kad žo­dį ar mu­zi­ki­nę už­duo­tį stu­den­tai priim­tų kaip nuo­ro­dą, užuo­mi­ną, į ku­rią ga­lė­tų įdė­ti sa­vo pa­tir­tį, emo­ci­jas. Kad už­duo­tų sau gi­lu­mi­nius klau­si­mus: kas aš esu, kas pa­sau­lis yra, kas ja­me vyks­ta ir ko­dėl? Ge­di­mi­nas įsi­ti­ki­nęs, kad šie klau­si­mai, no­rim to ar ne­no­rim, glū­di kiek­vie­no žmo­gaus vi­du­je, ir ka­da nors iš­ny­ra pa­vir­šiun, su­jauk­da­mi ta­ria­mą ra­my­bę ir rei­ka­lau­da­mi at­sa­ky­mo.

– Pe­da­go­gi­nis dar­bas yra ta sri­tis, ku­rio­je kin­ta, bręs­ta ma­no, kaip mu­zi­kan­to, san­ty­kis su pa­sau­liu, kau­pia­si pa­tir­tis. Įdo­miau­sia su­ras­ti bū­dus, ne kaip iš­mo­ky­ti mu­zi­kos kaip moks­lo dis­cip­li­nos, bet at­skleis­ti ją kaip sa­vęs pa­ži­ni­mo prie­mo­nę, pa­ža­din­ti stu­den­tų kū­ry­bin­gu­mą.

Mo­kau stu­den­tus pa­mirš­ti vis­ką, ką jie ži­no ir iš­mo­ko apie mu­zi­ką. Mo­kau at­si­pa­lai­duo­ti ir pir­miau­siai iš­mok­ti iš­girs­ti gar­są, nuo ku­rio pra­si­de­da mu­zi­ka. Nes mu­zi­kos es­mė yra kal­bė­tis su ki­tais, gar­sais pa­sa­ky­ti tai, ko ne­ga­li iš­reikš­ti žo­džiais.

Pa­ke­lei­viai

Žiū­rė­da­mi į na­to­mis už­ra­šy­tą kad ir to­bu­liau­sią mu­zi­kos kū­ri­nį, ne­jau­čia­me nei džiaugs­mo, nei liū­de­sio. Tarp kom­po­zi­to­riaus ir klau­sy­to­jo tu­ri įsi­terp­ti at­li­kė­jas, kad gar­sai at­gy­tų, at­si­liep­tų mu­my­se. Ar kom­po­zi­to­rius ne­tam­pa at­li­kė­jo įkai­tu? Ar ne­bau­gu sa­vo iš­ken­tė­tą kū­ri­nį ati­duo­ti į sve­ti­mas ran­kas?

– Aiš­ku, yra skir­tu­mas, kai dir­bi su stu­den­tais ir kai dir­bi su pro­fe­sio­na­lais, to­kiais kaip Ne­da, Gin­ta­rė Skė­ry­tė, Juo­zas Ja­nu­žas, „Da­gi­lė­lio“ cho­ras ar pro­fe­sio­na­lus or­kest­ras. Vi­sa­da jau­čiu di­de­lį džiaugs­mą, ra­šy­da­mas mu­zi­ką ir bū­da­mas tik­ras, kad vis­kas bus iš­girs­ta.

Kur­da­mas sten­giuo­si iš­reikš­ti sa­ve, bet drau­ge sten­giuo­si su­da­ry­ti ga­li­my­bes at­si­skleis­ti ir kiek­vie­nam at­li­kė­jui. Ta­da įvyks­ta ste­buk­las, kai at­li­kė­jas ta­vo už­ra­šy­tą mu­zi­ką užau­gi­na iki sa­vo su­pra­ti­mo ir pa­jau­ti­mo.

Bu­vo daug žmo­nių, be ku­rių gy­ve­ni­me daug ko ne­bū­tų įvy­kę, ir aš pa­ts grei­čiau­siai bū­čiau ki­toks.

Pir­miau­sia, ži­no­ma, Gied­rius Kup­re­vi­čius, anais lai­kais pa­ste­bė­jęs pir­muo­sius ma­no kū­ry­bi­nius ban­dy­mus, pa­drą­si­nęs, as­me­niš­kai sky­ręs daug dė­me­sio ir lai­ko, taip at­ver­da­mas lan­gą ir į ki­to­kios mu­zi­kos pa­sau­lį, ir ne­tra­di­ci­nį po­žiū­rį į ją.

Gin­ta­rė Jau­ta­kai­tė, su ku­ria mo­kė­mės Kon­ser­va­to­ri­jo­je, ku­ri pa­ke­rė­jo skaid­riu bal­su ir to­kia pat skaid­ria dva­sia. Su ja įgy­ven­di­no­me ne vie­ną mu­zi­ki­nį su­ma­ny­mą.

Gin­ta­ras Ki­ze­vi­čius, su ku­riuo Klai­pė­do­je įkū­rė­me vie­ną pir­mų­jų Lie­tu­vo­je eks­pe­ri­men­ti­nės elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos gru­pę „So­la­ris“.

Įsi­min­ti­nas kū­ry­biš­kas bend­ra­dar­bia­vi­mas su džia­zo meist­rais Ne­da Ma­lūna­vi­čiū­te, Vy­tau­tu Pi­li­ba­vi­čiu­mi ir Au­re­li­ju­mi Ščiu­ka, Džia­zo pro­jek­tai su Sau­le Lau­ri­nai­ty­te ir Au­ri­mu Po­vi­lai­čiu. Imp­ro­vi­za­ci­jos su švie­saus at­mi­ni­mo mu­zi­kan­tais Ge­ral­du Jan­kaus­ku (Dže­riu) ir Kęs­tu­čiu Gas­ce­vi­čiu­mi. Bi­čiu­liai ir bend­ra­min­čiai iš ho­lis­ti­nės mu­zi­kos klu­bo „Var­tai“, su ku­riais be­ne de­šimt me­tų ren­gė­me fes­ti­va­lius „Oras“. Bau­gu var­din­ti, kad kas nors svar­bus ir bran­gus ne­bū­tų pa­mirš­tas. Vi­si jie pa­dė­jo bū­ti sa­vi­mi, ne­pa­si­mes­ti bend­ra­me Lie­tu­vos mu­zi­ki­nia­me kon­teks­te, ne­su­si­ta­pa­tin­ti su konk­re­čio­mis mu­zi­ki­nė­mis for­mo­mis, neįk­limp­ti į mu­zi­kos in­dust­ri­ją ir iš­lik­ti lais­vam.

Pa­sau­lis kaip mu­zi­ka – nuo­sta­bus

– Gy­ve­na­te in­ten­sy­vų vi­di­nį gy­ve­ni­mą, esa­te nuo­la­ti­nės sa­vis­ta­bos ir sa­vi­vo­kos bū­se­no­je, nuo­la­ti­niuo­se ap­mąs­ty­muo­se. Tai nė­ra leng­va?

– Gru­bo­kai nu­skam­bės, bet tur­būt ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad esu sa­ve kont­ro­liuo­jan­tis be­pro­tis. Nuo­la­ti­nis bu­vi­mas to­je karš­to­je dva­si­nė­je tem­pe­ra­tū­ro­je iš­ties kar­tais yra pa­vo­jin­gas – ne­sun­ku per­ženg­ti ri­bas. Tuo­met įjun­gi pro­tą – kaip sau­gik­lį. Ta­čiau jei­gu bent ret­sy­kiais pa­vyks­ta gy­vai pa­ju­si, kad ir kos­mo­se, ir žmo­gaus vi­du­je vei­kia tie pa­tys dės­niai, kad pa­sau­lis su vi­som sa­vo prie­šy­bė­mis, su vi­sais tra­giz­mais yra nuo­sta­bus Di­džių­jų pa­slap­čių kan­jo­nas – su­pran­ti, kad tau pa­si­se­kė. Ir no­ri­si šiuo at­ra­di­mu pa­si­da­lin­ti su ki­tais žmo­nė­mis – gar­sų kal­ba.

Ge­di­mi­nas Dap­ke­vi­čius

1981 m. su kom­po­zi­to­riu­mi Gin­ta­ru Ki­ze­vi­čiu­mi Klai­pė­do­je įkū­rė eks­pe­ri­men­ti­nės elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos gru­pę „So­la­ris“.

1986–1988 m. kon­cer­ta­vo su Lie­tu­vos džia­zo meist­rais Ne­da Ma­lū­na­vi­čiū­te, Vy­tau­tu Pi­li­ba­vi­čiumi ir Au­re­li­jumi Ščiu­ka.

1995 m. su gru­pe „Sau­lė ir Žu­vys“ da­ly­va­vo tarp­tau­ti­nia­me džia­zo fes­ti­va­ly­je „Vil­nius Jazz 95“.

1996 ir 2000 m. kom­pak­ti­niais dis­kais iš­lei­do me­di­ta­ci­nės mu­zi­kos pro­jek­tus „Dru­ge­lis An­ge­las“ ir „De­be­sų Pie­muo“.

1996 m. Šiau­liuo­se įkū­rė ho­lis­ti­nės mu­zi­kos klu­bą „Vartai”.

1998 –2006 m. or­ga­ni­za­vo ho­lis­ti­nio me­no fes­ti­va­lį „Oras“.

Bend­ra­dar­biau­da­mas su Ho­lis­ti­nio ju­dė­ji­mo teat­ru „S“, su­kū­rė mi­to­lo­gi­niais mo­ty­vais pa­grįs­tus mu­zi­ki­nius pro­jek­tus.

2002 m. – „Ind­ra­ja ve­ja­si sau­lę“; „Yax­kin“,

2003 m.– „Vie­na­ra­gio sap­nai“. “ Sau­lės ke­lias“.

2004 m. – miu­zik­las „Mels­vo­sios ug­nies paukš­tė“.

2006 m. – vi­zi­jų sim­fo­ni­ja „Žal­tys“.

2008 m. – kon­cer­ti­nė ope­ros „Orp­heo“ prem­je­ra.

2010 m.– džia­zo mu­zi­kos pro­jek­tas „Ke­lias Nr. 77“ (kar­tu su Sau­le Lau­ri­nai­ty­te ir Au­ri­mu Po­vi­lai­čiu).

2012 m.– mu­zi­ka V Pa­sau­lio spor­to žai­dy­nių TA­FI­SA ati­da­ry­mo šven­tei.

2013 m.– mu­zi­ki­nis pro­jek­tas „HAR­MO­NIA SO­LIA­RIS“.

2014 m. – muzikinis pro­jek­tas “ SIN­GING HEART SER­VI­CE MA­NUAL“.

2016 m. – vi­zi­jų ora­to­ri­ja „Ar­che­ti­pai“

Iš­leis­ta 12 kom­pak­ti­nių dis­kų. 8 Lie­tu­vo­je, 2 JAV, 2 Ita­li­jo­je.

Nuo 1996 m. Ge­di­mi­nas Dap­ke­vi­čius dės­to Šiau­lių uni­ver­si­te­te.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Re­dak­ci­jos nuo­tr.

Kiek­vie­nas įgy­ven­din­tas mu­zi­ki­nis pro­jek­tas tam­pa įsi­min­ti­nu įvy­kiu ne tik jo au­to­riui, bet ir at­li­kė­jams, žiū­ro­vams. „Mu­zi­ka yra tai, ko ne­ga­li iš­reikš­ti žo­džiais“, – tei­gia kom­po­zi­to­rius ir at­li­kė­jas G. Dap­ke­vi­čius.

G. Dap­ke­vi­čiaus kū­ry­bo­je ryš­kūs pa­sau­lio tau­tų mu­zi­kos et­no­mo­ty­vai. Jiems su­kur­ti pa­si­tar­nau­ja gau­si mu­zi­ko su­kaup­ta mu­zi­kos inst­ru­men­tų ko­lek­ci­ja.

Kon­cer­ti­nė G. Dap­ke­vi­čiaus ope­ros „Orp­heo“ prem­je­ra „Sau­lės“ kon­cer­tų sa­lė­je 2008 m.

Kiek­vie­nas nau­jas įgy­ven­din­tas mu­zi­ki­nis pro­jek­tas tam­pa įsi­min­ti­nu įvy­kiu ne tik au­to­riui, bet ir at­li­kė­jams bei žiū­ro­vams.

„Kiek­vie­ną kar­tą pra­de­di nuo ty­los“, – pa­klaus­tas, kaip gims­ta mu­zi­kos kū­ri­nys, at­sa­ko kom­po­zi­to­rius Ge­di­mi­nas Dap­ke­vi­čius.

Dienos populiariausi

Perversmo būsena

2017 m. vasario 25 d.
lankomiausias

Kasdienė akistata su mirtimi

2017 m. vasario 25 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas