(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Orfėjas ir žemės šviesa

2017 m. vasario 24 d.
profesorius

Vy­tau­tas Bi­kul­čius,

Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la iš­lei­do jau­no ra­šy­to­jo To­mo Vai­se­tos pir­mą­jį ro­ma­ną „Or­fė­jas, ke­lio­nė pir­myn ir at­gal“. Iki šiol au­to­rius jau bu­vo at­krei­pęs skai­ty­to­jų dė­me­sį pir­mą­ja sa­vo kny­ga – ap­sa­ky­mų rin­ki­niu „Paukš­čių mie­gas“. Kaip is­to­ri­kas jis dar ži­no­mas kny­ga „Nuo­bo­du­lio vi­suo­me­nė“, ku­ri pa­ra­šy­ta jo kaip is­to­ri­ko di­ser­ta­ci­jos pa­grin­du.

Jo ro­ma­no pa­va­di­ni­me už­fik­suo­tas Or­fė­jo mi­tas iš­syk krei­pia skai­ty­to­ją mi­to link. Kaip ži­nia, mi­te Or­fė­jas pri­sta­to­mas kaip dai­nius ir mu­zi­kan­tas, ku­rio me­nu gė­ri­si ne tik žmo­nės, die­vai, bet ir gam­ta. Jo žmo­nai Eu­ri­di­kei įkan­do gy­va­tė ir ji mi­rė.

Or­fė­jas iš­ke­liau­ja į mi­ru­sių­jų ka­ra­lys­tę, kur jo mu­zi­ka su­ža­vi šu­nį Cer­be­rį, eri­ni­jas, Per­se­fo­nę ir jos vy­rą po­že­mių val­do­vą Ha­dą. Pas­ta­ra­sis pa­ža­da Or­fė­jui su­grą­žin­ti Eu­ri­di­kę į že­mę, jei jis įvyk­dys jo pra­šy­mą – ne­paž­velgs į sa­vo žmo­ną, kol neį­žengs į sa­vo na­mus. Ta­čiau lai­min­gas Orfė­jas už­mirš­ta sa­vo pa­ža­dą ir at­si­su­ka į žmo­ną, ku­ri vėl dings­ta po­že­mio ka­ra­lys­tė­je.

Ra­šy­to­jas sa­vaip mo­di­fi­kuo­ja šį mi­tą. Be­var­dis ro­ma­no pro­ta­go­nis­tas ra­šo di­ser­ta­ci­ją ir vi­saip ban­do įveik­ti sa­ve, nes kar­tais su­ge­ba pa­ra­šy­ti vos ke­lis sa­ki­nius. Jo bi­čiu­lė – neį­var­din­ta mo­te­ris po šve­dų kal­bos stu­di­jų ieš­ko dar­bo, ban­dy­da­ma iš­spręs­ti di­le­mą – dirb­ti ne­mėgs­ta­mą dar­bą ar vers­ti gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą. Ta­me pa­čia­me na­me gy­ve­nan­ti Ana, bu­vu­si gy­dy­to­ja, kur kas vy­res­nė už ro­ma­no he­ro­jų, vė­liau tam­pa jam pa­gun­da, ku­riai ga­liau­siai jis ne­be­ga­li at­si­spir­ti. Pra­si­de­da jo ke­lias ne į po­že­mių ka­ra­lys­tę, bet į nuo­dė­mę...

Kaip ma­ty­ti, au­to­rius tie­siog nu­tols­ta nuo Or­fė­jo mi­to es­mės. Gal dar pro­ta­go­nis­to di­ser­ta­ci­jos ra­šy­mą ga­li­ma su­vok­ti kaip tam tik­rą to­bu­lu­mo ieš­ko­ji­mą, ku­riuo pa­si­žy­mi Or­fė­jas. Ta­čiau pa­sta­ro­jo gy­ve­ni­me neat­si­ran­da nau­ja mo­te­ris, jis sa­vo gy­ve­ni­mą sie­ja su žmo­na Eu­ri­di­ke, per mei­lę jai jis ir nu­ken­čia, nes ne­ga­lė­jo su­si­lai­ky­ti ne­pa­žiū­rė­jęs į ją.

Mi­tas yra ga­lin­gas už­tai­sas, ku­rio ne­ga­li­ma ne­pai­sy­ti. Gar­su­sis J. Joyce‘as sa­vo „Uli­se“ , pa­si­telk­da­mas Ho­me­ro „Odi­sė­ją“, tie­siog kruopš­čiai at­kū­rė jos mi­to­lo­ge­mą – Odi­sė­jas iš­ke­liau­ja iš na­mų – jis pa­ti­ria pa­gun­das ir iš­ban­dy­mus – Odi­sė­jas grįž­ta į Ita­kę. Tuo­met ga­li­ma teig­ti, jog Or­fė­jo mi­to mi­to­lo­ge­ma – Or­fė­jas vi­sus ža­vi sa­vo me­nu – Eu­ri­di­kę įkan­da gy­va­tė – ne­sėk­min­gas Or­fė­jo su­grį­ži­mas iš po­že­mių ka­ra­lys­tės. Bū­tent mi­to pra­smė, iš­reikš­ta mi­to­lo­ge­ma, yra tar­si įau­gu­si į skai­ty­to­jo są­mo­nę ir jis no­rom ne­no­rom tu­ri jaus­ti jos li­ni­ją kū­ri­ny­je.

Šiuo at­ve­ju T. Vai­se­tos ro­ma­ne mi­to in­terp­re­ta­ci­ja per­dėm nu­tols­ta nuo mi­to­lo­ge­mos, o nau­ji ele­men­tai, au­to­riaus įves­ti į ją, nė­ra to­kie tvir­ti, kad pa­keis­tų pa­tį mi­tą. Va­di­na­si, pa­sa­ko­ji­mas tam­pa jau nau­ja is­to­ri­ja, o skai­ty­to­jui ten­ka aiš­kin­tis, kuo čia dė­tas Or­fė­jas.

Gal ta­da ro­ma­nas ga­lė­tų va­din­tis „Nuo­dė­mės ana­to­mi­ja“ ar­ba „Ke­lio­nė į nuo­dė­mę ir at­gal“? Bet vi­sa pa­sau­li­nės li­te­ra­tū­ros is­to­ri­ja ro­do, kad daž­niau­siai įdo­mus yra tik ke­lias į nuo­dė­mę. Pri­si­min­kit kad ir G. Flaubert‘o „Po­nią Bo­va­ri“ ar L. Tols­to­jaus „Aną Ka­re­ni­ną“. Re­ti yra tie at­ve­jai, kai ro­ma­nas vaiz­duo­ja, kaip koks nors nu­si­kal­tė­lis grįž­ta į do­ros ke­lią. Čia dau­ge­lis pri­si­min­tų V. Hu­go ro­ma­ną „Varg­die­niai“, bet jo he­ro­jus Ža­nas Val­ža­nas iš­ky­la prieš skai­ty­to­jo akis dau­giau kaip ga­li­my­bė, nes jo gy­ve­ni­mo vin­giais ro­ma­ne kai ka­da sun­ku pa­ti­kė­ti, be to, mi­rus pro­ta­go­nis­tui skur­dus ir ne­žmo­niš­kas gy­ve­ni­mas iš­lie­ka. Toks ro­ma­nas ga­li baig­tis tik ki­tais lai­kais, kai pa­sau­ly­je įsi­vy­raus hu­ma­niz­mas.

Ro­ma­ne „Or­fė­jas, ke­lio­nė pir­myn ir at­gal“ skai­ty­to­jas vis yra trik­do­mas mo­ty­vų, ku­rie iš­ve­da už mi­to ri­bų. Ži­no­ma, tie mo­ty­vai ga­li eg­zis­tuo­ti, bet jie tu­rė­tų pri­tap­ti prie mi­to li­ni­jos. Pa­sa­ko­to­jo ir jo mo­ters san­ty­kiai virs­ta tam tik­ra are­na, ku­rio­je jie tam­pa sa­vo­tiš­kais var­žo­vais. Neat­si­tik­ti­nai ro­ma­ne tei­gia­ma, kad „suar­tė­ji­mas yra vie­nas ki­to pa­ži­ni­mas, ku­ris bai­gia­si nea­py­kan­ta ar­ba bent abe­jin­gu­mu“. Bet ta tar­pu­sa­vio ko­va, vir­tu­si pro­ta­go­nis­to iš­da­vys­te (šis pa­si­duo­da Anos mo­te­riš­kiems ke­rams), tam­pa sa­vo­tiš­ku pa­ra­dok­su, nes pro­ta­go­nis­tas dar su­ge­ba pa­si­pirš­ti sa­vo mo­te­riai.

Jei pa­sa­ko­to­ją dar bū­tų ga­li­ma pa­tei­sin­ti dėl sa­vo vi­siš­ko užim­tu­mo dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ja, ku­ri vog­tų lai­ką iš mo­ters ir ją pa­lik­tų ant­ra­me ar net tre­čia­me pla­ne, ta­da dar bū­tų ga­li­ma ras­ti są­sa­jų su Or­fė­ju, ku­ris pa­si­šven­tęs mu­zi­kai gal­būt už­gož­tų Eu­ri­di­kę. Bet šiuo­se vy­ro ir mo­ters san­ty­kiuo­se nė­ra Or­fė­jo ir Eu­ri­di­kės, ku­rių gy­ve­ni­mas konst­ruo­ja­mas vi­sai ki­taip. Jų gy­ve­ni­mą ly­di grei­čiau dar­na ne­gu ko­va.

Pats au­to­rius vie­na­me sa­vo in­ter­viu yra pra­si­ta­ręs, kad „tai yra krikš­čio­niš­ka Or­fė­jo mi­to ver­si­ja – ke­lio­nė vyks­ta ne į po­mir­ti­nį pa­sau­lį, bet į nuo­dė­mę ir at­gal“. Tai dar la­biau su­pai­nio­ja pa­ties mi­to ir ro­ma­no są­sa­ją, nes var­gu ar ga­li­ma kal­bė­ti apie krikš­čio­niš­ką Or­fė­jo mi­to ver­si­ją, tuo la­biau, kad Or­fė­jo mi­tas bu­vo sie­ja­mas su slap­tu or­fiz­mo mo­ky­mu, kur bu­vo šne­ka­ma ir apie sie­los iš­gel­bė­ji­mą, bet ja­me ne­bu­vo ir ne­ga­lė­jo būti krikš­čio­niš­ko­sios tra­di­ci­jos. O ro­ma­no ant­ra da­lis apie at­gai­lą iš­vis neį­ti­ki­na, nes pro­ta­go­nis­tas tam­pa neį­ga­lus ir jis no­rė­da­mas nu­baus­ti sa­ve at­si­ža­da anks­tes­nių min­čių, su­vo­kia mo­ters bū­ti­nu­mą da­bar­ti­nia­me jo gy­ve­ni­me, ir Or­fė­jo čia nė su ži­bu­riu ne­ra­si.

Žo­džiu, pai­nus ro­ma­nas, rei­ka­lau­jan­tis ne­ma­žai skai­ty­to­jo pa­stan­gų, bet ap­mau­du, kad tos pa­stan­gos ma­žai at­si­per­ka.

Ly­ri­kos švie­sa

Ki­ta tos pa­čios lei­dyk­los kny­ga, iš­leis­ta se­ri­jo­je „Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros lo­by­nas. XX am­žius“ – Jo­no Striel­kū­no „Že­mė bu­vo švie­si“. Poe­tas, de­biu­ta­vęs 1966 m. pir­muo­ju rin­ki­niu „Rau­do­ni šer­mukš­niai“, ta­da, ma­tyt, dar ne­nu­jau­tė kaip ir joks skai­ty­to­jas, kad jam pa­vyks už­ka­riau­ti ly­ri­kos aukš­tu­mas ir sa­vo to­les­niuo­se rin­ki­niuo­se at­skleis­ti ly­ri­kos švie­są.

Šio­je kny­go­je ra­si­me at­rink­tus ei­lė­raš­čius nuo pir­mo­sios jo kny­gos iki pub­li­ka­ci­jų kul­tū­ri­nė­je spau­do­je 2004-2007 m. Į li­te­ra­tū­rą gre­ta su to­kiais meist­rais kaip J. Ais­tis, S. Nė­ris, P. Šir­vys poe­tas įsi­ra­šė sa­vo ke­tu­rei­liais, ku­riuos S. Ge­da bu­vo pa­va­di­nęs „poe­zi­jos tvir­to­ve“.

Vai­kys­tės įspū­džiai, žem­dir­bys­tės dva­sia, išė­ji­mas iš kai­mo virs­ta at­vi­ra žaiz­da, ku­ri pri­me­na apie sa­ve gai­lia, ro­man­so dva­sia skam­ban­čia dai­na, grie­bian­čia skai­ty­to­ją už šir­dies. Svar­biau­sia, kad už vi­sų šių įvaiz­džių ir te­mų ryš­kė­ja am­ži­no­sios bū­ties pro­ble­ma­ti­ka. O vi­sa tai yra pa­sa­ko­ma be jo­kio ma­nie­rin­gu­mo, la­bai pa­pras­tai ir jaut­riai, kad net imi ste­bė­tis, jog už tų žo­džių ga­li sly­pė­ti tik­ras ir at­pa­žįs­ta­mas – ir vi­sų pir­ma – aukš­tai­tiš­kas pa­sau­lis... Dar kar­tą įsi­ti­ki­ni, kad ge­nia­lu­mas sly­pi pa­pras­tu­me...

Dienos populiariausi

Tarpukario Šiaulių inteligentė

2017 m. vasario 24 d.
lankomiausias

Dienos receptas

2017 m. vasario 24 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas