(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Pakruojo rajone

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
Janina VANSAUSKIENĖ
Spausdinti Komentarai (0) lankomiausias

Kol že­mės ūkio eko­no­mis­tai dar tik pro­gno­zuo­ja, jog au­ga­li­nin­kys­te be­si­ver­čian­tys ūki­nin­kai pri­va­lės im­tis gy­vu­li­nin­kys­tės, Do­na­tas Ma­li­naus­kas tai nu­ma­tė ge­ro­kai anks­čiau. Jau­nas ūki­nin­kas, ap­skai­čia­vęs sa­vo veik­los iš­lai­das ir pa­ja­mas, ėmė­si pa­pil­do­mų vers­lų. Kad tik ne­rei­kė­tų iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos.

pakruojis@skrastas.lt

Gar­sią­ją ke­pė­ją kei­čia anū­kas

Ry­toj De­gė­sių kai­mo bend­ruo­me­nė ren­gia Do­nos šven­tę. Jo­je Do­na­tas ir jo mo­čiu­tė, gar­sio­ji kai­mo duo­nos ke­pė­ja Va­le­ri­ja Gri­ga­lio­nie­nė vai­šins vi­sus švie­žia duo­ne­le. Do­na­tas ofi­cia­liai bus pri­pa­žin­tas ir pa­skelb­tas pe­rė­mu­siu mo­čiu­tės duo­nos re­cep­tą ir ke­pi­mo pa­slap­tis.

„Duo­nos min­ky­mas – la­bai sun­kus dar­bas. Kai ke­li ki­log­ra­mai teš­los pri­lim­pa prie ran­kų, o tu­ri ją at­kel­ti, min­ky­ti tol, kol ji ne­be­lips, rei­ka­lau­ja daug jė­gų, – re­dak­ci­jos ap­lan­ky­tas apie se­ną­jį ama­tą kal­bė­jo Do­na­tas.

Vai­ki­nas pa­sa­ko­ja, jog pe­rim­ti šei­mos tra­di­ci­ją kep­ti na­mi­nę duo­ną te­ko jam, nes dau­giau ne­bu­vo kam: jo ma­mai – ne pa­gal jė­gas, o se­suo gy­ve­na Šiau­liuo­se.

Ta­čiau Do­na­tas, te­be­gy­ve­nan­tis pas tė­vus, dėl to tik džiau­gia­si, nes duo­nos ke­pi­mas – dar vie­na ga­li­my­bė ša­lia žem­dir­bys­tės im­tis ir ama­to, ku­rį iš­lai­kė jo mo­čiu­tė,o pa­de­da­ma kai­mo bend­ruo­me­nės, iš­gar­si­no net ir už ra­jo­no ri­bų.

„Kol kas tik sva­jo­ju apie ne­di­de­lę ke­pyk­lė­lę, kur teš­la bū­tų min­ko­ma ne ma­ši­na, bet ran­ko­mis. Nes taip min­ky­ta duo­na iš­ke­pa pu­ri ir ska­nes­nė“, – paaiš­ki­na ne­se­niai 24-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tęs jau­niau­sias De­gė­sių kai­mo ūki­nin­kas. Vai­ki­nas sa­ko, jog tam rei­kės ne­men­kų in­ves­ti­ci­jų, ap­mo­ky­ti šio kruopš­taus dar­bo ke­lis žmo­nes.

Šven­čių die­no­mis Do­na­tas plu­šė­jo prie duon­ke­pės kros­nies su mo­čiu­te ir ke­pė šven­tei duo­ną. Kad vi­siems jos da­ly­viams pa­kak­tų. Mo­čiu­tė jau se­niai jam pa­ti­kė­ju­si pa­čius at­sa­kin­giau­sius duo­nos už­min­ky­mo ir ke­pi­mo dar­bus bė­ra tik ste­bė­to­ja ar pa­ta­rė­ja.

De­dek­lės – nuo­sto­liams ma­žin­ti

Do­na­tas šį ru­de­nį ap­si­spren­dė per žie­mą ne­tin­gi­niau­ti, o im­tis sa­vo ūky­je pa­pil­do­mos veik­los. Nes že­mo­mis su­pir­ki­mo kai­no­mis par­duo­ti pa­ša­ri­nius grū­dus bū­tų bu­vę nuo­sto­lin­ga, to­dėl vai­ki­nas su­ma­nė juos pa­nau­do­ti kaip pa­ša­rus de­dek­lėms viš­toms.

„Nu­si­pir­kau 250 de­dek­lių viš­tai­čių. Jos da­bar – bu­vu­sios se­ne­lio so­dy­bos tvar­te. Ten tilp­tų dar šim­tas, to­dėl atei­nan­čiais me­tais jų pul­ką pla­nuo­ju pa­di­din­ti“, – apie ar­ti­miau­sius atei­ties pla­nus už­si­me­na Do­na­tas.

Vai­ki­nas sa­ko, jog de­dek­lių kiau­ši­nius sėk­min­gai rea­li­zuo­ja tur­gu­je ir jo pa­skai­čia­vi­mai, kaip gau­ti di­des­nes pa­ja­mas už užau­gin­tus grū­dus pa­ša­rams, pa­si­tei­si­no.

„Ki­ta ver­tus, jei vie­ni me­tai bū­tų nuo­sto­lin­gi au­ga­li­nin­kys­tei, tai tuos nuo­sto­lius kom­pen­suo­tų de­dek­lės, o kai dėl pro­duk­ty­vu­mo pa­lai­ky­mo teks keis­ti de­dek­les ir tuo me­tu su­ma­žės iš jų pa­ja­mos, grū­di­nės kul­tū­ros iš­ly­gins“,– šyp­so­si bu­vęs Jo­niš­kio že­mės ūkio gim­na­zi­jos ab­sol­ven­tas.

Jau­na­sis ūki­nin­kas sa­ko, jog šio­je mo­kyk­lo­je įgy­ta tech­ni­kos prie­žiū­ros vers­lo dar­buo­to­jo pro­fe­si­ja jam la­bai pra­ver­čia.

„Jei koks tech­ni­kos ge­di­mas, ap­siei­nu be ser­vi­sų pa­gal­bos,“ – paaiš­ki­na 64 hek­ta­rus dir­ba­mos žemės tu­rin­tis D. Ma­li­naus­kas.

„Atei­ties De­gė­siai ne­tu­ri“

Ne­links­mai iš­ta­ria šiuos žo­džius Do­na­tas, pa­klaus­tas, ko­kią ma­to sa­vo­jo kai­mo atei­tį. – „Gal po de­šim­ties me­tų čia liks gy­ven­ti tik vie­na­me ki­ta­me na­me. Nes jau ir da­bar daug tuš­čių tro­bų. Se­ni mirš­ta, jau­ni iš­va­žiuo­ja. Ir ma­no dė­dė ūkį čia tu­ri, bet va­ži­nė­ja iš ki­to ra­jo­no. Ir aš čia ne­gy­ven­siu, bet iš Lie­tu­vos ne­va­žiuo­siu“.

Vai­ki­nas pa­ti­ki­na, kad jo tiks­las – įsi­kur­ti Pak­ruo­jy­je, nes gy­ven­ti ra­jo­no cent­re esą pa­to­giau, nors ir tek­sią kas­dien va­ži­nė­ti į sa­vą­jį ūkį De­gė­siuo­se.

„Vis­ką da­rau pla­nuo­da­mas, kad tik ne­rei­kė­tų iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos. Ne­no­riu dirb­ti ki­tiems, kad ir už di­des­nę al­gą, nei mo­ka Lie­tu­vo­je. Ge­riau ri­zi­kuo­ti, im­tis at­sa­ko­my­bių ir dirb­ti čia, sau“, – min­ti­mis apie sa­vo­jo kai­mo ir sa­vo atei­tį da­li­jo­si Do­na­tas.

Au­to­rės nuo­tr.

Jau­niau­sias De­gė­sių kai­mo ūki­nin­kas Do­na­tas Ma­li­naus­kas ima­si pa­pil­do­mų kai­mo vers­lų, kad tik ne­rei­kė­tų iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos.

Vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną Do­na­tas su mo­čiu­te Va­le­ri­ja triū­sė prie duon­ke­pės kros­nies – kad šeš­ta­die­nį kai­mo Duo­nos šven­tė­je jos vi­siems pa­kak­tų.

Vos tik Do­na­tas švilp­te­lė­jo, pust­re­čio šim­to de­dek­lių at­si­su­ko į jį.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas