(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Du dubenėliai Krišnos

2017 m. vasario 11 d.
Loreta KLICNER

Tre­čia­die­nio po­pie­tė. Šiau­lių pės­čių­jų bul­va­re skam­ba mant­ra „Ha­rė Kriš­na“. Gru­pe­lė vaiš­na­vų, ku­riuos mes va­di­na­me kriš­nai­tais, mant­rą pa­ly­di mu­zi­kos inst­ru­men­tų garsais. Vie­šas mant­ros gie­do­ji­mas lai­ko­mas ge­riau­siu dar­bu vi­suo­me­nei.

Šian­dien kriš­nai­tus fil­muo­ja praei­viai mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais, o so­viet­me­čiu mė­tė iš uni­ver­si­te­tų, so­di­no į ka­lė­ji­mus, kan­ki­ni­mus iš­tvė­rė ne vi­si. Kriš­nai­tai ban­do iš­sau­go­ti sa­vo tra­di­ci­jas ir da­ly­tis tuo, ką tu­ri.

loreta@skrastas.lt

Pie­tūs su Rai­mon­da

In­diš­kų prie­sko­nių kva­pas pa­si­tin­ka dar laip­ti­nė­je. Ne­di­de­lia­me prieš­kam­ba­ry­je iš­dė­lio­tos kny­gos, iš­ri­kiuo­ti ba­tai. Kai kas to­liau slenks­čio ne­be­žen­gia – pra­šy­mas nu­siau­ti ba­tus jiems at­ro­do per di­de­lis. Kiek­vie­ną pir­ma­die­nį ir ket­vir­ta­die­nį čia Šiau­lių kriš­nai­tai da­li­ja­si ve­ge­ta­riš­ku mais­tu.

Prie sta­lo sė­di šei­ma, ke­lios drau­gų po­ros. Šur­mu­lys ra­miai su­si­lie­ja su ty­liai skam­ban­čiu gies­mės įra­šu. Už du­rų min­džikuo­ja stu­den­tai iš Šri Lan­kos.

Mus pa­si­tin­ka 54-erių Rai­mo­nda Ra­da­vi­čiū­tė (Rad­ha­ra­ni de­vi da­ri). Šį ry­tą, kaip ir kas­dien, ji kė­lė­si apie pu­sę pen­kių, o gal ket­vir­tą, bū­ti­nai mau­dė­si du­še, ke­lias va­lan­das kar­to­jo mant­rą.

Po ry­ti­nių ri­tua­lų ji atė­jo ga­min­ti ve­ge­ta­riš­ko mais­to pa­gal vaiš­na­vų ir ajur­ve­dos tra­di­ci­jas. Bū­ti­nai ap­si­ren­gė šva­riais dra­bu­žiais, su ku­riais ne­bu­vo gat­vė­je, tua­le­te ir ne­mie­go­jo. Ga­min­da­ma mais­tą, jo nie­ka­da ne­ra­gau­ja.

Vie­na­me svar­biau­sių hin­duiz­mo švent­raš­čių „Bha­ga­vad-Gi­ta“ ra­šo­ma: „Jei­gu kas su mei­le ir pa­siau­ko­ji­mu pa­siū­lys man la­pe­lį, gė­lę, vai­sių ar van­dens, aš priim­siu au­ką.“ Kriš­nai­tams da­ly­tis mais­tu yra svar­bus ri­tua­las. Tai ska­ti­no ir šio ju­dė­ji­mo pra­di­nin­kas A. C. Bhak­ti­ve­dan­ta Sva­mis Prab­hu­pa­da.

Mais­tas bū­ti­nai paau­ko­ja­mas Kriš­nai. Rai­mon­da šyp­so­si: „Da­rė­me eks­pe­ri­men­tą: pa­ga­min­tą mais­tą pa­da­li­jo­me į dvi da­lis, vie­ną da­lį paau­ko­jo­me, o ki­tos – ne. Na­miš­kiai, pa­klaus­ti, iš ku­rio in­do no­rė­tų, vi­si pa­ro­dė į tą, ku­ria­me bu­vo paau­ko­tas mais­tas. Ta pa­ti sriu­ba, bet vi­dus jau­čia, tie­sia­si ran­kos, o kai įsi­jun­gia pro­tas, pra­de­da­me prie­šin­tis“.

Rai­mon­da su mu­mis da­li­ja­si vai­si­ne ar­ba­ta, du­be­nė­liu dar­žo­vių sriu­bos, ko­še ir dar­žo­vių troš­ki­niu. Dar lau­kia vai­si­nis py­ra­gas. Už mais­tą ga­li­ma pa­lik­ti au­ką.

Rai­mon­da dau­giau ne­gu dvi­de­šimt me­tų yra ve­ge­ta­rė. Kaip ir ki­ti kriš­nai­tai ne­val­go mė­sos, žu­vies, kiau­ši­nių, svo­gū­nų, čes­na­kų, gry­bų, ne­ge­ria ka­vos, al­ko­ho­lio, ki­tų in­tok­si­kan­tų. Iš tie­sų lai­ko­si to, ką mes da­bar va­di­na­me svei­kos mi­ty­bos tai­syk­lė­mis.

Kriš­nai­tai sa­vo veik­lai pa­tal­pas nuo­mo­ja­si mies­to cent­re, bu­vu­sio­je gro­žio kli­ni­ko­je, tre­čia­me aukš­te. Sim­bo­liš­kas su­ta­pi­mas? „Tik mū­sų gro­žis ki­toks“, – juo­kia­si Rai­mon­da.

Kas atei­na pas kriš­nai­tus? Rai­mon­da sa­ko, jog yra ke­tu­rių ti­pų žmo­nės. Pir­ma­sis – ieš­kan­tys tur­tų, ku­rie ma­no, jog čia ga­li­ma „ge­rai pa­si­mels­ti“ ir už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Ant­ra­sis ti­pas – smal­sie­ji, ku­rie ei­na vi­sur: ir pas bu­dis­tus, ir pas Je­ho­vos liu­dy­to­jus, ir į svei­ko gy­ve­ni­mo pa­skai­tą. Tre­čia­sis – la­bai re­tas – ieš­kan­tys tie­sos, kas yra die­vas, kas esu aš.

Bet dau­giau­sia – ken­čian­tys žmo­nės. Vie­ni jau su­pra­to, kad ken­čia, ki­ti dar ma­no, kad yra lai­min­gi, nors taip ne­si­jau­čia.

„Ga­li plau­kio­ti iliu­zi­jo­je, kad esi lai­min­gas – ge­ri na­mai, ke­lio­nės, ma­ši­nos, ge­ra šei­ma, bet jaus­ti tuš­tu­mą. Ją ga­li už­pil­dy­ti mal­da, ne­bū­ti­nai čia. Ir krikš­čio­nys ga­li bū­ti lai­min­gi, jei­gu lai­ky­sis 10 Die­vo įsa­ky­mų“, – sa­ko Rai­mon­da.

Šiau­liuo­se kriš­nai­tai ne­tu­ri ofi­cia­lios bend­ruo­me­nės, ko­kios vei­kia Vil­niu­je ir Kau­ne, bet yra bend­ra­min­čių gru­pė, įkur­tas lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das, vie­šo­ji įstai­ga, ku­ri pla­ti­na kny­gas. Rai­mon­dos žo­džiais, bū­tent kny­gos pa­de­da at­ver­ti dva­si­nį pa­sau­lį ir su­vo­ki­mą apie sie­lą, gy­ve­ni­mo pra­smę. Pers­kai­čiu­si „Bha­ga­vad-Gi­ta“ ji pa­ju­to vi­di­nę ra­my­bę. Tai – tar­si psi­cho­lo­gi­jos va­do­vė­lis, nors jam ke­li tūks­tan­čiai me­tų. Pir­ma­sis į lie­tu­vių kal­bą šį švent­raš­tį iš­ver­tė fi­lo­so­fas Vy­dū­nas.

Rai­mon­da su bend­ra­min­čiais pen­ke­rius me­tus va­ži­nė­jo po Lie­tu­vą: po vai­kų na­mus, mo­kyk­las, uni­ver­si­te­tus, se­ne­lių na­mus. Šok­da­vo, pa­sa­ko­da­vo, gie­do­da­vo mant­ras, or­ga­ni­zuo­da­vo pa­žin­ti­nes vik­to­ri­nas. Į kai ku­riuos vai­kų na­mus va­žia­vo ne kar­tą ir neat­si­tik­ti­nai. „No­rė­jo­me sie­lą pa­ža­din­ti, kad jie ne­gal­vo­tų, jog yra tik vie­na tie­sa“, – sa­ko Rai­mon­da.

Dvy­li­ka me­tų ji lan­ko bend­ruo­me­nę Veng­ri­jo­je, ne­to­li Bu­da­peš­to. Ten vei­kia di­džiu­lis eko­lo­gi­nis ūkis: tūks­tan­čiai hek­ta­rų že­mės, miš­kai, daug kar­vių, jau­čių, au­gi­na ja­vus, vai­sius, dar­žo­ves. Di­de­lė šven­tyk­la, ūkis pa­ts iš­si­lai­ko. At­va­žiuo­ja eks­kur­si­jos.

Rai­mon­dai ge­ra ma­ty­ti, kad to­je bend­ruo­me­nė­je vi­si gy­ve­na pa­gal sa­vo pri­gim­tį.

„Kai vai­kas pra­de­da vaikš­čio­ti, nu­sta­to­ma jo pri­gim­tis. Pa­de­da­mi ke­tu­ri daik­tai, ir lei­džia­ma vai­kui rink­tis. Brah­ma­nai (iš­min­čiai) ren­ka­si pa­dė­tą švent­raš­tį, kšat­ri­jai (val­dan­čio­ji kla­sė) – gink­lą, vai­ši­jai (pre­ky­bi­nin­kai, vers­li­nin­kai, ūki­nin­kai) – grū­dus ar­ba pi­ni­gus, šud­ros (dar­bi­nin­kai) – ren­ka­si ko­kį nors įran­kį, – paaiš­ki­na Rai­mo­nda ir pri­du­ria: – Dar­bi­nin­kai yra pa­tys rei­ka­lin­giau­si“.

Po pie­tų pa­si­siū­lo­me su­plau­ti in­dus. Tik vė­liau su­ži­no­jo­me, kad tai da­rė­me ne­tin­ka­mai. „Kai pa­val­gai, nu­si­plau­ni ran­kas, akis, iš­si­ska­lau­ji bur­ną. Ta­da ga­li plau­ti ir in­dus“, – šyp­so­jo­si Rai­mon­da. Čia nie­ko nė­ra šiaip sau.

Pus­ry­čiai su Al­vy­du

Al­vy­das Šiukš­ta (Arin­da­ma das) skam­bi­na var­pe­liu. Imp­ro­vi­zuo­ta­me al­to­rė­ly­je au­ko­ja mais­tą Kriš­nai. „Ne šven­tyk­la, bet tra­di­ci­ją no­riu iš­sau­go­ti“, – sa­ko 26-erius me­tus kriš­nai­tų bend­ruo­me­nei pri­klau­san­tis šiau­lie­tis.

Jis yra iš ant­ro­sios kriš­nai­tų ban­gos, ku­rią at­pluk­dė Nep­rik­lau­so­my­bė. 1991–1995 me­tais Šiau­liuo­se jie iš­gy­ve­no auk­so am­žių, tu­rė­jo šven­tyk­lė­lę, ne­ma­žą bend­ruo­me­nę. Da­bar li­kę apie 40–50 kriš­nai­tų. Al­vy­das ban­do po­pu­lia­rin­ti ve­ge­ta­riš­ką, in­diš­ką mais­tą ke­pyk­lė­lė­je „Li­la“, ku­rio­je, be ke­pi­nių, siū­lo ir pie­tus. Jis taip pat gi­li­na­si į švent­raš­čius ir da­li­ja­si jų iš­min­ti­mi.

– Jūs esa­te iš tos kar­tos, ku­rios ne­be­gau­dė ir nebe­so­di­no į ka­lė­ji­mus dėl pa­si­rink­tos fi­lo­so­fi­jos. Ar gy­ve­na­me leng­ves­nius lai­kus?

– Pa­gal kriš­nai­tų fi­lo­so­fi­ją, ku­ri re­mia­si Ve­do­mis, žmo­nės pro­gre­suo­ja ei­da­mi tam tik­rais ke­liais – dhar­ma, art­ha, ka­ma ir mok­ša.

Dhar­mos eta­pe žmo­gus tam­pa re­li­gin­gas, sie­kia gy­ven­ti tei­sin­gai, lai­ky­tis ir vyk­dy­ti pa­rei­gas.

Art­ha – eta­pas, kai žmo­gui pra­de­da sek­tis, pra­si­de­da jo eko­no­mi­nis au­gi­mas, pri­pa­ži­ni­mas vi­suo­me­nė­je, nau­da, šlo­vė. Tai – la­bai rim­tas smū­gi­nis eta­pas, ja­me pa­da­ro­mi la­bai di­de­li dar­bai.

Ka­mos eta­pe žmo­gus su­vo­kia, jog pri­kau­pė tur­tų, bet daug pra­smės ta­me ne­ran­da. Pra­si­de­da to­ta­lus jaus­mų ten­ki­ni­mas. Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je, ypač tur­tin­gų­jų pa­sau­ly­je, mes ma­to­me pa­sek­mes – nar­ko­ti­kai, al­ko­ho­lis, pa­leis­tu­vys­tės, iš­kry­pi­mai.

Tai yra per­tek­li­nis jaus­mų ten­ki­ni­mas. Kai yra per­tek­lius, žmo­gus pra­de­da deg­ra­duo­ti. Blo­giau­sia, kad jis ne­be­ga­li šios si­tua­ci­jos kont­ro­liuo­ti pa­ts, jam rei­kia pa­gal­bos.

Kai atei­na min­tis, jog žmo­gus no­ri iš to iš­si­va­duo­ti, pra­si­de­da mok­ša.

Mok­šos eta­pe žmo­nės ban­do už­siim­ti dva­si­ne pra­kti­ka, ap­va­ly­ti sa­ve. Ge­rai, jei­gu jam pa­si­se­ka su­tik­ti drau­gi­ją, ku­rio­je yra tik­rų pra­kti­kų...

Gy­vos bū­ty­bės aukš­čiau­sia pa­rei­ga, įdė­ta į jo šir­dį (sie­lą), yra su mei­le ir at­si­da­vi­mu tar­nau­ti die­vui. Vi­so­se di­džio­sio­se re­li­gi­jo­se yra mei­lė ir at­si­da­vi­mas, ypač tai stip­ru krikš­čio­ny­bė­je.

Mū­sų, pra­kti­kuo­to­jų, pro­ble­ma, kad esa­me silp­ni, su­si­reikš­mi­nę, jog tik ma­no pra­kti­ka yra ge­riau­sia. Nė­ra blo­gos pra­kti­kos ar re­li­gi­jos, yra tik pra­kti­kuo­to­jo pro­ble­ma.

– Sa­ko­te, kad tu­rė­da­mas daug tur­tų ga­li pa­da­ry­ti daug ma­žiau, ne­gu tu­rė­da­mas san­ty­kį su die­vu?

– Daž­niau­siai, kai žmo­gus pri­kau­pia tur­tų, jis ima ma­ny­ti, kad yra die­vas. Jis pra­de­da kont­ro­liuo­ti ki­tus žmo­nes, ap­lin­ką. O ten, kur vyks­ta eksp­loa­ta­vi­mas, ten die­vo są­mo­nės nė­ra.

Iš die­vo atei­na pa­kan­tu­mas ir gai­les­tis. Jei­gu žmo­gus tu­ri pa­kan­tu­mo ir gai­les­čio, jis nie­ko neeksp­loa­tuos, jis ne­be­ga­li val­gy­ti ki­tų gy­vy­bių, nes jau­čia gai­les­tį. Kriš­nai­tai yra ve­ge­ta­rai ne dėl svei­ka­tos, o dėl to, kad gai­li ki­tų gy­vy­bių. Tai – mo­ra­lė. Ir Kris­tus mo­kė – ne­žu­dyk.

Šio prin­ci­po ne­si­lai­ky­mas su­ke­lia šio pa­sau­lio pro­ble­mas – vyks­ta žiau­riau­sios žu­dy­nės ap­lin­kui. To­kio­je veik­lo­je ne­ga­li bū­ti nei lai­mės, nei mei­lės. Jei­gu tai su­pras­tų dau­gu­ma pa­sau­lio re­li­gi­jų, mes gy­ven­tu­me ro­ju­je.

– Šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus ro­jus – tech­no­lo­gi­jos: ge­nų in­ži­ne­ri­ja, klo­na­vi­mas, vai­kai iš mė­gin­tu­vė­lių, dirb­ti­nis in­te­lek­tas... O jūs kal­ba­te apie ro­jų, ku­rio ne­pa­lie­si?

– Kal­bu apie ro­jų, ku­ris pa­grįs­tas san­ty­kiais, o ne tech­no­lo­gi­jo­mis ir ge­ro­ve. Tech­nok­ra­ti­ja kie­ti­na žmo­gaus šir­dį, tech­no­lo­gi­jos eksp­loa­tuo­ja gam­tą, o ten kur vyks­ta eksp­loa­ta­ci­ja, žmo­gaus šir­dis kie­tė­ja ir jis tam­pa gy­vu­liu. Pa­sau­lis yra neiš­ma­ny­mo bū­se­nos, pra­ra­dęs ži­nias.

– Pas­kelb­ta, kad 8 tur­tin­giau­si pa­sau­lio žmo­nės val­do tiek pat tur­to, kiek pu­sė skur­džiau­siai gy­ve­nan­čių pa­sau­lio gy­ven­to­jų. Pa­sau­lio vals­ty­bių atei­na val­dy­ti tur­tin­gi žmo­nės. Ir Lie­tu­vo­je mi­li­jo­nie­riai ima leis­ti įsta­ty­mus. Žmo­nės ti­ki­si, gal tur­tuo­liai ne­be­vogs, at­si­dū­rę val­džio­je. Ar tai įma­no­ma?

– Neims tik die­vo­bai­min­gas žmo­gus. Tu­rin­tis mo­ra­lės ir kul­tū­ros, gal ims sau 80 pro­cen­tų, o dėl ki­tų – 20.

Ma­te­ria­lios gam­tos dės­niai yra la­bai skau­dūs, nes žmo­gus pa­sta­to­mas ant ri­bos: jis gal­vos apie sa­ve, kai nė­ra ašies – die­vo. Jei­gu žmo­gaus gy­ve­ni­me at­si­ran­da die­vas, jis pa­gal­vos: gal­būt ga­lė­čiau ne­me­luo­ti?

Kai vi­suo­me­nė­je at­si­ras tik­rų ly­de­rių, ku­rie skleis trans­cen­den­ti­nį ži­no­ji­mą, ta­da vi­suo­me­nė ga­lės keis­tis. Šian­dien to­kių ly­de­rių yra, tik jų vi­suo­me­nei ne­rei­kia.

Rū­džių va­ly­mas šir­dy­je ga­li bū­ti la­bai skau­dus. Bet kai žmo­gus ei­na ap­si­va­ly­mo ke­liu, yra šan­sų, kad jis pra­dės jaus­ti lai­mę ir mei­lę.

Mū­sų gam­ta – die­vas ir dva­si­nis pa­sau­lis. Mes jį esa­me at­me­tę dėl sa­vo ri­bo­tu­mo ir pui­ky­bės. Pra­ra­dę ir už­mir­šę. Drįs­ta­me sek­ti pa­sa­kas, kad tur­tai, ku­rie ne­ša ne­lai­mes, yra ta­vo lai­mė. Kai ateis se­nat­vė, kai pa­kirs li­gos, tu ne­su­vai­din­si lai­min­go. Jau­si mir­ties al­sa­vi­mą.

Dva­sin­gu­mas yra prie­globs­tis, ku­ria­me ga­li leng­viau pe­rei­ti vi­sus gy­ve­ni­mo sun­ku­mus. Įkal­bė­ti lai­mės neį­ma­no­ma, ją rei­kia pa­tir­ti.

– Va­di­na­si, min­tys nė­ra vi­sa­ga­lės?

– Ge­ro­vė atei­na per mū­sų kar­mą, min­tis ir die­vo ma­lo­nę. To­dėl tvar­ky­ki­me sa­vo san­ty­kius su die­vu, ta­da ne­nu­si­vil­si­me sa­vo gy­ve­ni­mu.

Kai mes per­ka­me šal­dy­tu­vą, prie jo bū­na inst­ruk­ci­ja, kaip nau­do­tis. Jei­gu nau­do­siu tin­ka­mai, pail­gės jo eg­zis­ta­vi­mo lai­kas, ki­taip – su­ga­din­siu. Jei­gu žmo­gaus inst­ruk­ci­ja yra jo pro­tas, ir jis da­ro, ką no­ri, jis su­trum­pi­na ne tik sa­vo, bet ir ap­lin­ki­nių gy­ve­ni­mą. Mes sa­vo gy­ve­ni­mą sun­ki­na­me rem­da­mie­si pro­to fi­lo­so­fi­ja.

– Bet žmo­gaus pri­gim­tis nė­ra blo­ga?

– Taip, am­ži­ny­bė, ži­no­ji­mas ir pa­lai­ma yra žmo­gaus sie­lo­je, nes esa­me die­vo da­le­lės, ki­birkš­tė­lės. Kuo ar­čiau die­vas, tuo mes la­biau žai­ža­ruo­ja­me, sklei­džia­me ki­tiems en­tu­ziaz­mą, ti­kė­ji­mą, ra­my­bę, vi­sas gra­žiau­sias sa­vy­bes, ne­si­ke­lia­me į pui­ky­bę. Tai – ci­vi­li­zuo­to žmo­gaus sa­vy­bės. Tu ne­ga­li ne­si­da­ly­ti, jei­gu to­bu­lė­ji dva­siš­kai.

To­kių žmo­nių ma­tau ne­daug net tarp tų, ku­rie ei­na dva­sin­gu­mo ke­liu. Ir aš tik­rai ne­su ge­res­nis. Ma­no vie­nin­te­lė kva­li­fi­ka­ci­ja, kad tu­riu tru­pu­tį ži­nių ir dėl to ga­liu keis­ti gy­ve­ni­mą.

Žmo­gus tam­pa lai­min­gas, kai pra­de­da ma­ty­ti die­vo aki­mis.

Ar jūs no­rė­tu­mė­te pa­sau­lį ma­ty­ti die­vo aki­mis?

– Die­vo? Ne­ži­nau...

– Yra toks anek­do­tas: su­si­rin­ko moks­li­nin­kai ir sa­ko: mes ga­li­me su­kur­ti žmo­gų, to­dėl siun­čia­me vie­ną moks­li­nin­ką pas die­vą – te­gul pa­sa­ko, kad mes jau to­bu­li, mums die­vo ne­be­rei­kia. Nu­siun­čia. Die­ve, mums ta­vęs ne­be­rei­kia, mes pa­tys ga­li­me su­kur­ti žmo­gų. Die­vas pa­pra­šo pa­ro­dy­ti. Moks­li­nin­kas paė­mė mo­lį ir pra­dė­jo lip­dy­ti. Die­vas sa­ko: su­stok, bet mo­lis – ma­no.

Mes ga­li­me kaž­ką lip­dy­ti, ma­ni­pu­liuo­ti tech­no­lo­gi­jo­mis, bet tos pa­čios tech­no­lo­gi­jos žmo­nes ir pra­žu­dys.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Tre­čia­die­nio po­pie­tė. Kriš­nai­tai išei­na į gat­vę gie­do­ti mant­ros „Ha­rė Kriš­na“. Ve­dų švent­raš­čiuo­se sa­ko­ma, kad mant­ros gar­si­nė vib­ra­ci­ja tei­gia­mai vei­kia ap­lin­ką.

Virš Rai­mon­dos – Tarp­tau­ti­nės Kriš­nos Są­mo­nės bend­ri­jos įkū­rė­jo A. C. Bhak­ti­ve­dan­tos Sva­mio Prab­hu­pa­dos nuo­trau­ka. Jis į JAV ir Eu­ro­pą iš In­di­jos at­ve­žė mo­ky­mą, fi­lo­so­fi­ją hi­pių lai­kais. Ne vie­ną iš­trau­kė iš nar­ko­ti­kų, al­ko­ho­lio ir nu­si­kal­ti­mų.

Ve­ge­ta­riš­ko mais­to bist­ro ir ke­pyk­lė­lei „Li­la“ va­do­vau­jan­tis Al­vy­das Šiukš­ta sa­ko: ką val­gai – tas esi, su kuo bend­rau­ji – to­ks tam­pi, ką ma­tai ki­ta­me – tą tu­ri ir pa­ts.

Kriš­nai­tų pa­tal­po­se – jų tra­di­ci­niai sim­bo­liai.

Da­ly­tis mais­tu – svar­bi kriš­nai­tų tra­di­ci­ja.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas