(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Janina Ališauskienė: „Keistuoliai yra miesto prieskoniai“

2017 m. vasario 4 d.
Simona SIMONAVIČĖ

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Šiau­lių mies­to kul­tū­ros cent­ras „Laip­tų“ ga­le­ri­ja į mies­tą nu­ta­rė pa­žvelg­ti ki­taip – pa­ste­bė­jo ir pa­kal­bi­no ei­li­nius su­tik­tus žmo­nes, už­fik­sa­vo jų is­to­ri­jas. Ne­se­niai ge­riau­sia me­tų kul­tū­ros cent­ro va­do­ve pri­pa­žin­ta ir „Auk­si­niu fe­nik­su“ ap­do­va­no­ta ga­le­ri­jos va­do­vė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si – kul­tū­ra pra­tur­ti­na kiek­vie­ną.

simona@skrastas.lt

Im­bie­ri­nė ar­ba­ta su py­ra­gė­liu Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“. Ga­le­ri­jos „Laip­tai“ di­rek­to­rė J. Ali­šaus­kie­nė po­kal­biui prie ar­ba­tos su­si­tin­ka tarp dvie­jų pa­ro­dų – iš­ly­dė­da­ma vie­no me­ni­nin­ko dar­bus ir dė­lio­da­ma ki­to.

– Kai te­le­fo­nu pa­mi­nė­jo­te „Auk­si­nį fe­nik­są“, ei­da­ma par­ku apie jį mąs­čiau. Lie­tu­vo­je esu penk­to­ji juo ap­do­va­no­ta. Da­ly­va­vau vi­suo­se anks­tes­niuo­se Lie­tu­vos kul­tū­ros cent­rų aso­cia­ci­jos ap­do­va­no­ji­mų ren­gi­niuo­se ir pa­gal­vo­da­vau, kad nie­ka­da to­kio ne­gau­siu. Ne to­dėl, kad ne­tu­rė­čiau am­bi­ci­jų ar nu­ver­tin­čiau tai, ką da­rau, – tie­siog ma­niau, kad, ko ge­ro, ne­pa­ma­tys, ne­pas­te­bės... To­dėl ap­do­va­no­ji­mas bu­vo la­bai ne­ti­kė­tas.

Ne­su su­si­dū­ru­si su nuo­šir­džiai iš­kil­min­ges­niu ren­gi­niu. Jau­čiau­si pa­ky­lė­ta. Pas­kel­bus ma­no no­mi­na­ci­ją vi­sa sa­lė at­si­sto­jo. Pa­si­jau­čiau pri­pa­žin­ta, ver­ti­na­ma, kad vi­si esa­me jė­ga, mo­ka­me pa­si­džiaug­ti vie­ni ki­tais. Tai tik­riau­siai vie­nin­te­lis ir pa­sku­ti­nis toks „Fe­nik­sas“, bet gy­ve­ni­me gau­ti nors vie­ną – jau la­bai daug. Nie­kas iš ma­nęs nea­tims emo­ci­nės do­va­nos, ku­rią tuo­met pa­ty­riau.

Po ke­lių sa­vai­čių ma­nęs kaž­kas pa­klau­sė, ko­kią pre­mi­ją ga­vau? Tuo­met ėmiau tei­sin­tis... Apsk­ri­tai žmo­nės da­ro­si su­daik­tė­ję, ver­ti­nan­tys ki­tus pa­gal tai, kiek tu­ri ar ne­tu­ri, jei tu­ri, ką ga­li, jei nie­ko ne­tu­ri – kvai­las, ne­mo­ka gy­ven­ti.

Da­bar svars­tau, gal ir ge­rai, kad šio įver­ti­ni­mo ne­ly­di jo­kie pi­ni­gai, jis nie­kaip ne­su­si­jęs su ma­te­ria­liais da­ly­kais. Esu ti­kin­ti, gal­vo­ju, yra kaž­ko­kios jė­gos, nu­le­mian­čios mū­sų gy­ve­ni­mą. Gau­na­me tam tik­ras pa­mo­kas, iš­ban­dy­mus gar­be, pi­ni­gais, šlo­ve. Jei man ne­siun­čia to­kių iš­ban­dy­mų, va­di­na­si, esu sa­vo vie­to­je.

Sa­vo pa­dė­kos kal­bą tuo­met už­bai­giau lo­ty­niš­ka ci­ta­ta: „Va­liat quan­tum va­le­re po­set“ – te­bus įver­tin­tas kiek ver­tas. Duok Die­ve, kad ma­ne ir vi­sus ki­tus gy­ve­ni­mas įver­tin­tų tiek, kiek esa­me ver­ti.

– Mi­nė­jo­te, jog pri­ta­ria­te švie­saus at­mi­ni­mo fi­lo­so­fo Leo­ni­do Dons­kio pa­siū­ly­mui ant kiek­vie­nos kul­tū­ros įstai­gos ra­šy­ti lo­ty­niš­kus žo­džius „Nut­ri­men­tum spi­ri­tus“ (liet. dva­sios šal­ti­nis, pe­nas, na­mai). Prie to šal­ti­nio pa­kvie­tė­te pri­si­lies­ti vie­ni­šas ma­mas, ini­ci­ja­vę ren­gi­nius Šiau­lių Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų glo­bo­ti­nėms?

– Tai yra vie­na iš mū­sų kul­tū­ri­nės įstai­gos mi­si­jų. Tu­ri­me bū­ti so­ciu­me, da­lin­tis tuo, ką tu­ri­me. Jei no­ri­me bū­ti rei­ka­lin­gi, tu­ri­me au­gin­tis žmo­nes. Ti­kiu, kad kul­tū­ra pa­de­da žmo­gui gy­ven­ti net tu­rint ma­žiau ma­te­ria­lių gė­ry­bių.

Ini­cia­ty­va ki­lo prieš Ka­lė­das. Daž­nai praei­da­mi pro kai­my­nys­tė­je esan­čius Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mus pra­dė­jo­me gal­vo­ti, kuo ga­lė­tu­mė­me pa­dė­ti. Ten dau­giau­sia glau­džia­si vie­ni­šos ma­mos su vai­kais, daž­niau­siai iš glo­bos na­mų, taip pat vei­kia vai­kų die­nos cent­ras.

Ga­le­ri­jo­je vyk­do­me edu­ka­ci­nį pro­jek­tą vai­kams, į ku­rį kvie­čia­me Šiau­lių, Kur­šė­nų, vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­nius. Pa­gal­vo­jo­me taip pat pa­kvies­ti die­nos cent­rą lan­kan­čius vai­kus. Bend­rau­jant su įstai­gos va­do­ve ir tei­si­nin­ke ki­lo min­tis pa­da­ry­ti ren­gi­nį jų ma­moms.

No­rė­jo­me jau­kaus, šil­to, mo­te­riš­ko va­ka­ro. Pak­vie­tė­me ak­to­rių Juo­zą Bin­do­ką pa­skai­ty­ti li­te­ra­tū­ros, pa­kon­cer­tuo­ti – folk­lo­ro an­samb­lį „Sal­du­vė“. Per so­cia­li­nius tink­lus pra­dė­jo­me rink­ti pa­puo­ša­lus, ba­tus, ran­ki­nes, dra­bu­žius, ku­riuos vė­liau mū­sų dar­buo­to­jos skal­bė, ly­gi­no, iš­dė­lio­jo pa­gal spal­vas. Su­kū­rė­me to­kį ne­mo­ka­mą bu­ti­ką. Kaip mo­te­rys džiau­gė­si, puo­šė­si! Gal­būt kaž­kas pa­ju­to, kaip ga­li­ma gy­ven­ti ki­taip.

Lab­da­ros va­ka­re da­ly­va­vo di­zai­ne­rė, ku­ri kal­bė­jo apie ma­dą. Taip pat su­rin­ko­me kny­gų vai­kams. Daž­na ma­ma pa­ti nė­ra jo­kios pa­sa­kos vai­kys­tė­je skai­čiu­si...

No­rė­jo­me, kad mo­te­rys ne­si­jaus­tų už­ri­by­je, ne­va mes aukš­tuo­me­nė, o jos ki­to­kios. Vi­si mes to­kie pat, tik są­ly­gos šiek tiek ki­tos. Šven­ti­nia­me va­ka­re pa­do­va­no­jo­me mo­te­rims kvie­ti­mų į ga­le­ri­jos ren­gi­nius, ap­si­lan­ky­mą pas kir­pė­ją. Vie­na mo­te­ris net pra­dė­jo verk­ti: „Ar­gi aš ver­ta?“

Kaip mes vi­si dar­buo­to­jai po ren­gi­nio ge­rai jau­tė­mės! Man at­ro­dė, lyg bū­čiau at­li­ku­si iš­pa­žin­tį, nors paau­ko­jau tiek ne­daug.

Vė­liau su­si­ti­kau tas mo­te­ris vie­na­me iš va­ka­rų, į ku­rį pa­kvie­tė­me. Priė­ju­si po ren­gi­nio vie­na Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų so­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­pra­šė: „Leis­ki­te jus ap­ka­bin­ti.“ Kiek­vie­nam mū­sų la­bai rei­kia ge­ro žo­džio, pa­si­ti­kė­ji­mo, ti­kė­ji­mo vie­nas ki­tu.

Gal­vo­ju, mū­sų ini­cia­ty­va joks ste­buk­las ar žyg­dar­bis – tai rei­kė­tų da­ry­ti vi­siems ir kiek­vie­nam, ne­bū­ti­nai dir­bant kul­tū­ri­nį dar­bą. Gal­būt to­dėl tai at­ro­do iš­skir­ti­nai, ka­dan­gi daž­niau­siai ei­na­me pa­vir­šiu­mi. Ma­žė­ja tik­ro, ne­for­ma­laus bend­ra­vi­mo, lie­ka tik feis­bu­ki­nis. Esi kie­tas tik vir­tua­liai, ano­ni­miš­kai pa­si­ra­šęs ko­men­ta­rą. Išei­ni į tik­rą gat­vę – drą­sos ne­bė­ra.

– At­sig­rę­ži­mas į ei­li­nį žmo­gų įkvė­pė ir ga­le­ri­jos ini­ci­juo­tą pro­jek­tą „Mies­to is­to­ri­jos“ – gat­vės praei­viai ta­po kny­gos he­ro­jais?

– Idė­ją at­ne­šė ga­le­ri­jos vyr. spe­cia­lis­tė Ra­sa Min­ke­vi­čiū­tė. Ji pa­sa­ko­jo apie dau­ge­liui gir­dė­tą pro­jek­tą „Hu­mans of New York“ (liet. „Niu­jor­ko žmo­nės"), pa­na­šūs pro­jek­tai gy­vuo­ja ne tik pa­sau­lio did­mies­čiuo­se, bet ir Lie­tu­vos mies­tuo­se. Su­ma­nė­me kaž­ką pa­na­šaus adap­tuo­ti Šiau­liuo­se. Pra­džio­je dau­ge­lis žiū­rė­jo ga­na skep­tiš­kai, gal­vo­jo, gal­būt bus neį­do­mu, kur pa­vyks ras­ti žmo­nių.

Idė­ją la­bai pa­lai­kė ir įgy­ven­di­no žur­na­lis­tas Ri­čar­das Vit­kus. Į pro­jek­to lei­di­nį pa­kliu­vo še­šias­de­šimt is­to­ri­jų. Kai ku­rie klau­sė, ko­dėl pa­kliu­vo bū­tent tie žmo­nės. Tai bu­vo tie­siog at­si­tik­ti­nu­mas bū­tent juos su­tik­ti. Iš tie­sų ga­lė­tų pa­kliū­ti vi­si. Bū­tų la­bai įdo­mu, jei ga­lė­tu­mė­me pra­šne­kin­ti vi­sus Šiau­liuo­se gy­ve­nan­čius žmo­nes!

Ne vi­suo­met Ri­čar­das tu­rė­da­vo fo­toa­pa­ra­tą su sa­vi­mi. Pa­sa­ko­jo, kaip ap­gai­les­ta­vo neį­dė­jęs su­tik­to be­na­mio is­to­ri­jos. Jis šiukš­ly­ne kaž­ką ra­do, vy­ro akys švy­tė­jo, kaip džiau­gė­si! Ki­tą die­ną jį su­ti­kus įspū­džiai jau bu­vo iš­blė­sę.

Gai­la, ne­pa­vy­ko pa­kal­bin­ti mies­to da­li­mi ta­pu­sios bu­ki­nis­tės, ku­ri sto­vė­da­vo ša­lia Didžd­va­rio gim­na­zi­jos, par­da­vi­nė­da­vo kny­gas. Ji kaž­kur pra­din­gu­si.

– Gal­būt ku­ri mies­to is­to­ri­ja jums as­me­niš­kai įsi­mi­nė?

– Per lei­di­nio pri­sta­ty­mą tė­vas ra­do sa­vo sū­nų ir taip ap­si­džiau­gė! Pap­ras­tas jau­nas vai­ki­nu­kas, bet kaip jis at­sa­kin­gai žiū­ri į sa­vo ko­res­pon­den­ci­jos, siun­tų iš­ne­šio­to­jo dar­bą! Jis ne­ga­li išei­ti ato­sto­gų, nes tu­ri ras­ti at­sa­kin­gą žmo­gų, ku­ris ga­lė­tų jį pa­keis­ti.

Kny­go­je pa­kal­bin­ti dau­ge­lio keis­tuo­liais lai­ko­mi šiau­lie­čiai. Keis­tuo­liai mies­tui la­bai rei­ka­lin­gi – jie yra mies­to spal­va, kaip pa­tie­ka­lo prie­sko­niai. Tik at­ro­do, jei žmo­gus neu­ži­ma ko­kių ypa­tin­gų pa­rei­gų, yra va­di­na­mo­ji „pil­ka ma­sė“. Pap­ras­ti žmo­nės pa­sa­ko to­kių įžval­gų, kad pa­čiam ne­si­ti­ki, ko­kiu kam­pu pa­si­žiū­ri į si­tua­ci­ją.

– Paš­ne­ko­vų gat­vė­je klaus­da­vo pa­na­šiai – kuo jie šiuo me­tu gy­ve­na. Jei to da­bar pa­klaus­tų jū­sų, ką at­sa­ky­tu­mė­te?

– Gal­vo­ju apie ga­li­my­bes rea­li­zuo­ti šių me­tų pla­nus. Vis­kas vyks­ta ping po­ng prin­ci­pu. Iš­gy­ve­no­me 25 ga­le­ri­jos me­tus vi­są lai­ką ba­lan­suo­da­mi ant ri­bos „bū­ti ar ne­bū­ti“. Vie­niems rei­kia, ki­tiems ne­be­rei­kia, vie­niems dub­liuo­ja­ma veik­la, ki­tiems per ma­žai žmo­nių su­si­ren­ka...

Bet pas mus ne sta­dio­nas – su­ras­ki­te vie­tą, kur tūks­tan­čiams žmo­nių rei­kė­tų kla­si­ki­nės mu­zi­kos, li­te­ra­tū­ros, poe­zi­jos, dai­lės! Li­te­ra­tū­ri­niam va­ka­rui rei­kia ka­me­ri­nės ap­lin­kos, kad di­de­lė­je erd­vė­je ne­si­jaus­tum vie­ni­šes­nis už vie­ni­šą. Rei­kia ar­ti­mo kon­tak­to su tuo, kas vyks­ta.

– Šiau­liai api­bū­di­na­mi įvai­riai: kaip dar­bi­nin­kų mies­tas, pro­vin­ci­ja, nyks­tan­tys, iš­tuš­tė­ję... Ko­kią gro­ta­žy­mę ant Šiau­lių už­dė­tu­mė­te jūs?

– Ino­va­ty­vūs. Ga­jūs. Kiek Šiau­lius mu­ša, spau­džia, drau­džia – jie pa­ky­la kaip Fe­nik­sas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, jog yra sa­vo vie­to­je, nes gy­ve­ni­mas jai ne­siun­čia su­dė­tin­gų iš­ban­dy­mų gar­be, pi­ni­gais, šlo­ve.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas