(detali)

Orai Šiauliuose

howit/24408/1/1/3/?typkodu=img&keywords=" border='0' alt='' />

Konkursai

Mo­ni­ka KAZ­LAUS­KIE­NĖ, gy­dy­to­ja
Gamink ir balsuok
Mo­ni­ka KAZ­LAUS­KIE­NĖ, gy­dy­to­ja
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Nuorodos

Pakruojo kraštas
Farming simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017
FS17 mods
Farming simulator 2017 mods
Farming simulator 17 mods
ETS2 mods
Celebrity net worth
ATS mods
ETS 2 Mods
Swrafi sesxebi - Isesxe.com
LaenudON.ee
Farming Simulator 17 Mods
SEO PASLAUGOS
Farming Simulator 2017 Mods
FS 17 mods
Farming Simulator 17 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2015 Mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming simulator 2017 mods
Top Amazon Marketplaces
Universalus Meistras
www.krantas.lt
nmc.lt
Altagis.lt
Plastikiniai ir mediniai langai
Pirmas puslapis

Žmogus, kuris pakeitė Šiaulius

2017 m. vasario 11 d.
Vladas VERTELIS

Ra­šy­ti apie Vi­lių Pu­ro­ną – žmo­gų ša­ko­tą, žmo­gų vul­ka­ną, tik­rai ne an­ge­lą, ra­šy­ti jo 70-me­čio pro­ga – už­duo­tis la­bai sun­ki. Kaip šal­ti­niai ir upokš­niai su­te­ka į pla­tes­nę va­gą, taip ir Vi­liaus pro­fe­si­nė veik­la, po­mė­giai, ini­cia­ty­vos, kū­ry­ba, ko­vos su rea­lio­mis ar įsi­vaiz­duo­ja­mo­mis šmėk­lo­mis šio žmo­gaus po­rtre­tui su­tei­kia įvai­riau­sių spal­vų ir at­spal­vių, ku­riuos iš­ta­py­ti pa­jėg­tų tik ta­len­tin­gas dai­li­nin­kas. Šiau­liuo­se V.Pu­ro­nas gy­ve­na ir dir­ba dau­giau kaip ke­tu­ris de­šimt­me­čius. Ta­po ir mies­to kū­rė­ju, ir jo sa­vas­ti­mi.

Šis teks­tas neiš­vengs frag­men­tiš­ku­mo, imp­re­si­jos, nes ten­ka ra­šy­ti apie iliu­zio­nis­tą, lyg cir­ko kuo­ke­lė­mis ma­ni­pu­liuo­jan­tį kas­die­niš­kos rea­ly­bės fak­tais ir is­to­ri­jos įdo­my­bė­mis, o iš to ku­rian­tį sa­vos, pu­ro­niš­kos, pa­sau­lė­jau­tos pa­ra­dok­sa­lų pa­sau­lį.

Išs­kir­ti­nis žmo­gus. Ra­šau – Vi­lius, nes pa­žįs­tu jį, ste­biu jo veik­las ir kar­tais pa­ts jo­se da­ly­vau­ju dau­giau nei tris de­šimt­me­čius. Il­ga­me­tis Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis dai­li­nin­kas, di­zai­ne­ris, kny­gų, dau­gy­bės kū­ri­nių au­to­rius ar su­ma­ny­to­jas, dės­ty­to­jas, rek­la­mos kū­rė­jas, kraš­to­ty­ri­nin­kas ir t.t.

Kas žy­miau­sias ar ryš­kiau­sias šių die­nų šiau­lie­tis, šiau­lie­tiš­ka aso­cia­ci­ja, žmo­gus ant dau­ge­lio lie­žu­vio ga­lo? Kan­di­da­tų ne daug, bet vie­nas iš jų, be abe­jo­nės, V.Pu­ro­nas.

Bu­vo lai­kas, kai su Vi­liu­mi te­ko bend­rau­ti in­ten­sy­viai ir pro­duk­ty­viai; lai­kas, kai vie­nam iš juo­dų ka­ti­nų nu­šo­kus nuo Šiau­lių „Va­le­ri­jo­no“ vais­ti­nės sto­go, svei­ki­no­mės iš to­liau: ta­da „Šiau­lių kraš­tas“ kri­ti­ka­vo jo „skar­das“ – cin­kuo­to me­ta­lo ir skar­dos lanks­ti­nius, ir Pak­ruo­jo „var­naė­dų“ są­jū­dį. Ir ten Pu­ro­nas bu­vo la­bai ryš­kus (pro­vin­ci­jos mies­tui – per­ne­lyg), kaip vi­sa­da kont­ro­ver­siš­kas idė­jų sklei­dė­jas ir vaiz­di­nių kū­rė­jas.

Pu­ro­nas vei­kia pla­čiai, su už­mo­ju, ryš­kiai ir su po­teks­tė­mis – jis sa­ko: jie – su aukš­tai­siais moks­lais, te­gul iš­siaiš­ki­na. Ta­čiau daž­nai ir su ke­liais aukš­tai­siais neį­ma­no­ma to pa­da­ry­ti, bū­ti­na pa­jaus­ti. O po­jū­čio pra­ban­ga to­li gra­žu ne vi­siems duo­ta, to­dėl ir Vi­lius daž­nai lie­ka ne­sup­ras­tas ar pri­mi­ty­viai ver­ti­na­mas.

Su­si­da­ro įspū­dis, kad ir pa­ts Pu­ro­nas spe­cia­liai pro­vo­kuo­ja prieš­ta­rin­gus ver­ti­ni­mus, au­di­to­ri­jai do­zuo­da­mas pu­ro­niz­mą – nuo­lat ku­ria­mą per­fo­rman­są, ku­ria­me tel­pa ne tik hu­mo­ras, iro­ni­ja, gro­tes­kas, įvai­rūs kū­ry­bos žan­rai... bet ir daug pla­čiau bei rim­čiau.

***

Mies­to žmo­gus. Vi­lius – nuo­la­ti­nis Šiau­lių „Pres­to“ ka­vi­nės lan­ky­to­jas vi­sais me­tų lai­kais. Nors jam ka­va, įta­riu, net be nuo­lai­dos, ten daž­niau­siai ma­ty­si Pu­ro­ną – ir brai­žan­tį, su­si­ti­ki­nė­jan­tį ar šiaip kaž­ko­dėl ne­sku­ban­tį.

Ant­ro­ji kar­ta nuo žag­rės. Šak­nys iš Ku­piš­kio ir Pa­ne­vė­žio. Vi­liaus se­ne­lė iš tė­vo pu­sės Emi­li­ja Že­ko­ny­tė gy­ve­no to­je pa­čio­je Mi­go­nių kai­mo tro­bo­je, kaip ir gar­sio­jo Abiejų Tautų Respublikos ar­chi­tek­to Lau­ry­no Gu­ce­vi­čiaus – Vil­niaus ka­ted­ros sta­ty­to­jo – ma­ma Kot­ry­na Že­ko­ny­tė. Gi­mi­nės? „Iš to pa­ties liz­do, iš tos pa­čios tro­bos“, – Pu­ro­nui ši gi­mi­nės ša­ka la­bai iš­kal­bin­ga.

Že­ko­niai – ne ba­jo­rai, o L. Gu­ce­vi­čiui di­di­ko ti­tu­las bu­vo su­teik­tas už nuo­pel­nus ka­ra­liui ir vals­ty­bei, kaip ir po ke­lių šim­tų me­tų Vi­liui Pu­ro­nui – ri­te­rio re­ga­li­jos.

Apie tai vė­liau, da­bar – apie Pa­ne­vė­žį, su ku­riuo mū­sų he­ro­jų sie­ja vai­kys­tės ir paaug­lys­tės sen­ti­men­tai.

Tė­vai mo­ky­to­jai: Bro­nius Pu­ro­nas – che­mi­kas, LTSR nu­si­pel­nęs mo­ky­to­jas, Eu­ge­ni­ja Pu­ro­nie­nė – bio­lo­gė. Ma­ma mo­kyk­lo­je reng­da­vo lė­lių vai­di­ni­mus, ir Vi­liu­kas vai­din­da­vo. Jis kar­to­ja ma­mos žo­džius: jei­gu ne­ži­nai, kaip pa­sielg­ti, el­kis kul­tū­rin­gai.

Tė­tis – gar­sus ko­lek­ci­nin­kas. Ke­le­tą rin­ki­nių iš jo ko­lek­ci­jų Vi­lius sau­go iki šiol.

Pri­si­me­na, kad pir­mie­ji mo­ne­tų rin­ki­niai at­si­ra­do iš skur­do. Po­ka­riu ne­bu­vo veid­ro­džių, to­dėl tė­tis che­mi­kas ly­dy­da­vo si­dab­ri­nius pi­ni­gus ir lie­da­vo ant skaid­raus stik­lo. Va­ri­niai pi­ni­gė­liai tam ne­tik­da­vo, tad jie ir lik­da­vo meist­rui prie at­ly­gio už dar­bą.

„Do­mė­kis!“ – kaip prie­sa­ką, gy­ve­ni­mo leit­mo­ty­vą kar­to­da­vo Bro­nius Pu­ro­nas sū­nui. Iš tė­vo Vi­lius pe­rė­mė do­mė­ji­mąsi kraš­to is­to­ri­ja, iš ku­rios jis iš­trau­ki­nė­ja įdo­miau­sius, ne­re­tai pri­mirš­tus ar neak­cen­tuo­tus fak­tus, juos gru­puo­ja, ly­gi­na ir api­bend­ri­na. Taip kau­pia­mi ne tik as­me­ni­niai ar­chy­vai (juos jau do­va­no­ja bib­lio­te­koms ir mu­zie­jams), bet at­min­ty lie­ka en­cik­lo­pe­di­nės ži­nios. Kar­tą jam pa­pa­sa­ko­jau pa­sku­ti­nio Lie­tu­vos pa­go­nio, gy­ve­nu­sio Žei­me­lio apy­lin­kė­se XX a. pra­džio­je, šmaikš­čią is­to­ri­ją. Gal­būt Vi­liui tai bus nau­ja? Anaip­tol, pa­min­ti­jęs pa­sa­kė net ir lei­di­nį, ku­ria­me prieš ke­lis de­šimt­me­čius apie tai pir­mą­kart pa­ra­šy­ta.

Pas­te­biu, Vi­lius ne­pa­si­ruo­šęs vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mams, nes gy­ve­na šia die­na – ruo­šia­mos ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos rū­pes­čiais.

Nė mo­tais – trau­kiu už lie­žu­vio kaž­ka­da gir­dė­tą pa­sa­ko­ji­mą apie kli­ni­ki­nę mir­tį, gal de­vin­tą kar­tą už­si­de­gus plau­čiams... Jam įstri­go il­gas kri­ti­mas į tam­są, o pra­mer­kus akis – be­si­blaš­kan­tys ar­ti­mie­ji. Pa­sa­ko­ja, gal mis­ti­fi­kuo­ja, kad pa­ki­lęs iš li­gos ėmė ge­riau su­pras­ti ir jaus­ti ne tik tė­vo „do­mė­kis“, bet ir dar kaž­kie­no va­lią.

Mis­ti­kos bū­ta ir vė­liau. Ge­ro­kai prieš am­žių san­dū­rą, jau Šiau­liuo­se, ant Vi­liaus del­nų at­si­vė­rė krau­juo­jan­čios pūs­lės – stig­mos, Kris­taus kan­čios ženk­lai, Die­vo do­va­na. La­bai ti­kė­ti­na, kad tai įvy­ko ne dėl krikš­čio­niš­ko as­ke­tiz­mo, įtai­gos ar be­sai­kio klū­pė­ji­mo prieš Šv. Jo­no Ne­po­mu­ko skulp­tū­rė­lę, o iš psi­cho­lo­gi­nės įtam­pos.

Žaiz­de­lėms už­gi­jus die­no­raš­ty­je Vi­lius už­ra­šė: „Jei stig­mos – ner­vi­nės įtam­pos pa­da­ri­nys, kaip tvir­tin­da­vo ateis­tai ir ma­te­ria­lis­tai, vis tiek man neaiš­ku, ko­dėl jos at­si­ran­da ant del­no, o ne ant uo­de­gos“.

– Kaip so­cia­lis­ti­nis įpa­rei­go­ji­mas – ga­vai ir vyk­dyk, – mū­sų pa­šne­ko­vas iš anu­pu­sy­bės grįž­ta prie pa­grin­di­nės ra­ši­nio te­mos.

***

„Ga­vai ir vyk­dyk“ ve­da­mas Vi­lius at­va­žia­vo į Šiau­lius. Vi­siš­kas pa­ne­vė­žie­tis, tru­pu­tė­lį vil­nie­tis – Dai­lės ins­ti­tu­to pra­mo­ni­nio di­zai­no ab­sol­ven­tas, šiaip am­bi­cin­gas jau­nuo­lis. Jam ta­da Šiau­liai bu­vo mies­tas pa­ke­liui į Pa­lan­gą, sve­ti­ma erd­vė, ne­se­niai at­sta­ty­tas ir nau­jai pa­sta­ty­tas ba­la­ga­nas. 1973-ie­ji. Au­gan­tis dar­bi­nin­kų mies­tas, ryš­kūs so­vie­ti­za­ci­jos ženk­lai ir ša­lia re­ži­sie­rės Au­re­li­jos Ra­gaus­kai­tės į es­te­ti­nes aukš­tu­mas pa­ky­lė­tas Dra­mos teat­ras.

Pra­dė­jus kal­bė­ti apie svar­biau­sią gy­ve­ni­mo ir veik­los eta­pą, Pu­ro­nas su­ka kal­bą pro­fe­si­nių, kū­ry­bos su­bti­ly­bių link. Aiš­ki­na apie pro­ce­so di­zai­ną (ar­ba at­virkš­čiai).

Ant sta­lo – sep­ty­ni V.Pu­ro­no pa­ra­šy­ti „Įdo­mio­sios Šiau­lių is­to­ri­jos“ to­mai. Uni­ka­lios mies­to is­to­ri­jos, le­gen­dų, kraš­to­ty­ros, sa­vo ir kar­tu su juo dir­bu­sių žmo­nių veik­los ir kū­ry­bos ap­žval­gų, paaiš­ki­ni­mų, ana­li­zės, iš­skir­ti­nio di­zai­no ir lek­si­kos kny­gos.

Vie­no­je iš tų sep­ty­nių kny­gų Vi­lius la­bai moks­lin­gai pa­grin­dė sa­vo kū­ry­bos es­te­ti­ką, di­zai­no pro­ce­so es­mę ir kū­ri­nių funk­cio­na­lu­mą. Tiks­lu ir kar­tu val­diš­ka, o mums rei­kia iš­siaiš­kin­ti ir, iš­ver­tus į su­pran­ta­mą kal­bą, paaiš­kin­ti pu­ro­niz­mo tiks­lus ir pra­smes.

Pra­si­dė­jo nuo Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Vi­liaus Ka­za­na­vi­čiaus – to pa­ties, prieš ku­rį jau nu­kel­ta šim­tai skry­bė­lių – nu­ro­dy­mo dar neap­sip­lunks­na­vu­siam Šiau­lių vy­riau­sia­jam dai­li­nin­kui ir la­biau pa­ty­ru­siems ko­le­goms per­tvar­ky­ti pa­grin­di­nę mies­to gat­vę. Apie nau­ją re­vo­liu­ci­ją ta­da nie­kas ne­kal­bė­jo, nes ji jau bu­vo įvy­ku­si, bet as­me­ni­nės am­bi­ci­jos ir ga­li­mi pa­pei­ki­mai – ak­cen­tuo­ti.

Pės­čių­jų gat­vė, pir­mo­ji be­kraš­tė­je erd­vė­je nuo Klai­pė­dos iki Vla­di­vos­to­ko (tre­čio­ji – Eu­ro­po­je), jos kū­rė­jams – Pu­ro­nui ir ko­le­goms – at­ne­šė to me­to reikš­min­gus ap­do­va­no­ji­mus, gar­bę, au­to­ri­te­tą ir prie­dan­gą. Kai Vi­lius į Šiau­lius at­kly­du­sius es­tus nu­ve­žė į Kry­žių kal­ną, ki­lo triukš­me­lis, bet ne­nu­vil­ni­jo to­liau, nes Pu­ro­nas jau bu­vo vi­sa­są­jun­gi­nė per­so­na – Mask­vos ur­ba­nis­tų ir di­zai­ne­rių mo­ky­to­jas bei švie­tė­jas: jie ten dar ne­tu­rė­jo Ar­ba­to erd­vės.

Vi­lius kal­ba apie pro­ce­so di­zai­ną, ku­rį mes tu­ri­me su­pras­ti kaip mies­to įvaiz­džio, vaiz­di­nių kū­ri­mą. Į Šiau­lių di­zai­no pro­ce­są įsi­trau­kė de­šim­tys me­ni­nin­kų, Dai­lės fa­kul­te­to stu­den­tų, meist­rų ir ama­ti­nin­kų. Vi­lius di­ri­ga­vo, iš­si­su­ki­nė­jo ir at­si­mu­ši­nė­jo par­tko­muo­se. Taip Vil­niaus gat­vė­je bran­daus so­cia­liz­mo są­ly­go­mis at­si­ra­do skir­tin­gų au­to­rių ir skir­tin­go pro­fe­sio­na­lu­mo ke­lias­de­šimt nei­de­olo­gi­zuo­tų de­ko­ra­ty­vių gat­vės puo­šy­bos ob­jek­tų – skulp­tū­rė­lių, pa­no, sie­nų ta­py­bos. Vaiz­di­nė agi­ta­ci­ja be so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo. Akip­lė­šiš­kas su­ma­ny­mas, nes – taip ne­ga­li­ma, drau­džia­ma, mū­sų ne­sup­ras, taip nie­kas ne­da­ro.

Kai ku­rie Pu­ro­no ir ko­man­dos su­kur­ti ob­jek­tai de­monst­ra­vo ne tik hi­per­rea­ly­bę, bet ir akip­lė­šiš­ku­mą. Pa­vyz­džiui, trum­pa­kel­nis Par­še­lis prie­šais mė­sos par­duo­tu­vę – la­biau pa­si­šai­py­mas nei agi­ta­ci­ja: mė­sos par­duo­tu­vė be mė­sos.

Prie bu­vu­sios dar­žo­vių par­duo­tu­vės ka­bė­jęs Su­per Ko­pūs­tas ga­lė­jo bū­ti tik tū­ri­nė rek­la­ma, o ga­lė­jo virs­ti pla­čia me­ta­fo­ra ir am­ži­nin­kų min­tis už­krės­ti šun­ke­lių aso­cia­ci­jo­mis ir te­ma anek­do­tams: vals­ty­bė lyg ko­pūs­tas.

Ne­ži­nau, ar tuo lai­ku, kas taip svars­tė, ar tik da­bar akys at­si­ve­ria, ta­čiau, be jo­kios abe­jo­nės, bul­va­ro es­te­ti­ka be pro­pa­gan­di­nių kli­šių bu­vo dau­ge­liui leng­vai su­kram­to­ma, jau­ki ir ar­ti­ma. Ret­ro dvelks­mas, pri­me­nan­tis gal mie­las skulp­tū­rė­les šei­my­ni­niuo­se bu­fe­tuo­se, gal prieš­ka­rio mies­te­lį, gal šeš­to­jo de­šimt­me­čio ro­man­sus, ver­tė šyp­so­tis, sva­jo­ti, pri­si­min­ti kaž­ką gra­žaus.

Vi­sa tai ir dar Šiau­lių mies­to her­bo fo­ne spar­nais plas­no­jan­tis ir me­lo­di­ją lei­džian­tis laik­ro­dis Gai­dys hu­ma­ni­za­vo Šiau­lius ir šiau­lie­čius, ug­dė ne di­džio­sios ša­lies, o sa­vo na­mų pa­trio­tą, už­da­rą dar­bi­nin­kų mies­tą da­rė jau­kes­nį, no­va­to­riš­kes­nį ir at­vi­res­nį.

Ne­ke­liu Vi­liaus ant pje­des­ta­lo, ne­ka­bi­nu an­ti­ta­ry­bi­nin­ko me­da­lio, bet pri­pa­žįs­tu, kad to­kiai es­te­ti­kai su­kur­ti rei­kė­jo iš­skir­ti­nio žvilgs­nio į ap­lin­ką, spar­čiau nei vi­suo­me­nė lais­vė­jan­čio žmo­gaus ori­gi­na­lios pa­sau­lė­jau­tos ir Die­vo kepš­te­lė­ji­mo – ta­len­to, apie ku­rį te­gul kal­ba į Vi­lių pa­na­šūs.

Gai­dys – gal la­biau ark­lys, o ne paukš­tis – jau ne­be­gie­da ir ne­plas­no­ja spar­ne­liais, nes po pir­mos spei­guo­tos žie­mos sui­ro šal­dy­tu­vo va­rik­liu­kas, bet iš­di­džiai te­bes­to­vi, kaip ir di­džio­ji da­lis to me­to vaiz­di­nės agi­ta­ci­jos, at­li­ku­sios sa­vo mi­si­ją, bet dar nei­šeik­vo­ju­sios tei­gia­mos ener­gi­jos.

***

Gal Vi­lius su­si­rgo gi­gan­to­ma­ni­ja? Ma­no pa­šne­ko­vas, aki­vaiz­du, pyk­te­lė­jo, į kvai­lą klau­si­mą, sa­kė, sun­ku at­sa­ki­nė­ti. „Kuo di­des­nis dai­li­nin­kas, tuo ir dar­bai di­des­ni“, – pa­šmaikš­tau­ja.

La­pė, jau šia­me tūks­tant­me­ty­je gar­si­nan­ti Šiau­lius, Ba­zi­lis­kas – sli­bi­nas pa­bai­sa, Ge­le­ži­nė kny­ga, Jot­vin­gių kar­das, Žal­čių šei­my­na iš se­nų Dva­ro gat­vės ka­na­li­za­ci­jos vamz­džių – di­de­li kū­ri­niai.

„Ma­žas dra­ko­nas – ne dra­ko­nas, o kas bū­riais trauk­tų, or­ga­ni­zuo­tų ren­gi­nius prie ma­žos, sti­li­zuo­tos la­pės?“ – paaiš­ki­na au­to­rius, pri­dur­da­mas, kad me­džia­gos ir spe­cia­lis­tų gi­gan­tiš­kiems kū­ri­niams pa­ga­min­ti mies­to pra­mo­ni­nin­kai tu­ri.

Di­de­li kū­ri­niai su­ke­lia ir di­de­les ver­ty­bi­nes dis­ku­si­jas, ku­rias Vi­lius va­di­na iš pirš­to lauž­to­mis, aud­ra stik­li­nė­je. Dėl vie­šų gin­čų, dėl be­si­kai­ta­lio­jan­čios po­li­ti­nės va­lios nu­kel­tas prie Are­nos sto­vė­jęs „Penk­ta­sis kė­li­nys“, ne­su­ran­da­ma vie­tos Dra­ko­nui ir Kar­dui, tik La­pė pa­lik­ta ra­my­bė­je, nes ji pri­pa­žin­ta šiau­lie­tiš­ku reiš­ki­niu. Sup­ras­kit, ne vie­to­je ir ne­tik­ras me­nas, bet žmo­nės mėgs­ta.

Net pa­si­krapš­tęs pa­kau­šio ne­sup­ran­tu: ko­dėl iš me­ta­lo lau­žo su­rink­tos de­ta­lės ir su­dė­lio­tos į daik­tą prie Dai­lės ga­le­ri­jos virs­ta me­nu, o Vi­liaus La­pė ar Dra­ko­nas – tik reiš­ki­niu be me­no. Ta­čiau ne­klai­džio­ki­me me­no­ty­ri­niuo­se ša­bakš­ty­nuo­se ir pri­si­min­ki­me Pu­ro­no mėgs­ta­mą po­sa­kį, kad ge­ras sko­nis, išė­jęs iš ma­dos, tam­pa blo­gu sko­niu, ir dar kar­tą at­kreip­ki­me dė­me­sį, jog šiau­lie­čiai ski­ria pa­si­ma­ty­mus prie Gai­džio, kai bu­vo Ko­pūs­tas – prie jo, taip pat ir prie La­pės, jau nu­ka­bi­nė­to­s mei­lės spy­no­mis.

Vi­lius – išo­riš­kai ra­mus, už­grū­din­tas ka­rys, nors yra la­bai jaut­rus žmo­gus ir kaip vi­si me­ni­nin­kai ne­šio­ja di­de­lį ego, to­dėl vi­du­je ver­da, o vel­nia­vą ap­link sa­vo kū­ri­nius api­bend­ri­na ir kir­viu nu­ker­ta tė­ve­lio min­ti­mi: „Vi­du­ti­ny­bė bai­si, nes ji vi­sa­da tei­si.“

Vi­lius ka­te­go­riš­kas ir kal­bė­da­mas apie Pra­mo­nės par­ką, ku­ris jau ga­lė­jo at­si­ras­ti ša­lia pa­smerk­to Me­nų in­ku­ba­to­riaus. Tai vie­ta, kur bū­tų su­dė­lio­ti ne tik įvai­rūs ag­re­ga­tai – se­no­sios tech­ni­kos ver­ty­bės, bet ir Vi­liaus, ki­tų au­to­rių pra­mo­ni­nio di­zai­no kū­ri­niai. To grei­tai ne­bus, nes Pu­ro­nas da­bar­ti­nei Šiau­lių val­džios grie­ti­nė­lei ta­po gar­bės prie­šu, ku­rį vi­saip sten­gia­ma­si su­men­kin­ti, nu­baus­ti ir nu­til­dy­ti. Aki­vaiz­du, kad ne­pa­vyks, nes kaip ir prieš La­pę, taip ir prieš žmo­gų reiš­ki­nį ne­pa­pū­si.

Vi­lius yra vie­nas iš ne­dau­ge­lio me­ni­nin­kų ko­vo­to­jų, ak­ty­viai be­si­reiš­kian­tis ir kaip vie­šo­sios nuo­mo­nės di­zai­ne­ris. Šiau­liuo­se dar ne­pa­mirš­ta be­kiau­šių par­ti­jų ak­ci­ja. Pir­mai­siais at­kur­tos Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais, rea­guo­da­mas į po­li­ti­nių jun­gi­nių megz­tų­jų be­re­čių svai­čio­ji­mus apie ne­tin­ka­mai puo­šia­mą mies­tą, pa­siū­lė vi­soms po­li­ti­nėms or­ga­ni­za­ci­joms Ve­ly­kų pro­ga bul­va­re pa­ka­bin­ti po var­pą ir du kiau­ši­nius.

Ka­bin­to­jų neat­si­ra­do, o Vi­lius bu­vo svars­to­mas kaip nee­tiš­kas val­di­nin­kas ir de­pu­ta­tas.

Dau­ge­lio iš tų or­ga­ni­za­ci­jų jau se­niai ne­bė­ra, o ži­nia apie be­kiau­šes par­ti­jas gy­va ir ak­tua­li iki šiol.

Po kiau­ši­nių ir ki­tų akib­rokš­tų Vi­lius ne­te­ko dar­bo Sa­vi­val­dy­bė­je ir de­šimt me­tų Lie­tu­vo­je va­do­va­vo vo­kiš­kai rek­la­mos agen­tū­rai. Gal­vą de­du, jis įpras­mins ir pa­sku­ti­nių­jų me­tų Šiau­lių po­li­ti­nę fan­tas­ma­go­ri­ją, nes jos kū­rė­jų yra ge­ro­kai įskau­din­tas. Pu­ro­nas ne­pa­mirš­ta ir neat­lei­džia. Pa­si­vaikš­čios sma­giai po Šiau­lius.

***

Vi­liaus dar­bo kam­ba­ry­je – tas pa­ts, ką ma­čiau prieš 30 me­tų. Len­ty­nos su kny­go­mis, ant sie­nų jo pro­ce­so di­zai­no nuo­trau­kos, iš­kar­pos ir brė­ži­niai, tik ant ra­šo­mo­jo sta­lo da­bar žyb­si dvie­jų kom­piu­te­rių švie­se­lės. Tas pa­ts ne­di­de­lis krės­las – šei­mos re­lik­vi­ja, ant ku­rio per­mie­ga vi­si Pu­ro­nų šei­mos nau­ja­gi­miai – gal­būt net smul­kūs ra­kan­dai tie pa­tys.

Ar Pu­ro­nas – vi­du­ram­žių epo­chos žmo­gus? Ban­dau iš­siaiš­kin­ti, koks is­to­ri­nis kul­tū­ri­nis pa­li­ki­mas yra ar­ti­miau­sias, la­biau­siai vei­kian­tis šio žmo­gaus pa­sau­lė­jau­tą? Vi­du­ram­žiai – ne šiaip, nes Vi­liaus raš­tai, kai ku­rie di­zai­no dar­bai, jo kal­bos pa­puo­šia­mos to laik­me­čio aliu­zi­jo­mis, ko­lia­žais su ra­ga­no­mis, ra­guo­tai­siais, ink­vi­zi­to­riais, ki­to­kio­mis chi­me­ro­mis. Me­ni­nin­ko ran­kos pa­lies­ta vi­sa ši ženk­lų ir vaiz­dų sis­te­ma jo gy­ve­ni­mo pro­ce­sui su­tei­kia al­che­mi­nės pa­slap­ties.

– Vi­si am­žiai vie­no­di. Ir vi­du­ram­žiais, ir šian­dien ra­ga­nos de­gi­na­mos pa­gal įsta­ty­mus, – paaiš­ki­na mū­sų he­ro­jus.

Vi­du­ram­žiai jam, kaip mies­to žmo­gui ir kaip me­ni­nin­kui, lim­pa prie mies­tie­tiš­kos kul­tū­ros, ri­te­rys­tės tra­di­ci­jų. Vi­lius yra vie­nas iš Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no na­rių. Or­di­nas, įkur­tas pen­kio­lik­tojo am­žiaus pa­bai­go­je, at­kur­tas 2004-ai­siais, po sa­vo vė­lia­vo­mis ir kry­žiu­mi jun­gia Lie­tu­vos pa­trio­tus, švie­suo­lius, pa­si­šven­tu­sius ty­ri­nė­ti bal­tų is­to­ri­ją ir kul­tū­rą.

V. Pu­ro­nas su­kū­rė šio or­di­no him­no žo­džius ir mu­zi­ką. Taip jis prieš mus jau iš­ky­la ne tik kaip pa­slap­tin­gas pa­sku­ti­nis tamp­lie­rius, bet ir kaip re­ne­san­so epo­chos pla­čių už­mo­jų ir veik­lų žmo­gus.

Dar Vi­lius sa­vo kam­ba­rė­ly­je man pa­sa­ko­jo apie Šiau­lių vir­pe­sius, ky­lan­čius iš kan­čios, iš ka­rų su­de­gin­to mies­to. Tuos vir­pe­sius, sa­kė, rei­kia pa­jaus­ti. Ir – kaip tai pa­da­ry­ti, kur ir ka­da. Ta­čiau apie tai – ne spau­dai.

***

Ruo­šiant šią pub­li­ka­ci­ją ke­le­tą kar­tų ma­no au­sis pa­ga­vo Vi­lių sa­kant – „ma­no Šiau­liai.“ Yra toks di­de­lio Lie­tu­vos dai­li­nin­ko Pet­ro Rep­šio jau­nys­tės lai­kų li­no rai­ži­nys „Ma­no Šiau­liai“. Ma­ža­me gra­fi­kos lakš­te au­to­rius su­tal­pi­no ke­lio­li­ka mi­nia­tiū­rų iš vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų, ta­len­tin­gai pla­čiai ir tiks­liai per­teik­da­mas po­ka­rio mies­to dva­sią.

Ir Vi­lius Pu­ro­nas per ke­tu­rias­de­šimt me­tų su­dė­lio­jo sa­vą­jį Šiau­lių pa­veiks­lą – ne pro­vin­cia­lų, o pla­čios pa­no­ra­mos kū­ri­nį. Ne­daug kam tai pa­vyks­ta. Jam pa­vy­ko.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vi­lius Pu­ro­nas, il­ga­me­tis Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis dai­li­nin­kas, žy­mus di­zai­ne­ris, vie­nas iš gar­siau­sių mies­to žmo­nių, šian­dien šven­čia 70 – ies me­tų ju­bi­lie­jų.

V. Pu­ro­nas – mies­tie­tiš­kos kul­tū­ros žmo­gus, ku­ria ir puo­se­lė­ja mies­to vaiz­dus. Pro jo bu­to lan­gus ma­to­mi tik Šiau­lių sto­gai.

Ge­le­ži­nę la­pę, gi­gan­tiš­kiau­sią V.Pu­ro­no kū­ri­nį, pa­mė­go šiau­lie­čiai. La­pė ta­po su­si­ti­ki­mų, tu­ris­tų trau­kos vie­ta.

Iš V.Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo.

Mi­go­nių kai­mo tro­ba, ku­rio­je gy­ve­no gar­sio­jo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ar­chi­tek­to Lau­ry­no Gu­ce­vi­čiaus ma­ma Kot­ry­na Že­ko­ny­tė ir V.Pu­ro­no se­ne­lė Emi­li­ja Že­ko­ny­tė.

Vi­liu­kui – pen­ke­ri.

Ri­te­ris V.Pu­ro­nas prie sa­vo su­kur­tos Ge­le­ži­nės Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no kny­gos. Sun­kiau­sia Lie­tu­vos kny­ga (per 300 kg) sau­go­ma Kra­žių ko­le­gi­jo­je.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (1)

roy, 2017-04-26 01:15
Mūsų grupė gimė po daug prašo gyventojų iš bankų spaudai kredito paraiškų
Esame atviri mūsų pagalba atneš visų rūšių žmonių, gyvenančių Europoje baigiant finansinių problemų pirkti namą, automobilį; kūrimas verslo; valdant skolą, ir tt, mūsų greitis yra nuo 2 iki 3% priklausomai nuo prašoma suma (10.000.000 € 2000 €), mes neturime exigons prieš suteikiant paskolą mes tiesiog norėjome būti tikri, garantijos gera valia iš klientų.
Daugiau informacijos čia yra mūsų elektroninio pašto adresą: roy.renne1@gmail.com

Miss R0Y

Rodomi komentarai nuo 1 iki 1. Iš viso: 1

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 1
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas

keywords=" border='0' alt='' />