(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Esu biržietis

Mokytoją Moniką Čalkauskaitę prisimenant

2017 m. vasario 17 d.

Va­sa­rio 19 die­ną Bir­žų ra­jo­no gar­bės pi­lie­tei nu­si­pel­niu­siai mo­ky­to­jai Mo­ni­kai Čal­kaus­kai­tei bū­tų su­ka­kę 95 me­tai. Bir­že­lį bus pen­ke­ri me­tai, kai mo­ky­to­jos ne­bė­ra tarp mū­sų, ta­čiau jos as­me­ny­bę ir dar­bus šian­dien pri­si­me­na daug me­dei­kie­čių, jos mo­ki­niai, ko­le­gos, me­nu be­si­do­min­tys bir­žie­čiai.

Mo­ky­to­ja Mo­ni­ka Čal­kaus­kai­tė pa­li­ko neiš­dil­do­mą pėd­sa­ką ne tik Me­dei­kių mo­kyk­los is­to­ri­jo­je, bet ir pla­čios apy­lin­kės gy­ve­ni­me. Ne­di­de­lė tai mo­kyk­la, ku­riai ji ati­da­vė 66 sa­vo dar­bin­go gy­ve­ni­mo me­tus. Dau­ge­lis jos bu­vu­sių mo­ki­nių bai­gė aukš­tą­sias mo­kyk­las, pa­skli­do po vi­są Lie­tu­vą.

Apie sa­vo vai­kys­tę, sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią ji sa­kė, kad jos tė­viš­kė – prie Apaš­čios, Bo­bė­nų kai­me. Nuo ma­žens ją ža­vė­jo ža­liuo­jan­tys lau­kai, pie­vos, mar­guo­jan­čios gė­lių žie­dais. Ypač ją ža­vė­jo žy­din­tis tė­vų so­din­tas so­das. Jos ma­ma vi­sa­da la­bai gra­žiai kal­bė­da­vu­si apie mo­kyk­lą, mo­ky­to­jus. Gal tai ir nu­lė­mė, kad Mo­ni­ka pa­si­rin­ko mo­ky­to­jos ke­lią. Dar sė­dė­da­ma ant smė­lio krū­vos sva­jo­da­vu­si apie mo­kyk­lą. Bai­gu­si Bir­žų gim­na­zi­ją, moks­lą tę­sė Šiau­lių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je ir 1944 me­tais ją bai­gė.

Atė­jo 1944 me­tų ru­duo. Ryt­me­čio ty­lo­je dar gir­dė­da­vos nuo Lie­po­jos sklin­dan­tis pa­tran­kų dun­de­sys, ta­čiau gy­ve­ni­mas ėjo sa­vo ke­liu. Žmo­nės dir­bo že­mę, sė­jo grū­dus nau­jam der­liui, rū­pi­no­si, kad jų vai­kai gau­tų ge­res­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Vie­nin­te­lė tuo­me­ti­nė­je ap­skri­ty­je bu­vu­si Bir­žų gim­na­zi­ja ne­ga­lė­jo su­tal­pin­ti vi­sų no­rin­čių mo­ky­tis, to­dėl 1944 me­tų ru­de­nį Me­dei­kiuo­se bu­vo ati­da­ry­ta 4 kla­sių pro­gim­na­zi­ja. Tė­vai pa­tys įren­gė jai pa­tal­pas, sa­vo len­to­mis erd­vią pie­ni­nės sa­lę pa­da­li­nę į kla­ses. Vie­na iš pir­mų­jų ati­da­ry­tos pro­gim­na­zi­jos mo­ky­to­jų bu­vo ne­se­niai Šiau­lių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją bai­gu­si Mo­ni­ka Čal­kaus­kai­tė. Ne­pa­gal­vo­jo ji tuo­met, kad to­les­nis jos gy­ve­ni­mas, 66 pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tai, bus pa­skir­ti Me­dei­kių mo­kyk­lai.

Sun­kūs tai bu­vo me­tai. Ka­ras dar tę­sė­si. Mo­kyk­lo­je trū­ko vis­ko, ne tik va­do­vė­lių ir są­siu­vi­nių, net krei­dos ir ra­ša­lo... Pas­kir­tiems mo­ky­to­jams, ne­žiū­rint jų iš­si­la­vi­ni­mo, te­ko pa­si­rink­ti dės­ty­ti jam ar­čiau šir­dies esan­čius ar ge­riau ži­no­mus da­ly­kus. Sun­ku bu­vo, ta­čiau nie­kam, nei mo­ky­to­jams, nei mo­ki­niams, ne­trū­ko pa­si­ry­ži­mo dirb­ti ir nu­ga­lė­ti sun­ku­mus. Ke­le­tą pir­mų­jų dar­bo me­tų mo­ky­to­jai M. Čal­kaus­kai­tei te­ko dės­ty­ti bio­lo­gi­ją, che­mi­ją, geog­ra­fi­ją, dar­bus. Tarp dės­to­mų da­ly­kų at­si­ra­do ir fi­zi­nis la­vi­ni­mas, pie­ši­mas, mu­zi­ka.

Ėmė at­si­ras­ti ne tik są­siu­vi­nių, bet ir nau­jų va­do­vė­lių. Dirb­ti da­rė­si leng­viau. Kei­tė­si mo­kyk­lo­je ir mo­ky­to­jai. Atė­jo dirb­ti mo­ky­to­jai da­ly­kų spe­cia­lis­tai. Te­ko per­žiū­rė­ti ir dės­to­mus da­ly­kus ki­tiems mo­ky­to­jams. Ener­gin­gai, veik­liai mo­ky­to­jai M. Čal­kaus­kai­tei ne la­bai prie šir­dies bu­vo teo­ri­niai da­ly­kai. Ji mie­lai ėmė­si ir il­gus me­tus dės­tė dau­giau veik­los rei­ka­lau­jan­tį fi­zi­nį la­vi­ni­mą, vė­liau – ir pie­ši­mą. Ta­ry­tum vis­kas pa­pras­ta, bet vis­ką rei­kė­jo pra­dė­ti iš pat pra­džių. Tuo me­tu mo­kyk­lo­je ne­bu­vo net spor­to aikš­te­lės, ne­kal­bant apie sta­dio­ną ar spor­to sa­lę. Te­ko pa­skir­ta­me skly­pe sa­vo jė­go­mis įsi­reng­ti sta­dio­ną, nes pa­gal­bos ne­bu­vo iš ko ti­kė­tis ar pra­šy­ti. Ark­lius, ūkio pa­dar­gus iš mo­ki­nių tė­vų paė­mė be­si­ku­rian­tys ko­lū­kiai, ku­rie ne­pa­jė­gė net su sa­vo ūkio dar­bais su­si­do­ro­ti.

Ener­gin­ga mo­ky­to­ja M. Čal­kaus­kai­tė su­ge­bė­jo ras­ti bend­rą kal­bą su mo­ki­niais, ku­rie pri­pra­tę dirb­ti na­muo­se, ne­bi­jo­jo fi­zi­nio dar­bo ir mo­kyk­lo­je. Kar­tu su mo­ky­to­ja dirb­da­mi jie iš­ly­gi­no aikš­tę, pa­ša­li­no pa­sta­tų pa­ma­tų ak­me­nis, įren­gė žai­di­mams rei­ka­lin­gas aikš­te­les. Tuo pa­čiu vy­ko pa­mo­kos, bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi mo­kyk­li­niai ir tarp­mo­kyk­li­niai ren­gi­niai, ku­riuo­se sun­kia­me dar­be už­si­grū­di­nę mo­ki­niai me­dei­kie­čiai ne kar­tą stul­bi­na­mai įveik­da­vo sa­vo var­žo­vus.

M. Čal­kaus­kai­tė vis pri­si­min­da­vo so­do ap­sup­tą tė­viš­kę, ir ny­kiai at­ro­dė tuš­čia mo­kyk­los ap­lin­ka. Mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vui pri­ta­riant bu­vo pa­reng­tas mo­kyk­los te­ri­to­ri­jos pla­nas, o jo įgy­ven­di­ni­mas neap­siė­jo be fi­zi­nio dar­bo. Nie­kas ne­be­sus­kai­čiuos, kas ir kiek pa­da­rė, bet vie­na ini­cia­ty­viau­sių bu­vo mo­ky­to­ja M. Čal­kaus­kai­tė. Ne kar­tą ji su mo­ki­niais ėjo į miš­ką par­si­neš­ti me­de­lių mo­kyk­lai ap­žel­din­ti. Net bu­vo pa­so­din­tas il­gus me­tus puo­šęs mo­kyk­lą vyš­nių so­de­lis.

Pie­ši­mo mo­ky­to­ja M. Čal­kaus­kai­tė pra­dė­jo mo­ky­ti jau­nes­nių kla­sių mo­ki­nius. Prie me­no ir gro­žio lin­ku­siai mo­ky­to­jai pie­ši­mo pa­mo­kos ta­po tik­ra sie­los at­gai­va. Per me­ną ir gro­žį ji ra­do ke­lią į mo­ki­nių šir­dį, ne­tru­ko šiuo da­ly­ku su­do­min­ti mo­ki­nius. Grei­tai me­nui ga­bes­niems mo­ki­niams ėmė neuž­tek­ti pie­ši­mo pa­mo­kų. Po pa­mo­kų jie rin­ko­si į pie­ši­mo bū­re­lį, ku­ris ne­tru­ko iš­gar­sė­ti, nes ki­to­se mo­kyk­lo­se to­kių bū­re­lių ne­bu­vo.

1965 me­tų ru­de­nį bū­re­lio na­rių, penk­tos kla­sės mo­ki­nių, dar­bai bu­vo nu­siųs­ti į Vil­niu­je vyks­tan­tį mo­ki­nių pie­ši­nių kon­kur­są ir lai­mė­jo pri­zi­nę vie­tą. Tai bu­vo sen­sa­ci­ja. Ma­žos kai­mo mo­kyk­los mo­ki­niai ta­po pri­zi­nin­kais. Pri­zi­nin­kai bu­vo pa­kvies­ti į Vil­nių da­ly­vau­ti te­le­vi­zi­jos lai­do­je. Apie ei­li­nės kai­mo mo­kyk­los mo­ki­nių pie­ši­mo bū­re­lį su­ži­no­jo vi­sa Lie­tu­va. Ir pa­tiems me­dei­kie­čiams tai bu­vo di­de­lis pa­ska­ti­ni­mas.

Bū­re­lio po­pu­lia­ru­mas mo­kyk­lo­je išau­go. Į jį plūs­te­lė­jo ir vy­res­nių kla­sių mo­ki­niai. Bū­re­lio na­rių skai­čius pa­di­dė­jo iki 35. Mo­ky­to­jai M. Čal­kaus­kai­tei tai bu­vo ne tik jos dar­bo įver­ti­ni­mas, bet ir rim­ta už­duo­tis pa­čiai to­bu­lė­ti. Te­ko bū­re­lį da­lin­ti į sek­ci­jas ir spe­cia­li­zuo­tis įvai­rio­se dai­lės ša­ko­se: ta­py­bo­je, gra­fi­ko­je, ke­ra­mi­ko­je, teks­ti­lė­je. Mo­ky­to­ja tu­rė­jo bū­ti įvai­rių sri­čių ži­no­vė, pa­tar­ti, iš­tai­sy­ti klai­das. Ta­čiau darbš­tu­mo, iš­ra­din­gu­mo ir en­tu­ziaz­mo mo­ky­to­jai M.Čal­kaus­kai­tei ne­tru­ko. Jos bū­re­lio na­riai ne­tru­kus ėmė ste­bin­ti sa­vo lai­mė­ji­mais nau­jo­se me­no ša­ko­se, ypač gra­fi­ko­je.

Pad­rą­sin­ta pir­mų lai­mė­ji­mų, mo­ky­to­ja M. Čal­kaus­kai­tė drą­siau siun­tė bū­re­lio na­rių dar­bus į įvai­rias pa­ro­das. Me­dei­kie­čių dar­bai bu­vo spaus­di­na­mi moks­lei­vių laik­raš­čiuo­se ir žur­na­luo­se ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už jos ri­bų. 1967 me­tais ke­le­tas dar­bų bu­vo nu­siųs­ti į Uk­rai­ną, už ką gau­tas Uk­rai­nos TSR Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos gar­bės raš­tas, o dar­bų au­to­riai ga­vo pluoš­tą laiš­kų nuo jų me­nu su­si­ža­vė­ju­sių Uk­rai­nos moks­lei­vių. 1969 me­tais ke­le­tas dar­bų bu­vo iš­siųs­ta į Ja­po­ni­jo­je vyks­tan­tį tarp­tau­ti­nį vai­kų pie­ši­nių kon­kur­są. Vie­nas jų bu­vo iš­spaus­din­tas Ja­po­ni­jo­je iš­leis­ta­me „Ge­rų­jų drau­gų pie­ši­nių al­bu­me“, ku­rio eg­zemp­lio­rius pa­sie­kė ir Me­dei­kius.

Mo­kyk­lo­je kei­tė­si mo­ki­niai, o gar­sas apie ne­pap­ras­tą dai­lės bū­re­lį to­liau pli­to. Me­dei­kie­čių pie­ši­niai pa­sie­kė ne tik Mask­vą, bet ir Liuk­sem­bur­gą, Vo­kie­ti­ją, Če­kos­lo­va­ki­ją, Ku­bą, Is­pa­ni­ją ir t. t. – daug pa­ro­dų, ku­rias sun­ku su­skai­čiuo­ti ir iš­var­din­ti.

Iš­po­pu­lia­rė­jo mo­ki­nių kur­ti li­no rai­ži­niai, ku­rių sa­vo ren­gi­niams nuo­lat pra­šė įvai­rios ra­jo­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Šių dar­bų me­ni­nį ly­gį vaiz­džiai liu­di­ja toks at­si­ti­ki­mas. Kar­tą ra­jo­ne lan­kė­si vil­nie­čių, ma­ny­čiau, me­no dar­buo­to­jų, de­le­ga­ci­ja. Ap­si­lan­kė jie Me­dei­kių ko­lū­ky­je. Vie­ni li­ko kal­bė­tis su ko­lū­kio va­do­vais, o ke­le­tas atė­jo pa­si­žiū­rė­ti iš­gar­sė­ju­sio bū­re­lio dar­bų. Be­var­ty­da­mas mo­ki­nių li­no rai­ži­nius, vie­nas jų pus­bal­siu pa­sa­kė drau­gui: „Žiū­rėk, tie dar­bai ne blo­ges­ni ne­gu ta­vo“. Šis „komp­li­men­tą“ nu­ty­lė­jo. Juk ne­sa­ky­si, kad vai­kų dar­bai pri­lygs­ta dai­li­nin­ko pro­fe­sio­na­lo dar­bui... Tuo la­biau, kad mo­ki­niai kū­rė pa­čio­mis pri­mi­ty­viau­sio­mis prie­mo­nė­mis! Tai rei­ka­la­vo ne tik mo­ky­to­jos iš­ra­din­gu­mo, bet ir di­de­lio mo­ki­nių kruopš­tu­mo ir kant­ry­bės. Sve­čiams pa­siū­lius, Me­dei­kių ko­lū­kis nu­pir­ko ir bū­re­liui pa­do­va­no­jo sve­čių at­si­vež­tą spe­cia­lų pre­są li­no rai­ži­niams spaus­din­ti.

Už ge­rą dar­bą ir lai­mė­ji­mus 1977 me­tais mo­ky­to­jai Mo­ni­kai Čal­kaus­kai­tei bu­vo su­teik­tas Lie­tu­vos TSR Nu­si­pel­niu­sios mo­ky­to­jos gar­bės var­das, bet mo­ky­to­ja M.Čal­kaus­kai­tė li­ko to­kia pat kuk­li, darbš­ti, pasiaukoju­si dar­bui su mo­ki­niais. Ji ti­kė­jo, kad kiek­vie­na­me mo­ki­ny­je sly­pi gė­rio dai­gai, tik rei­kia mo­kė­ti juos pa­ste­bė­ti, pa­dė­ti jiems išaug­ti. Jos mė­gia­mas po­sa­kis, o kar­tu gy­ve­ni­mo tiks­las, bu­vo: „Jei neau­ga ąžuo­las, išau­gink čiob­re­lį“.

At­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, mo­ky­to­jos M. Čal­kaus­kai­tės dar­bo už­mo­jai to­liau plė­tė­si ir bu­vo aukš­tai įver­tin­ti. 1994 me­tais, vyks­tant mo­ky­to­jų ates­ta­ci­jai, jai bu­vo su­teik­ta aukš­čiau­sia, mo­ky­to­jos eks­per­tės, kva­li­fi­ka­ci­nė ka­te­go­ri­ja. Ir to­liau nau­jais ad­re­sais į pa­ro­das ke­liau­da­vo mo­ki­nių pie­ši­niai, pel­ny­da­mi pri­pa­ži­ni­mą ir ap­do­va­no­ji­mus, vi­sa­me pa­sau­ly­je gar­sin­da­mi Me­dei­kių mo­kyk­lą. Mo­ki­nių dar­bai ap­si­lan­kė tarp­tau­ti­nė­je pa­ro­do­je Is­pa­ni­jo­je „Žie­ma“, Pie­tų Af­ri­ko­je „Gy­vy­bė bran­gi“, Pran­cū­zi­jo­je „Kul­tū­ra ir žem­dir­bys­tė“. 2001 Mad­ri­de vy­ku­sio­je tarp­tau­ti­nė­je pa­ro­do­je už pie­ši­nį mo­ki­nys Liu­das Ka­ri­to­nas bu­vo ap­do­va­no­tas na­cio­na­li­niu pri­zu ir 12000 pe­se­tų pre­mi­ja, o kur dar įvai­rios pa­ro­dos Vil­niu­je ir ap­lin­ki­nė­se vals­ty­bė­se su ap­do­va­no­ji­mais gar­bės raš­tais ir as­me­ni­nė­mis do­va­no­mis...

Kū­ry­bin­gą, darbš­čią mo­ky­to­ją Mo­ni­ką Čal­kaus­kai­tę ir jos va­do­vau­ja­mą pie­ši­mo bū­re­lį 1999 me­tais ėmė rem­ti A. Adam­kie­nės pa­ra­mos fon­das, ku­ris bū­re­lio stu­di­jai nu­pir­ko nau­jus bal­dus, te­le­vi­zo­rių, bū­re­lio na­riams pa­sky­rė ne­mo­ka­mus prieš­pie­čius, mo­kyk­los in­for­ma­ti­kos ka­bi­ne­tui – kom­piu­te­rius, mo­kyk­los bib­lio­te­kai – 2 di­de­les kny­gų siun­tas. 2001 me­tų pa­va­sa­rį Me­dei­kių mo­kyk­la ap­lan­kė Al­ma Adam­kie­nė. Ji ap­žiū­rė­jo mo­kyk­lą, su­si­pa­ži­no su mo­ki­nių dar­bais, nu­si­fo­tog­ra­fa­vo su mo­ki­niais ir mo­ky­to­jais. Su­tin­kant 2002 Nau­juo­sius me­tus, mo­ky­to­ja su gru­pe mo­ki­nių bu­vo pa­kvies­ta ap­si­lan­ky­ti Pre­zi­den­tū­ro­je.

2003 me­tais mo­ky­to­jai Mo­ni­kai Čal­kaus­kai­tei bu­vo su­teik­tas Bir­žų ra­jo­no Gar­bės pi­lie­čio var­das. De­ja, me­tai da­rė sa­vo. Jė­gos sil­po. 2012 m. bir­že­lio 6 die­ną mo­ky­to­ja Mo­ni­ka Čal­kaus­kai­tė pa­li­ko mus, išė­jo į Am­ži­ny­bę.

Neiš­sen­kan­ti mo­ky­to­jos Mo­ni­kos Čal­kaus­kai­tės ener­gi­ja, jos gy­ve­ni­mas, pa­švęs­tas mo­kyk­lai, mei­lė mo­ki­niams pa­li­ko gi­lius pėd­sa­kus mo­kyk­los gy­ve­ni­me ir ją pa­ži­no­ju­sių šir­dy­se. Daug gra­žaus su­kū­rė jos va­do­vau­ja­mi mo­ki­niai, tik tie dar­bai iš­si­bars­tė po dau­gy­bę įvai­rio­se ša­ly­se vy­ku­sių pa­ro­dų ir į mo­kyk­lą grį­žo vie­nas ki­tas.

Pet­ras AN­CIŪ­NAS

Bu­vęs Me­dei­kių vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas