(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Vabalninko kraštas

Algimanto Zurbos paminklai gimtajam kraštui

2017 m. vasario 14 d.

Va­sa­rio 8 die­ną iš Bir­žų kraš­to ki­lu­siam ra­šy­to­jui Al­gi­man­tui Zur­bai su­ka­ko 75-eri. Ši su­kak­tis šven­tiš­kai bu­vo pa­mi­nė­ta Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, pri­sta­tant jo kū­ry­bos pa­ro­dą.

Pa­ra­šiu­si to­kį ofi­cia­lų pir­mą sa­ki­nį su­si­grie­biau – bir­žie­čiai ra­šy­to­ją vi­sa­da lai­kė tik­ru, esa­mu, bir­žie­čiu, ne gar­bin­gu išei­viu iš Žva­gui­čių, Kup­re­liš­kio. Nes A. Zur­ba į sa­vo kraš­tą grįž­ta nuo­la­tos: pri­sta­ty­ti nau­ją sa­vo kny­gą, pa­vaikš­čio­ti vai­kys­tės ir jau­nys­tės ta­kais, su­si­tik­ti su bi­čiu­liais, su žmo­nė­mis, ku­rie ta­po jo kū­ry­bos pro­to­ti­pais.

Sun­ku bū­tų per­ver­tin­ti A. Zur­bos kū­ry­bos duok­lę Bir­žų kraš­tui: net ke­li jo ro­ma­nai ta­po Bir­žų kraš­to epo­pė­ja, ku­riuo­se ne vie­nas at­ra­do sa­ve ar sau ar­ti­mo žmo­gaus gy­ve­ni­mą.

Va­sa­rio 8-ąją, A. Zur­bos gi­mi­mo die­ną, jo ger­bė­jai rin­ko­si į Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­sios bib­lio­te­kos skai­ty­to­jų ap­tar­na­vi­mo sky­rių, į skelb­tą pa­ro­dos „Ne­ga­liu be ši­tų pa­siu­tu­siai mie­lų Bir­žų“ ati­da­ry­mą. Ne tik bir­žie­čiai atė­jo. At­va­žia­vo jo kū­ry­bos ger­bė­jai iš Va­bal­nin­ko, ke­lios Pa­če­riaukš­tės mo­ki­nu­kės su sa­vo mo­ky­to­ja, vė­ly­vo va­ka­ro ne­pa­bi­jo­jo dar ke­le­tas ra­šy­to­jo ger­bė­jų iš ato­kes­nių ra­jo­no vie­tų.

Va­ka­ro da­ly­viai tu­rė­jo vil­tį: gal at­vyks ir pa­ts ra­šy­to­jas, ku­ris bū­da­vo daž­nas sve­čias Bir­žuo­se. Bet va­ka­rą pra­dė­ju­si jo or­ga­ni­za­to­rė Skai­ty­to­jų ap­tar­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja Auš­ra Ja­ku­bels­kie­nė paaiš­ki­no, kad ra­šy­to­jas dėl svei­ka­tos ne­ga­lė­jo at­va­žiuo­ti į Bir­žus ir per­da­vė jo lin­kė­ji­mus bir­žie­čiams: kul­tū­ri­nio al­kio, gė­rio sie­ki­mo. Ir zur­biš­ką pa­juo­ka­vi­mą: nuo pu­sės šeš­tos pra­dė­siu žag­sė­ti, jei ma­ne ten mi­nė­sit...

Va­ka­ras tru­ko be­veik dvi va­lan­das, tad per tą lai­ką bu­vo ga­li­ma iš­girs­ti ir daug pri­si­mi­ni­mų apie Al­gi­man­tą Zur­bą, ir pa­ma­ty­ti jį pa­tį, iš­girs­ti jo žo­džius. Ap­žiū­rė­ti jo kū­ry­bos pa­ro­dą – toks bu­vo pa­grin­di­nis į ren­gi­nį kvie­tu­sių bib­lio­te­ki­nin­kų pa­ža­das. Ir pa­klau­sy­ti Pa­pi­lio „Ro­vė­jū­nių“ dai­nų-pa­sa­ko­ji­mo apie ra­šy­to­ją.

Bet apie vis­ką iš pra­džių. Pir­miau­sia Al­gi­man­to Zur­bos kū­ry­bos pa­ro­dą pri­sta­tė Bib­lio­te­kos In­for­ma­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Lai­ma Ra­mu­tė­nie­nė. Ji trum­pai, bet iš­sa­miai ap­žvel­gė ra­šy­to­jo biog­ra­fi­ją, kū­ry­bą. Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­ma vi­sa A. Zur­bos kū­ry­ba vai­kams ir suau­gu­sie­siems, jo pub­li­cis­ti­kos dar­bai, laik­raš­čių iš­kar­pos, nuo­trau­kos.

Iš­sa­miau apie bend­ra­vi­mą su Al­gi­man­tu Zur­ba kal­bė­jo lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Iru­tė Var­zie­nė, pa­ties ra­šy­to­jo įvar­din­ta kaip as­me­ni­nė kū­ri­nių re­cen­zen­tė. I. Var­zie­nė pri­si­mi­nė pir­mą ne­ti­kė­tą su­si­ti­ki­mą Kup­re­liš­ky­je, kai ten dir­bo mo­ky­to­ja, o ra­šy­to­jas į Kup­re­liš­kį at­va­žia­vo pa­si­žval­gy­ti po sa­vo bu­vu­sią mo­kyk­lą. „Ne­ra­sim ki­to to­kio ra­šy­to­jo, ku­ris tiek daug pa­ra­šė apie Bir­žų kraš­tą, su­kū­rė iš­ti­są šio kraš­to epo­pė­ją, ra­šė taip šir­din­gai. Jo ro­ma­nuo­se at­pa­žįs­ta­me Bir­žų kraš­to žmo­nes, jų cha­rak­te­rius, ran­da­me pa­žįs­ta­mas vie­to­ves, upes ir miš­ke­lius. Skai­to­me apie žmo­nių pa­pro­čius, bend­ra­vi­mo tra­di­ci­jas. Ro­ma­ne „Kri­sius“ A. Zur­bos de­di­ka­ci­ja jaut­riai at­spin­di au­to­riaus są­sa­ją su gim­ti­ne: „Tė­viš­kei, apie ku­rią var­gu ar kas be­pa­ra­šys...“ - sakė I. Varzienė

I. Var­zie­nė pri­si­mi­nė: prieš kiek­vie­ną su­si­ti­ki­mą su bir­žie­čiais, ku­riems at­vež­da­vo nau­ją kny­gą, ra­šy­to­jas la­bai jau­din­da­vo­si, ma­tyt, tą jau­du­lį dik­ta­vo at­sa­ko­my­bės prieš kraš­to žmo­nes, gim­ti­nę jaus­mas.

Anot I. Var­zie­nės, A. Zur­ba – tai žmo­gus, ku­ris ro­do, kaip rei­kia my­lė­ti sa­vo kraš­tą, sa­vo Bir­žus, ne­svar­bu, ko­kie tie Bir­žai bū­tų.

Bu­vęs Bib­lio­te­kos di­rek­to­rius Juo­zas Ens­kai­tis taip pat pri­si­mi­nė bend­ra­vi­mą su ra­šy­to­ju, jo vieš­na­ges Bir­žuo­se, pri­mi­nė, kaip A. Zur­bai rū­pė­jo ir kiek pa­stan­gų jis dė­jo, kad Bir­žuo­se, da­bar­ti­nė­je vie­to­je, iš­lik­tų pa­mink­las Ju­liui Ja­no­niui. J. Ens­kai­tis pa­sa­ko­jo, kad Al­gi­man­tas Zur­ba nuo­šir­džiai bend­ra­vo su kraš­tie­čiais li­te­ra­tais Al­ma Ka­ro­sai­te, Jo­nu Striel­kū­nu.

Tik­ra va­ka­ro staig­me­na ta­po 15 mi­nu­čių truk­mės, bet la­bai šil­tas ir tal­pus fil­mas „Nuo Apaš­čios kran­tų iki Vil­niaus kal­vų“. Jo kū­rė­jai: Ro­kas Bė­lia­kas, Di­na Bur­bu­lie­nė, Auš­ra Ja­ku­bels­kie­nė ir Ug­nius Ja­ku­bels­kas, gim­ti­nės vaiz­dais ir pa­ties ra­šy­to­jo žo­džiais spė­jo per­teik­ti jo mei­lę gim­ta­jam kraš­tui. Iš ek­ra­no į bir­žie­čius krei­pė­si ir pa­ts ra­šy­to­jas, pri­min­da­mas sa­vo vieš­na­ges, žmo­nes, ku­rie jam bu­vo ir yra bran­gūs.

Sa­vo dai­nas va­ka­ro da­ly­viams do­va­no­jo Pa­pi­lio „Ro­vė­jū­nės“. Edi­ta Lans­ber­gie­nė dai­nas pa­ly­dė­jo ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis. Juk Ro­vė­ja tu­rė­jo bū­ti pra­džių pra­džia Al­gi­man­to Zur­bos gy­ve­ni­me, su­jun­gu­si jo tė­tį ir ma­mą. E. Lans­ber­gie­nė pri­si­mi­nė, kaip lauk­da­vo dė­dės Al­gi­man­to at­vyks­tant su nau­jo­mis vai­kiš­ko­mis kny­ge­lė­mis (Edi­tos mo­čiū­tė ir A. Zur­bos ma­ma bu­vo se­se­rys), ko­kie šil­ti ir vi­siems sve­tin­gi bu­vo jo na­mai An­ta­kal­ny­je, su ko­kia mei­le ra­šy­to­jas lan­kė­si gim­to­sio­se vie­to­se.

Dau­ge­lis va­ka­ro da­ly­vių, klau­sy­da­mi kal­bų, pa­tys pri­si­mi­nė su­si­ti­ki­mus su Al­gi­man­tu Zur­ba. Į va­ka­rą at­vy­ku­si va­bal­nin­kie­tė mo­ky­to­ja Ju­li­ja Gre­viš­kie­nė ren­gi­niui pa­si­bai­gus juo­ka­vo: ne­ži­nia, kaip rei­kės da­bar pa­siek­ti Va­bal­nin­ką, bet ne­bū­ti sa­vo vai­kys­tės drau­gui skir­ta­me ren­gi­ny­je ne­ga­lė­ju­si. A. Zur­bos pa­ro­dą ap­žiū­ri­nė­jo vi­si va­ka­ro da­ly­viai, pri­si­mi­nė skai­ty­tas kny­gas, kal­bė­jo apie ro­ma­nų pro­to­ti­pus, ku­rie gy­ve­no Bir­žų že­mė­je ar ja te­be­vaikš­to. Sa­ko, kai kas, ro­ma­nuo­se at­pa­ži­nę ne itin gra­žio­mis spal­vo­mis nu­pieš­tą tik­ro­viš­ką sa­vo po­rtre­tą, bu­vo ne juo­kais su­py­kęs ant ra­šy­to­jo...

*

O gim­ta­die­nio pro­ga mums ne tik no­rė­jo­si pa­svei­kin­ti ger­bia­mą Al­gi­man­tą Zur­bą, bet ir pa­klaus­ti apie šias są­sa­jas, apie kū­ri­niuo­se at­gi­mu­sius gim­to­jo kraš­to žmo­nes. Kal­bė­jo­mės te­le­fo­nu. Apie gim­ta­die­nio šven­tę, mi­nė­ji­mą Bir­žuo­se (ra­šy­to­jas jau ži­no­jo, kaip vy­ko pa­ro­dos pri­sta­ty­mas Bib­lio­te­ko­je), šlu­buo­jan­čią svei­ka­tą. Ir Bir­žų kraš­to mo­ty­vus jo kū­ry­bo­je.

A. Zur­ba pa­tvir­ti­no: vi­si jo ro­ma­nų he­ro­jai tu­ri pro­to­ti­pus, ge­rai au­to­riui pa­žįs­ta­mus žmo­nes. „Kai tu­ri pro­to­ti­pą – jau pu­sė dar­bo at­lik­ta. Ta­da ga­li tik at­kur­ti jo kal­bą, jo min­tis, vis­kas tam­pa la­bai tik­ra. Jau­ti sa­vo kraš­to kva­pą, nuo­tai­kas, net sau­lė jau te­ka ki­to­kia, sa­va“, – sa­kė A. Zur­ba.

Ro­ma­nuo­se at­gi­mė gim­tie­ji Žva­gui­čiai, Kup­re­liš­kis, jo žmo­nės, skau­dūs po­ka­rio įvy­kiai. O gar­sio­ji tri­lo­gi­ja „Sa­vū­nė“, “...ei­na“, “...jai teš­vie­čia“ šių kai­mų is­to­ri­jas kar­tu su pa­grin­di­ne ro­ma­nų he­ro­je Sa­vū­ne nu­ve­da į Va­bal­nin­ko kraš­tą, ku­ris ra­šy­to­jui taip pat bu­vo sa­vas. Juk net Kup­re­liš­kio mo­kyk­la, ku­rio­je mo­kė­si, ir ku­ri bran­gi iki šiol, bu­vo tuo­me­ti­nia­me Va­bal­nin­ko ra­jo­ne. Šio­je tri­lo­gi­jo­je at­gims­ta Va­bal­nin­ko kraš­to vie­tos, at­gims­ta po­ka­rio įvy­kiai Va­bal­nin­ke.

A. Zur­ba pa­sa­ko­jo Sa­vū­nės pro­to­ti­pu paė­męs sa­vo tė­vo se­sers Ka­ziū­nės gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. „Ka­ziū­nė, jos at­šiau­ro­kas, tie­sus bū­das man bu­vo šio kraš­to mo­ters sim­bo­lis. Gru­bo­ka, tie­si, vi­sa­da ka­ria­vo už tei­sy­bę, ty­lėt nie­ka­da ne­nu­ty­lė­da­vo. Kai žu­vo jos my­li­ma­sis, jis ir­gi bu­vo mū­sų kai­my­nas, Ka­ziū­nė, bėg­da­ma nuo šios gė­los, iš­te­kė­jo už Va­bal­nin­ko kraš­to žmo­gaus ir iš­vy­ko gy­ven­ti į Čy­pė­nus. Nuo­lat bend­ra­vo­me. Ge­rai pri­si­me­nu, kaip ji grįž­da­vo per at­lai­dus Kup­re­liš­ky­je, o mes per Žo­li­nę va­žiuo­da­vo­me į Va­bal­nin­ką, Čy­pė­nus. Tra­giš­kas bu­vo ir jos vy­ro li­ki­mas. Neil­gai bu­vo iš­te­kė­ju­si, ne­su­si­lau­kė vai­kų... Pa­na­ši ma­no ro­ma­nuo­se ir Sa­vū­nė, tie­si, gru­bo­ka, ieš­kan­ti tei­sy­bės, iš­gy­ve­nan­ti skau­džias ne­tek­tis. O juk to­kių ne­tek­čių bu­vo daug, ir to­kių gy­ve­ni­mo is­to­ri­jų – dau­gy­bė. Vien va­di­na­ma­ja­me Svi­lių mū­šy­je dvi de­šim­tys jau­nų vy­rų bu­vo iš­gul­dy­ta, sa­vo my­li­muo­sius pra­ra­do, gy­va­naš­lė­mis li­ko ir to­liau tu­rė­jo gy­ven­ti jų my­li­mo­sios“, – pa­sa­ko­jo A. Zur­ba.

Ra­šy­to­jas kal­ba su­lau­kiąs nuo­mo­nės, kad ro­ma­nuo­se vis­kas la­bai bir­žie­tiš­ka. Bet jam, iki šiol bran­gi­nan­čiam kiek­vie­ną gim­ti­nės žmo­gų, upe­lius, me­džius, tai yra pa­gy­ri­mas. O kar­tais – švie­žios nuo­skau­dos.

„Nu­va­žia­vo­me va­sa­rą į Kup­re­liš­kį su sū­nu­mi. No­rė­jau pa­vaikš­čio­ti prie mo­kyk­los, pa­fo­tog­ra­fuo­ti. Ten bu­vo toks pui­kus pu­šy­nė­lis, per ku­rį kas­dien ei­da­vo­me. Žiū­riu ir pa­ti­kė­ti ne­ga­liu – ne­bė­ra pu­šy­nė­lio, tik aukš­to­ki kel­mai iš gra­žuo­lių pu­šai­čių li­ko, vi­sas pa­puo­ša­las iš­pjau­tas. Su­ti­ko­me vy­riš­kį, o tas pa­si­gy­rė – spė­jau iš­kirs­ti...", – su šird­gė­la pri­si­minė ne­se­ną vieš­na­gę gim­to­sio­se vie­to­se Al­gi­man­tas Zur­ba.

Bet at­si­svei­ki­no­me iki sma­ges­nių su­si­ti­ki­mų Bir­žų kraš­te.

Įver­ti­ni­mas

Al­gi­man­to Zur­bos su­kur­ta Bir­žų kraš­to epo­pė­ja įver­ti­na ne vie­na pre­mi­ja. 1995 m. – Juo­zo Paukš­te­lio pre­mi­ja už kny­gą „Sa­vū­nė“. 2003 m. – Že­mai­tės li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja už ro­ma­nų tri­lo­gi­ją „Sa­vū­nė“, “...ei­na“, “...jai teš­vie­čia“. 2012 m. – Vla­do Šlai­to li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja už ro­ma­ną „Kri­sius“. 2012 m. – An­ta­no Ba­ra­naus­ko pre­mi­ja už ro­ma­ną „Kri­sius“.

2003 m. Al­gi­man­tui Zur­bai su­teik­tas Bir­žų ra­jo­no gar­bės pi­lie­čio var­das.

Ja­ni­na BAG­DO­NIE­NĖ

Ja­ni­nos Bag­do­nie­nės nuo­tr.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas