(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Aktualijos

Pusiaužiemis Londono gatvėje

2017 m. vasario 7 d.
Regina VAIČEKONIENĖ

Kra­tiš­kiai. Pag­rin­di­nė gat­vė. Lon­do­no. Gy­ven­vie­tės šir­dy – kai­mo kry­žius. Mo­kyk­la. Bib­lio­te­ka. Me­di­ci­nos punk­tas. Kul­tū­ros na­mai. Par­duo­tu­vė. Sta­ty­bos. Ku­ria­si Gin­to au­to­ser­vi­sas. Ati­da­ry­tas net įvai­riau­sių se­nie­nų mu­zie­jė­lis. Tvar­te, Lon­do­no g. 13, vėl gy­va „iš­ka­se­na“ – šie­ną pe­šio­ja vie­nin­te­lis kai­mo ark­lys. Žir­nis. Ki­ta­me na­mo kie­me kve­pia Lau­ros py­ra­gais ir tor­tais.

Bur­mist­ro sak­mė

Lon­do­nas? Kai­mo gat­vė to­kiu pa­va­di­ni­mu? Ne kiek­vie­nas pa­ti­kės. At­gi­mi­mas ir Eu­ro­pos Są­jun­ga čia nie­kuo dė­ti. Kra­tiš­kiai Lon­do­nu ta­po dau­giau kaip prieš pu­sę am­žiaus. Ir už tai iki pat pa­sau­lio pa­bai­gos tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi šio kai­mo švie­suo­liui Ja­nu­liui. Kaž­kas jį dėl orios iš­vaiz­dos pra­mi­nė Kra­tiš­kių bur­mist­ru. Kai pra­mi­nė, Ja­nu­lis ir pa­reiš­kė: jei­gu jis bur­mist­ras, tai Kra­tiš­kiai – Lon­do­nas. Pri­li­po vie­to­vei šis pa­va­di­ni­mas. Jį ir vie­ti­niai vi­sais ka­na­lais pla­ti­no. Įli­pę į ke­lei­vi­nę, iš kon­duk­to­rės rei­ka­lau­da­vo bi­lie­to „iki Lon­do­no“. Jau­nu­tė kul­tū­ros dar­buo­to­ja Ge­nu­tė at­kreip­da­vo vi­sų dė­me­sį į elekt­ri­fi­kuo­tą gy­ven­vie­tę va­ka­rais. Ji juok­da­vo­si: „Švie­čia Lon­do­no ži­bu­riai“...

Kei­tė­si kar­tos. Bet žmo­nių pri­si­mi­ni­muo­se ne­gęs­ta Lon­do­no ži­bu­riai. Kai rei­kė­jo rink­ti gy­ven­vie­tės gat­vėms pa­va­di­ni­mus, vi­sa bend­ruo­me­nė bu­vo už Lon­do­ną. Ir di­dy­sis Lon­do­no mies­tas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je kra­tiš­kie­čiams jau pa­sie­kia­mas. Ke­li kai­mo vai­ki­nai Lon­do­no pa­šo­nė­je už­dar­biau­ja. Vi­sai ne­se­niai tarp ka­ra­liš­ko­jo to­li­mo­jo Lon­do­no ir vie­ti­nio Lon­do­no iš­ki­lo ne­su­sip­ra­ti­mas. Per pa­siun­ti­nių tar­ny­bą Va­na­giu­kai siun­tė tė­ve­liams krep­šį su lauk­tu­vė­mis.

– Skam­bi­na kur­je­ris ir tei­rau­ja­si, ko­kiu ad­re­su siun­tą pri­sta­ty­ti. Nu­ro­do­me: Kra­tiš­kiai, Lon­do­no 13. O jie aiš­ki­na mums: mes iš Lon­do­no ir at­va­žiuo­jam. Kol išaiš­ki­no­me, – gar­džiai kva­to­ja kra­tiš­kie­tė Ma­ry­tė Va­na­gie­nė.

Šyp­se­na kaip rak­tas

Jo­nas ir Ma­ry­tė Va­na­gai – vie­nin­te­lio Lon­do­no gat­vės dau­giaaukš­čio na­mo gy­ven­to­jai. Vie­ni iš dvie­jų dvi­bu­čio na­mo šei­mi­nin­kų. Pa­sak kra­tiš­kie­čių, Va­na­gie­nė – op­ti­mis­tė. Tu­ri pla­čiau­sią šyp­se­ną. Iš kur?

– To­dėl, kad ne­vaikš­tau pa­kie­miais ir neai­ma­nuo­ju. Kas pa­si­keis? Jei­gu kas – yra se­sės, vai­kai. O šyp­se­na man vi­sus var­tus at­ke­lia, du­ris at­ra­ki­na. Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nė­je ma­ne ir gy­dy­to­jai, ir se­su­tės my­lė­jo. Kad op­ti­mis­tė. Vi­sai ne­se­niai man stu­bu­rą išo­pe­ra­vo, – pri­si­pa­žįs­ta Ma­ry­tė.

Vy­ras Jo­nas sa­vo žmo­ne­lę po­kal­biui pa­kvie­tė iš kai­my­ni­nio gel­to­no na­me­lio. Ten gy­ve­na Ma­ry­tės mo­ti­na. Vi­sos šven­tės, pa­sak Ma­ry­tės, gel­to­na­me na­me­ly­je, pas mo­ti­ną. Prie vie­no sta­lo su­sė­da dau­giau kaip 30 žmo­nių.

Ma­ry­tė ir Jo­nas Va­na­gai gy­ve­na ūkiš­kai. Neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo ūkio be ark­lio. Dau­giau nie­kas ark­lių ap­lin­kui ne­be­lai­ko. Bet ne­reiš­kia, kad Va­na­gų ark­lį vi­si jo­do.

– Mū­sų Žir­nis nei aria, nei va­go­ja. Jis tik ve­žio­ja ma­ne, ve­džio­ja kar­ves į ga­nyk­lą. Ir van­de­nį va­sa­rą gy­vu­liu­kams pri­sta­to, – pa­sa­ko­ja Ma­ry­tė.

Ne kiek­vie­ną ark­lį te­le­vi­zo­rius ro­do. O Va­na­gų Žir­nis – įžy­my­bė. Pak­liu­vo į ek­ra­ną. Va­žia­vo va­sa­rą pro Kra­tiš­kius „24 va­lan­dos“ į Mei­lū­nus kur­ti vie­no re­por­ta­žo. Pa­ke­lė­je pa­ma­tė be­si­ga­nan­tį Žir­nį. Ope­ra­to­rius jį nu­fil­ma­vo ir per te­le­vi­zo­rių pa­ro­dė. Duk­ra iš Nor­ve­gi­jos tė­vams skam­bi­na ir klau­sia: „Mū­sų Žir­nis įžy­my­bė. Ma­tėt?“.

Ma­ry­tė žvaigž­dėms ne­pa­vy­di po­diu­mų, ap­da­rų ir šlo­vės. Ge­riau jau bū­ti pa­pras­tam, ne­ži­no­mam. Tiek žmo­gui, tiek ark­liui. Gy­ve­ni­mas ra­mes­nis.

Jos Jo­nas no­rė­tų Žir­nį iš tvar­to iš­ves­ti ir kar­tu nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Bet žmo­na vy­rui ne­duo­da va­lios.

Grok, ar­mo­ni­ka

Lon­do­no gat­vė­je vie­no­je ke­lio pu­sė­je na­me­liai se­nes­ni, ki­to­je ei­lė­je – nau­jes­ni. Bet kai ku­rių se­no­vi­nių jau ne­beat­pa­žin­si. Kai­mo pra­džio­je bal­to­mis or­na­men­tuo­to­mis lan­gi­nė­mis švie­čia nau­ja­ku­rio Al­gio so­dy­ba. Ap­juos­ta aukš­ta tvo­ra. Už jos pik­tas na­mų sar­gy­bi­nis. Šuo.

Ka­dai­se šio­je so­dy­bo­je gro­jo ar­mo­ni­ka. Šio na­mo bu­vę šei­mi­nin­kai – mu­zi­kan­tai, dai­ni­nin­kai, gie­do­to­jai. Vie­nas jų, Ro­mas, Kra­tiš­kių se­niū­nai­tę, kul­tū­ros dar­buo­to­ją Ri­mą, iš­mo­kė gro­ti ar­mo­ni­ka. Ri­ma su ar­mo­ni­ka iki šiol ne­si­ski­ria.

Ki­ta­me Lon­do­no gat­vės na­me­ly­je gy­ve­nęs dar gar­ses­nis liau­dies mu­zi­kan­tas Ju­lius Sim­so­nas. Ar­mo­ni­ki­nin­kų var­žy­tu­vių lau­rea­tas. Jis pa­lai­do­tas Dei­kiš­kių ka­pi­nai­tė­se.

Kul­tū­ros dar­buo­to­jas Ri­mą Bi­ti­nie­nę ir Da­lę An­dže­lie­nę su­tin­ka­me kul­tū­ros na­muo­se. Jos gra­ži­na ves­ti­biu­lį. Ri­ma ką tik pa­ka­bi­no ant sie­nos sa­vos kū­ry­bos nu­glais­ty­tą pa­veiks­lą su la­pais. Mo­te­rys jau su­kū­rė šven­ti­nį sce­na­ri­jų Va­sa­rio 16-osios šven­tei. Pir­mo­ji re­pe­ti­ci­ja.

– Lie­tu­vos Pre­zi­den­tė ra­gi­na Va­sa­rio 16-ąją švęs­ti iš­ra­din­gai ir links­mai. Taip ir da­ry­si­me, – su­pla­na­vu­sios kul­tū­ros dar­buo­to­jos Ri­ma ir Da­lė.

Pir­mo­ji į re­pe­ti­ci­ją per per­trau­ką iš mo­kyk­los at­sku­bė­jo ma­žo­ji dai­ni­nin­kė Ro­man­tė Po­ciū­tė.

Kai­mo vai­kai ir suau­gu­sie­ji dar ne­pa­mir­šę ka­lė­di­nės eg­lu­tės. To­kios įdo­mios dar ne­bu­vo ma­tę. Ka­lė­dų se­ne­lis – su gi­ta­ra. Gy­vai gro­jo, dai­na­vo. Ir sal­dai­niai vai­ku­čiams iš se­ne­lio mai­šo by­rė­jo ne įpras­tu bū­du. Iš lai­mės šu­li­nio.

Lai­mės šu­li­nys – kai­mo par­duo­tu­vė­je

Kur šu­li­nio ieš­ko­ti? Kai­mo par­duo­tu­vė­je. Pas ne tik kra­tiš­kie­čių, vi­sų pir­kė­jų my­li­miau­sias par­da­vė­jas: Ra­są, Lai­mą, Iną, Drą­su­tę. Šios par­da­vė­jos – pa­slau­gios ry­ši­nin­kės tarp vie­tos žmo­nių ir bend­ruo­me­nės, se­niū­nai­ti­jos val­džios. Jos su­ren­ka įvai­riau­sią in­for­ma­ci­ją. Dėl to vi­sų my­li­mos.

Par­da­vė­jos su­tin­ka: jų ko­lek­ty­vas šau­nus. Par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė Vi­da Var­nai­tė – šiuo­lai­kiš­ka, pa­lai­kan­ti kū­ry­bi­nę ug­ne­lę, pri­ta­rian­ti par­da­vė­jų ir bend­ruo­me­nės su­ma­ny­mams. Par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė Vi­da – už „Lai­mės šu­li­nį“ par­duo­tu­vė­je.

– Per ad­ven­tą su bend­ruo­me­nės ak­ty­vis­tė­mis su­ku­ria­me ir pa­sta­to­me par­duo­tu­vė­je spe­cia­lią dė­žę. Kas tik no­ri, už kiek tik ga­li, per­ka sal­dai­nius ir pi­la į tą dė­žę. Vie­ni sa­vo vai­kams, anū­kams. Ki­ti – kai­my­nų ma­žy­liams, gi­mi­nai­čiams. O tre­ti šiaip gra­žią ini­cia­ty­vą re­mia. Mes vis pir­kė­jams pri­me­na­me apie šven­ti­nę ak­ci­ją, bend­ruo­me­nės „Lai­mės šu­li­nį“. Taip ke­le­ri me­tai. Vie­nais me­tais mū­sų pir­kė­jai dos­nes­ni, ki­tais lauk­ne­šė­liai kuk­les­ni, bet „Lai­mės šu­li­nys“ ne­bū­na tuš­čias. At­rak­ci­ja pa­si­tei­si­no, – pa­sa­ko­ja par­da­vė­ja Ra­sa.

Ar pa­ki­lu­sios mais­to pro­duk­tų kai­nos neiš­vai­kys iš kai­mo par­duo­tu­vės pir­kė­jų? Gal ne. Sau­sio mė­nuo, sa­ko par­da­vė­jos, vi­suo­met „sau­ses­nis“. Per šven­tes žmo­nės pi­ni­gus iš­lei­do, dar neat­si­gau­na. Kai­mo par­duo­tu­vė­je ne­ma­žai ak­ci­jų. Kiek­vie­ną mė­ne­sį vis ki­toms pre­kėms. Pir­kė­jai tu­ri nuo­lai­dų kor­te­les. Pir­kė­jų ra­tas – pla­tus. gei­džiū­nie­čiai, šu­kio­nie­čiai, daudž­gi­rie­čiai, šniukš­tie­čiai. Daž­nas pra­va­žiuo­jan­tis pro ša­lį ir­gi stab­te­li. Gau­sus ir įvai­rus pre­kių asor­ti­men­tas. Tie­kė­jai at­ve­žė švie­žių pre­kių. Pa­sak par­da­vė­jų, mė­sos ga­mi­nius į par­duo­tu­vę pri­sta­to net 9 įmo­nės.

– Pir­kė­jai pa­gei­dau­ja ne tik mė­sos ga­mi­nių. No­ri ir žu­vies. Le­dus ir žie­mą per­ka. Ne kuk­lio­mis po­rci­jo­mis, bet dė­žu­tė­mis. Kai pra­si­dės pa­va­sa­rio dar­by­me­tis, šluos ir pus­ga­mi­nius. Mo­te­rys dar pa­svars­to, o vy­rai iš kar­to už šal­dy­tų kol­dū­nų, že­mai­čių bly­nų, ce­pe­li­nų, – pa­ste­bi par­da­vė­jos.

Jos gi­ria sa­vo pir­kė­jus: kul­tū­rin­gi, tvar­kin­gai ap­si­ren­gę, man­da­gūs. Vie­nin­te­lis pir­kė­jas joms vi­soms įstri­go. Jį par­da­vė­jos mi­nė­jo pus­me­tį. Pra­mi­nė Ka­lė­dų dva­sia, nes jis pa­si­ro­dė gruo­džio 31-ąją ir din­go. Prieš ke­le­rius me­tus. Ko­dėl pir­kė­jas toks įsi­min­ti­nas? Re­kor­di­nin­kas. Iš iš­vaiz­dos – ne tur­tuo­lis. Vi­sų nuo­sta­bai jis pri­si­rin­ko pre­kių dau­giau kaip už 140 eu­rų. Ruo­šė­si vyk­ti į sve­čius pas duk­rą ir anū­kus. Šiek tiek pa­vė­luo­tai, bet... Ir dirb­ti­nę Ka­lė­dų eg­lę pir­ko. Pa­gei­da­vo: ir žais­liu­kus iš­rink­ti, kad bū­tų eg­lė pa­puoš­ta.

Že­mai­tė Al­do­na žy­di

Lon­do­no gat­vė­je su aukš­tai­čiais pui­kiai ta­ria že­mai­tė Al­do­na. Prieš tris de­šimt­me­čius ji, ag­ro­no­mė, iš Klai­pė­dos kraš­to nu­sė­do Kra­tiš­kiuo­se. Klau­su­čių Pal­šiai pri­pir­šo jai Sta­siu­ką iš ki­to kai­mo ga­lo. Kaip ir ne­blo­gai jie­du su­ta­rė. Al­do­na jau naš­lė. Vie­ni­ša. Li­go­ta. Kai­my­nys­tė­je gy­ve­no dar vie­nas že­mai­tis. Ado­mas. Jie­du že­mai­tiš­kai pa­si­ro­kuo­da­vo, bet ir Ado­mas po že­me.

Kas­die­ni­nis Al­do­nos džiaugs­mas – Šir­vė­nos se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Re­da ir kai­mo dak­ta­ry­tė Van­da.

– Per 10 me­tų – 5 su­dė­tin­gos ope­ra­ci­jos. In­sul­tas. Kiek­vie­ną mė­ne­sį vais­tams iš­lei­džiu po 80 eu­rų. Kils­te­lė­jo šiek tiek pen­si­ją, bet ne­pa­ju­tau. Šei­mos gy­dy­to­ja man pa­sky­rė la­ši­nes. Fel­če­ry­tė Van­du­tė ir stip­ri­na. Į dar­bą dėl ma­nęs ji at­vyks­ta anks­čiau, už­su­ka į ma­no na­mus. Ma­ne į au­to­mo­bi­lį įsi­so­di­na, at­si­ve­ža į punk­tą. Su­la­ši­na la­ši­nę ir vėl at­gal na­mo ve­ža. Ne­bė­ra kam. Kol sė­džiu ka­bi­ne­te ant kė­dės, ro­dos, svei­kiau­sia mo­te­ris, bet rei­kia at­si­kel­ti, ženg­ti žings­nį ir stop. Nė iš vie­tos, – pa­sa­ko­ja Al­do­na. Dar pri­du­ria: – Fel­če­ry­tė Van­du­tė kaip dak­ta­rė. Vi­suo­met pa­tars. Jei­gu tik kas, ji už te­le­fo­no ir kon­sul­tuo­ja­si: „Pris­to­jo nau­ja, neį­kan­da­ma li­ga, ką da­ry­ti?“.

Bet že­mai­tė – at­spa­ri. Už­sig­rū­di­nu­si. Mo­ky­to­jus, moks­lei­vius, bib­lio­te­ki­nin­kę už­puo­lė gri­pas, per­ša­li­mo li­gos, o Al­do­na nei kos­ti, nei čiau­di.

– Sa­ky­ti ar ne? Koks ste­buk­las. Gau­siu so­cia­li­nį būs­tą. Bir­žuo­se. Su pa­to­gu­mais. Bus tua­le­tas ir du­šas. La­bai di­de­lis var­gas man nu­si­praus­ti, pa­si­kū­ren­ti kros­nį. Taip no­ri­si man nu­si­mau­dy­ti, kol su­si­ruo­šiu, ir pus­die­nio ne­bė­ra. Na­me­ly­je jo­kių pa­to­gu­mų. Už pa­ge­rin­tas bui­ties są­ly­gas la­bai dė­kin­ga Šir­vė­nos se­niū­ni­jos so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rei Re­du­tei, – džiau­gė­si Al­do­na Au­že­lie­nė.

Pas­ku­ti­nė Lon­do­no gat­vės že­mai­tė kaip ta kregž­dė. Iš kai­mo jau ke­lia spar­nus į Bir­žų mies­tą.

Gu­viau­sio­ji sen­jo­ra ir de­tek­ty­vai

Ge­nu­tė Stim­bu­rie­nė – vy­riau­sia, bet gu­viau­sia. Ir nie­kaip lie­žu­vis neap­si­ver­čia jos pa­va­din­ti se­no­le. Stim­bu­rie­nė – Lon­do­no gat­vės sen­jo­ra. Šie­met per­kops 88-me­tį. Iš Ja­gau­džių vien­kie­mio at­si­kraus­čiu­si į gy­ven­vie­tės cent­rą, Ge­nu­tė ne­nu­rims­ta. Lan­ko bib­lio­te­ką. Ne­pa­mirš­ta ir sa­vo drau­gių.

Bet iš­ti­ki­miau­si Ge­nu­tės se­nat­vės die­nų pa­ly­do­vai – laik­raš­čiai ir kny­gos. Ži­bu­rė­lis jos na­me­lio lan­ge Lon­do­no gat­vė­je už­gęs­ta pa­sku­ti­nis. Ant­rą ar­ba tre­čią va­lan­dą nak­ties. Gu­viau­sia sen­jo­ra daž­niau­siai va­ka­ro­ja su mei­lės ro­ma­nais. O nuo šių me­tų pra­džios „plokš­te­lė“ pa­si­kei­tė. Ge­nu­tė Stim­bu­rie­nė iki iš­nak­tų sė­di prie de­tek­ty­vo. Su „Tar­za­nu“.

– Ant­rą kar­tą skai­tau. Pir­mą kar­tą per­skai­čiau Si­bi­ro trem­ty­je, jau­nys­tė­je. Į Si­bi­rą ar­ti­mie­ji ma­no pa­gei­da­vi­mu at­siųs­da­vo kny­gų. Tarp jų – ir „Tar­za­ną“, – pri­si­me­na Ge­nu­tė Stim­bu­rie­nė.

Ir ne­sle­pia: ir ji ką tik po de­tek­ty­vo. Trys Ka­ra­liai – In­ga, Ri­ma ir Da­lė, už­su­kę į jos na­mus iš­gel­bė­jo nuo gais­ro.

Va­ka­rop Trys Ka­ra­liai įgriu­vo į Stim­bu­rie­nės na­mus pro pra­vi­ras du­ris. Ir užuo­dė: kaž­kas svy­la. Stim­bu­rie­nė krapš­tė­si sa­vo vo­nio­je. O Ka­ra­liai ma­to: ant sen­jo­ros kros­nies rin­kių ša­ka­liai pa­ku­rams smilks­ta. Vie­nas jau vi­sai su­de­gęs, suang­lė­jęs. Trys Ka­ra­liai pa­da­rė tvar­ką. De­gan­čius ša­ka­lius už­ge­si­no ir su­me­tė į kros­nį.

Bū­tų Stim­bu­rie­nė pri­gu­lu­si į lo­vą, gal ir bū­tų ne­be­pa­bu­du­si. Smal­kės bū­tų už­mig­džiu­sios mū­sų gu­vią­ją sen­jo­rą am­ži­nu mie­gu.

Ko­kie lau­kia me­tai?

Lau­kuos ap­link Lon­do­ną ve­se­lio­ja la­pės. Pu­siau­žie­mį Kra­tiš­kių si­nop­ti­kai bar­su­kai bus pra­mie­go­ję. Snie­ge nė pė­de­lio. Gal bar­su­kų ir ne­be­li­ko? Tie­du, pri­si­lai­kę pas Ste­fu­tę, žu­vo. Vie­ną su­dras­kė pa­lai­das šuo, o ki­tą nu­tren­kė ma­ši­na. Ant pa­vo­jin­go­jo kai­mo po­sū­kio. Ten ne­lai­min­ga vie­ta. Bū­ta ir skau­džių ava­ri­jų. Žu­vę žmo­nių. Ant po­sū­kio sunk­ve­ži­mis už­mu­šė ir vie­nos ūki­nin­kės kar­vę.

– Prie ke­lio sto­vė­jo ce­men­ti­nis kai­mo kry­žius. Ko­lū­ki­niais me­tais ateis­tams jis už­kliu­vo, nu­ver­tė. Kam už­kliu­vo? – ba­ra­si kai­mo švie­suo­lė Bro­nis­la­va.

Lon­do­no gat­vė­je, tik ki­to­je vie­to­je, cent­re, sto­vi nau­jas ąžuo­li­nis kai­mo kry­žius. Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo die­ną kas­met prie jo su­si­rin­kę šven­tiš­kai nu­si­tei­kę kra­tiš­kie­čiai gie­da tau­ti­nę gies­mę.

Kra­tiš­kie­čiai spė­ja pra­stus me­tus. Grab­ny­čios – be sau­lės. Sau­lės rei­kė­jo la­bai trum­pam, tik Jo­no ir Ma­ry­tės Va­na­gų ark­liu­kui Žir­niui pa­kin­ky­ti. Ne­pa­si­ro­dė sau­lė. Pro­vė­ža dar ne pa­va­sa­riop. Lon­do­no gat­vė­je kaip ir vi­sur – sau­lės trū­ku­mas. Vi­sas džiaugs­mas tie rau­do­ni uo­gų ka­ro­liu­kai pa­ke­lėj, dar praė­ju­sio ru­dens su­ver­ti ant jau pli­kų pu­ti­no ša­kų.

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas