(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Kiti

Sugrįžimas į gimtinę

2017 m. vasario 7 d.

Sek­ma­die­nis Va­bal­nin­ke – kaip ir vi­sur. Su dulks­na ar re­to­mis snai­gė­mis. Su įky­ria drėg­me. Be sau­lės spin­du­lė­lio. Bet nu­va­žia­vu­si į Va­bal­nin­ką pir­miau­sia ei­nu prie „Sva­jo­nės“. Pa­sis­vei­kin­ti su Va­bal­nin­ko sim­bo­liu. Pers­kai­tau ir už­si­ra­šau prie skulp­tū­ros esan­čios len­te­lės teks­tą: „Skry­dis pra­si­de­da nuo sva­jo­nės. Tiems, ku­rie ge­rais dar­bais gar­si­no, gar­si­na ir gar­sins Va­bal­nin­ko kraš­tą. Aukš­tis – 3,8 m. Svo­ris 11 to­nų. Ki­ni­jos gra­ni­tas. Skulp­to­rius Ry­tas Jo­nas Be­le­vi­čius. Me­ce­na­tai Ona Ja­ni­na Čer­niaus­kai­tė-Kun­ce­vi­čie­nė, Eduar­das Čer­niaus­kas“.

Kol nu­si­ra­ši­nė­ju šiuos žo­džius, gat­vė­je stab­te­li au­to­mo­bi­lis. Iš­li­pa jau­nas žmo­gus ir taip pat atei­na prie „Sva­jo­nės“. Apei­na ap­link, per­skai­to tą pa­tį įra­šą.

O aš ei­nu į mies­to lai­do­ji­mo na­mus. Iš jų į tė­viš­kės ka­pe­lius ne­tru­kus iš­ke­liaus „Sva­jo­nės“ su­ma­ny­to­ja ir me­ce­na­tė Ona Ja­ni­na Čer­niaus­kai­tė-Kun­ce­vi­čie­nė.

Lai­do­ji­mo na­mų sa­lė­je bal­tų gė­lių ap­sup­ty­je – ur­na ir nuo­trau­ka. To­kia bu­vo ve­lio­nės va­lia – į se­ną­sias Va­bal­nin­ko ka­pi­nes grįž­ti pe­le­nais. Skam­ba ge­du­li­nės gies­mės. Sa­lė­je šal­to­ka, bet jau po lai­do­tu­vių pa­mal­dų ve­lio­nės drau­gai ir jų vai­kai, ki­ti ją ger­bian­tys žmo­nės atė­jo at­si­svei­kin­ti. Pa­ly­dė­ti pa­gar­bia ty­la, mal­da, gies­me.

Va­bal­nin­ko kle­bo­no kan. P. Miš­ki­nio iš­ly­dė­ta ei­se­na su ur­na pa­su­ka į svar­biau­sią mies­to aikš­tę, Žo­li­nės. Šį­kart šio­je vi­sų va­bal­nin­kė­nų pa­mėg­to­je aikš­tė­je ty­lu. Nė­ra šven­ti­nio šur­mu­lio, ku­ris at­gy­ja per mies­to šven­tes, Žo­li­nės die­no­mis. Ei­se­na stab­te­li prie „Sva­jo­nės“ – ne­rei­kia žo­džių, vi­si su­pran­ta, koks svar­bus šis stab­te­lė­ji­mas.

To­liau – Onos Ja­ni­nos – ma­žos mer­gai­tės, moks­lei­vės, mo­ky­to­jos pra­min­tais ta­kais: pro Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čią. Juk bū­tent ši baž­ny­čia bu­vo lem­tin­ga Onos Ja­ni­nos tė­vų gy­ve­ni­me. Tuo­me­ti­nio Va­bal­nin­ko kle­bo­no Ma­to Kir­lio pa­kvies­ti jau­ni Jus­ti­nas ir Bro­nis­la­va su sū­ne­liu Pet­ru Eduar­du at­vy­ko gy­ven­ti ir dirb­ti į Va­bal­nin­ką. Tė­vas bu­vo baž­ny­čios zak­ris­ti­jo­nas, jau­na šei­ma ap­si­gy­ve­no špi­to­lė­je. Va­bal­nin­ke 1930 m. bir­že­lio pra­džio­je gi­mė Ona Ja­ni­na, šio­je baž­ny­čio­je ji bu­vo pa­krikš­ty­ta. O ne­to­li baž­ny­čios esan­čia­me dar­že­ly­je ją auk­lė­jo vie­nuo­lės ka­zi­mie­rie­tės.

Ei­se­na praei­na bu­vu­sio Va­bal­nin­ko že­mės ūkio tech­ni­ku­mo pa­sta­tus: čia Ja­ni­na še­še­rius me­tus dir­bo lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja.

Ir jau pa­grin­di­niai ka­pi­nių var­tai. Var­tai, nuo ku­rių sa­vo su­grį­ži­mą į Va­bal­nin­ką pra­dė­da­vo jau vil­nie­te pa­gal gy­ve­na­mą­ją vie­tą ta­pu­si, bet šir­dy­je Va­bal­nin­ką sau­go­ju­si Ona Ja­ni­na. Vė­liau drau­gai pa­sa­kos: at­va­žiuo­da­vo au­to­bu­su iš Vil­niaus, pa­pra­šy­da­vo vai­ruo­to­ją, kad su­sto­tų prie ka­pi­nių var­tų. At­si­vež­da­vo kė­du­tę, nu­si­neš­da­vo prie tė­vų ir bro­lio ka­pų, už­deg­da­vo žva­ke­lę, at­si­sės­da­vo ir bū­da­vo su jais.

Šian­dien Oną Ja­ni­ną ant ran­kų ne­ša jos se­nas pa­žįs­ta­mas, bend­rų su­ma­ny­mų drau­gas, vie­nas iš lai­do­tu­vių or­ga­ni­za­to­rių Al­gir­das Gar­baus­kas.

Jis pir­mas ir ta­ria at­si­svei­ki­ni­mo žo­džius. Pri­me­na Onos Ja­ni­nos biog­ra­fi­ją ir pa­tiks­li­na: nie­kas jos dviem var­dais ne­va­din­da­vo, tik Ja­ni­na. Tad ir šian­dien kal­bė­si­me apie Ja­ni­ną. A. Gar­baus­kas kal­ba apie jos mei­lę gim­ta­jam Va­bal­nin­kui, apie jos pa­ra­mą mies­to kul­tū­ros ir is­to­ri­jos puo­se­lė­to­jams. „Sva­jo­nė“ – ne vie­nin­te­lė Ja­ni­nos ir jos bro­lio (skulp­tū­rą pa­dė­jo pa­sta­ty­ti bro­lio, po ka­ro pa­si­trau­ku­sio į Va­ka­rus ir ap­si­gy­ve­nu­sio Vo­kie­ti­jo­je, pa­li­ki­mas; bro­lis mi­rė 2000 me­tais). Ja­ni­na pa­si­rū­pi­no, kad Va­bal­nin­kas tu­rė­tų pui­kią siu­vi­nė­tą vė­lia­vą, pa­dė­jo iš­leis­ti so­li­džią kny­gą apie Va­bal­nin­ko kraš­tą, rė­mė Va­bal­nin­ko mu­zie­jaus kū­ri­mo idė­ją.

Ja­ni­na bran­gi­no ir la­bai my­lė­jo sa­vo šei­mą. Kai ga­vu­siai ge­rą tar­ny­bą Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jo­je jai bu­vo „pa­siū­ly­ta“ at­si­ža­dė­ti Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nu­sio bro­lio, Ja­ni­na at­si­svei­ki­no su tar­ny­ba, ne su bro­liu. Dir­bo įvai­rio­se Vil­niaus mo­kyk­lo­se, dau­giau­sia me­tų – Ak­lų­jų ir silp­na­re­gių mo­kyk­lo­je, bu­vo iš­mo­ku­si Brai­lio raš­tą. La­bai sten­gė­si gau­ti lei­di­mą ap­lan­ky­ti bro­lį, bet pir­mas su­si­ti­ki­mas te­ga­lė­jo įvyk­ti 1989 me­tais. Bro­lis kvie­tė pa­si­lik­ti gy­ven­ti kar­tu: gy­ve­no vie­nas, tu­rė­jo gra­žius na­mus. Bet Ja­ni­na ne­ga­lė­jo lik­ti be sa­vo kraš­to. Mi­rus bro­liui se­suo jo pa­lai­kus par­ve­žė ir pa­lai­do­jo šei­mos ka­pa­vie­tė­je Va­bal­nin­ke. Ant šios ka­pa­vie­tės yra ir ma­žo mi­ru­sio bro­liu­ko Fe­li­ci­jo­no var­das. Bet Fe­li­ci­jo­nas pa­lai­do­tas Už­ven­ty­je. Jo ka­pe­lio vie­tą pa­mink­lu pa­žy­mė­jo se­suo iš šio mies­te­lio ka­pi­nė­se.

Ja­ni­na vi­sa­da bu­vo su va­bal­nin­kie­čiais. At­va­žiuo­da­vo į šven­tes, lauk­da­vo gim­to­jo kraš­to žmo­nių sa­vo na­muo­se. Tik pa­sku­ti­niais me­tais svei­ka­ta su­šlu­ba­vo ir jau ne­pa­vy­ko ap­lan­ky­ti bran­giau­sių žmo­nių Va­bal­nin­ke.

Skam­ba gra­žūs at­si­svei­ki­ni­mo žo­džiai, mal­da, gies­mė. Kle­bo­nas kan. P. Miš­ki­nis pa­šven­ti­na ka­pa­vie­tę, į ku­rią įlei­džia­ma me­di­nė ur­na. Ka­pe­lis ir šei­mos ka­pa­vie­tė pra­žys­ta gė­lė­mis, su­ži­ba žva­ku­tė­mis. Lai­do­tu­vių or­ga­ni­za­to­riai pa­skel­bia dar vie­ną ve­lio­nės no­rą: vi­si, kas atė­jo jos pa­ly­dė­ti į ka­pi­nes, kvie­čia­mi ge­du­lin­gų pie­tų. Vi­si ve­lio­nei bran­gūs va­bal­nin­kie­čiai.

Iš ka­pi­nių ei­na­me jau šne­ku­čiuo­da­mie­si apie Ja­ni­ną. No­ri­si iš­girs­ti, ko­kia ji bu­vo pa­šne­ko­vė, drau­gė. Pa­ži­no­ju­sie­ji kar­to­ja: ne­bu­vo itin drą­si, bet už­kal­bin­ta su kiek­vie­nu bend­rau­da­vo ma­lo­niai, pa­gar­biai, at­vi­rai. Bu­vo tik­ra in­te­li­gen­tė. „Kaip ir šian­dien ją pa­ly­din­tys jos drau­gai“, – pa­gar­biai apie vy­res­nio­sios kar­tos va­bal­nin­kie­čius sa­ko jau­nes­nės kar­tos at­sto­vė.

Ka­vi­nė­je prie ge­du­lin­gų pie­tų sta­lo iš tie­sų lau­kia­mi vi­si. Tik kė­džių dar lie­ka tuš­čių. Ir vėl – trum­pa mal­da, gies­mė. Ir pa­sku­ti­nės Ja­ni­nos vai­šės sa­vo drau­gams ir ją ger­bian­tiems žmo­nėms.

Prie sta­lo – pri­si­mi­ni­mai pus­bal­siu ir ty­lo­mis. Vi­si pri­si­me­na Ja­ni­ną bu­vus ra­mią, bet iš­ra­din­gą drau­gę, nuo­šir­džią bend­ra­dar­bę. Reik­lią lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ją. Kla­sės drau­gas Jo­nas pa­sa­ko­ja apie kla­sės su­si­ti­ki­mus: kai Va­bal­nin­ke kū­rė­si gim­na­zi­ja, į pir­mą­ją abi­tu­rien­tų lai­dą, ku­rio­je mo­kė­si ir Ja­ni­na Čer­niaus­kai­tė, atė­jo 28 mo­ki­niai, bet po­ka­rio re­zis­ten­tų ko­vos, trem­tys šį skai­čių su­ma­ži­no iki 14. Gim­na­zi­ją bai­gęs ke­tu­rio­lik­tu­kas kas pen­ke­ri me­tai rink­da­vo­si į su­si­ti­ki­mus. Ja­ni­na vi­sa­da at­vyk­da­vo ir nuo­šir­džiai tuo bend­ra­vi­mu džiaug­da­vo­si. „Da­bar mū­sų li­ko tik trys“, – kal­ba šiau­lie­tis Jo­nas Va­rei­ka.

„Nors abi bu­vo­me va­bal­nin­kie­tės, Va­bal­nin­ke ne­su­si­ti­ko­me. Aš at­vy­kau gy­ven­ti į Va­bal­nin­ką, kai Ja­ni­na jau bu­vo iš­vy­ku­si į Vil­nių. O su­si­pa­žin­ti pa­dė­jo vil­nie­tė drau­gė, Ak­lų­jų ir silp­na­re­gių mo­kyk­los mo­ky­to­ja, ku­ri į vie­ną va­ka­rė­lį pa­kvie­tė ir sa­vo bend­ra­dar­bę Ja­ni­ną. Ta­da ir iš­si­kal­bė­jo­me, kad mus abi sie­ja Va­bal­nin­kas. Ta­me va­ka­rė­ly­je, pri­si­me­nu, bu­vo ir nuo Va­bal­nin­ko ki­lęs dai­li­nin­kas Pet­ru­lis, ku­ris bend­rau­da­vo su Ja­ni­na ir bu­vo nu­ta­pęs ke­le­tą jos po­rtre­tų“, – pa­sa­ko­ja va­bal­nin­kie­tė Re­gi­na Sa­mu­kai­tie­nė.

Va­bal­nin­kie­tė li­te­ra­tė, mo­ky­to­ja An­gė­lė Ju­re­vi­čie­nė no­rės vi­siems pri­min­ti: „Ja­ni­na bu­vo di­de­lė pa­trio­tė. Ji la­bai my­lė­jo sa­vo tė­vy­nę, jai la­bai rū­pė­jo Va­bal­nin­kas ir jo atei­tis. Ir ta „Sva­jo­nė“ – di­džiu­lė do­va­na da­bar­ti­niam Va­bal­nin­kui ir bū­si­moms va­bal­nin­kie­čių kar­toms. Juk iš Va­bal­nin­ko kraš­to išė­jo tiek daug ži­no­mų žmo­nių“.

Lai­mu­tis Jur­gis Žie­de­lis bu­vo Ja­ni­nos bend­ra­dar­bis. „Kai ma­ne pa­sky­rė dirb­ti, ji jau dir­bo. Bu­vo pui­ki dar­bo drau­gė. Pri­rei­kus pa­tars, pa­dės. La­bai my­lė­jo žmo­gų. Ir pa­žįs­ta­mą, ir ne­pa­žįs­ta­mą. Ir vi­są gy­ve­ni­mą taip. O jos „Sva­jo­nė“ do­va­na – ir pa­žįs­ta­miems, ir ne­pa­žįs­ta­miems“. Onu­tė Žie­de­lie­nė Ja­ni­ną pri­si­me­na kaip pui­kiai da­ly­ką iš­ma­nan­čią, reik­lią lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros dės­ty­to­ją, ku­rios mo­ki­ne pa­ti bu­vo.

Va­bal­nin­kie­tė, bu­vu­si ma­te­ma­ti­kos dės­ty­to­ja Ma­ri­ja Žiaug­rai­tė va­sa­rio 1-ąją ne­te­ko sa­vo se­sės. Taip Ja­ni­na ją va­di­no be­veik pen­kias de­šim­tis me­tų. M. Žiaug­rai­tė pri­si­me­na: „Kai ly­giai prieš 50 me­tų va­sa­rio 1 d. atė­jau dirb­ti į tech­ni­ku­mą ir dės­ty­to­jų kam­ba­ry­je lau­kiau pir­mo­sios sa­vo pa­mokos, jau­di­nau­si. O pir­ma į dės­ty­to­jų kam­ba­rį įė­jo ir ma­ne drau­giš­kai už­kal­bi­no Ja­ni­na. „Tai čia mū­sų nau­jo­ji dės­ty­to­ja?..“ Ji vi­sa­da mo­kė­jo su žmo­gu­mi kal­bė­ti švel­niai, nie­ka­da jo neuž­gau­lio­da­ma. Tai bu­vo žmo­gus su dau­gy­be do­ry­bių. Jai ne­bu­vo blo­gų žmo­nių – nie­ka­da ne­gir­dė­jau jos ką nors blo­go sa­kant apie ki­tą žmo­gų. Kar­tu dir­bo­me neil­gai – tų pa­čių me­tų va­sa­rą Ja­ni­na iš­vy­ko dirb­ti į Vil­nių. Bet tarp mū­sų gi­mė tik­ra bi­čiu­lys­tė. Gal sie­los mū­sų bu­vo ar­ti­mos, nors ji bu­vo li­te­ra­tė, mė­go ei­les, mėg­da­vo kal­bė­ti, dek­la­muo­ti, o aš – ma­te­ma­ti­kė, man la­biau pa­tik­da­vo jos klau­sy­ti. Kai iš­va­žia­vo į Vil­nių, drau­gys­tė nie­ka­da ne­nut­rū­ko. Nu­va­žiuo­da­vau aš – pa­žįs­ta­miems Ja­ni­na sa­ky­da­vo, kad lau­kia se­sės, at­va­žia­vo se­sė, su­grį­žu­si į Va­bal­nin­ką ji ap­si­sto­da­vo pas ma­ne. Tie­sa, po to, kai ka­pi­nai­tė­se jau bū­da­vo pa­bend­ra­vu­si su sa­vo ar­ti­mai­siais. Ja­ni­na la­bai bran­gi­no to­kį bend­ra­vi­mą. Kiek­vie­nos vieš­na­gės me­tu ji pri­si­pirk­da­vo žva­ke­lių ir il­gam išei­da­vo į ka­pi­nes. Pa­rė­ju­si sa­ky­da­vo: kaip bu­vo ge­ra pri­si­min­ti vi­sus pa­ži­no­tus žmo­nes, už juos pa­si­mels­ti, su jais ši­taip pa­bend­rau­ti.

M. Žiaug­rai­tė kal­ba: Ja­ni­na gal jos pir­mos klau­sė pa­ta­ri­mo, kaip va­bal­nin­kie­čiai ver­tin­tų, jei ji mies­tui pa­do­va­no­tų skulp­tū­rą. Ja­ni­na tu­rė­jo pa­žįs­ta­mą skulp­to­rių, ku­ris pa­ren­gė ke­le­tą bū­si­mos skulp­tū­ros es­ki­zų, iš jų rin­ko­si va­bal­nin­kie­čiai. Iš­si­rin­ko „Sva­jo­nę“.

„Ja­ni­na la­bai jau­di­no­si, kai iš Ki­ni­jos bu­vo pluk­do­mas jau kiek ap­do­ro­tas gra­ni­tas skulp­tū­rai. Ji ne­ri­ma­vo: ar ne­nus­kęs lai­vas, ar neišk­ris kro­vi­nys ir pan. Kai lai­vas su gra­ni­tu pa­sie­kė Klai­pė­dos uos­tą, šiuo rū­pes­čiu – kaip gra­ni­tą par­ga­ben­ti į Va­bal­nin­ką, su ja jau da­li­no­si se­niū­nas Ste­pas Gu­das. Ja­ni­nai rū­pė­jo ne pa­mink­lo ati­den­gi­mo nuo­tai­kos, eu­fo­ri­ja. Ji vis klau­sė: kaip pa­mink­lą ver­ti­na va­bal­nin­kie­čiai? Ar bran­gins, ar sau­gos jį? Juk kal­bų tuo me­tu bu­vo įvai­rių. Vie­ni sa­kė: me­ta pi­ni­gus į ba­lą, ge­riau paau­ko­tų stu­den­tų sti­pen­di­joms, su­šelp­tų vai­kų na­mus ar pan. Bet da­bar pa­mink­lu vi­si džiau­gia­si, jis ta­po Va­bal­nin­ko sim­bo­liu, prie jo fo­tog­ra­fuo­ja­si mie­sto sve­čiai ir jau­na­ve­džiai“, – pa­sa­ko­ja M. Žiaug­rai­tė.

M. Žiaug­rai­tė su Ja­ni­na bu­vo ir pa­sku­ti­nė­mis jos gy­ve­ni­mo sa­vai­tė­mis. Po sa­vai­tę su ki­ta Ja­ni­nos drau­ge bu­vo prie li­go­nės. „Ja­ni­na la­bai ne­ken­tė li­go­ni­nių. Vis sa­kė: no­riu čia bū­ti, ma­no kuk­lūs na­mai man kaip ro­jus... Tre­čia­die­nį iš­va­žia­vau į Va­bal­nin­ką, šeš­ta­die­nį Ja­ni­ną su grei­tą­ja iš­ve­žė į li­go­ni­nę. Kai ki­tą tre­čia­die­nį vėl at­va­žia­vau bū­ti su ja, įė­ju­si į Ja­ni­nos bu­tą ne­bes­pė­jau net pal­to nu­si­reng­ti: su­lau­kė­me skam­bu­čio iš li­go­ni­nės, kad Ja­ni­nos ne­bė­ra“, – pa­sa­ko­ja M. Žiaug­rai­tė.

Ja­ni­na ne­ra­šė jo­kių raš­tų, ko­kios tu­rė­tų bū­ti jos lai­do­tu­vės, bet apie tai vis pa­kal­bė­da­vo. „Ma­nau, kad pa­da­rėm vi­sa tai, ko gy­va bū­da­ma no­rė­jo Ja­ni­na. Ji bu­vo pa­šar­vo­ta Vil­niu­je, čia su ja ga­lė­jo at­si­svei­kin­ti drau­gai. Kars­tą pa­šven­ti­no ku­ni­gas, už Ja­ni­ną šv. Mi­šios bu­vo au­ko­ja­mos Vil­niu­je. Pas­kui pa­lai­kai bu­vo nu­vež­ti į kre­ma­to­riu­mą Su­val­kuo­se. Su­lau­kė­me jos grįž­tan­čios į Vil­nių ir su am­ži­na­til­sį vy­ro gi­mi­nai­čiais ur­ną at­ve­žė­me šar­vo­ti į Va­bal­nin­ką. Taip iš­pil­dė­me ve­lio­nės no­rą...“ – kal­ba M. Žiaug­rai­tė.

* * *

O gra­žiau­sias Ja­ni­nos no­ras – do­va­na gim­ta­jam mies­tui – kas­dien svei­ki­na va­bal­nin­kie­čius, sklei­džia jų sva­jo­nę...

Ja­ni­na BAG­DO­NIE­NĖ

Ja­ni­nos Bag­do­nie­nės nuo­tr.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

DIENOS RECEPTAS

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas