(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Budintis reporteris

BE KALTĖS JAUSMO

2015 m. liepos 18 d.
Nijolė SAIMININKIENĖ
Spausdinti Komentarai (0) lankomiausias

Nijolė SAIMININKIENĖ

Žurnalistė

Perskaičiau Reginos Musneckienės straipsnį „Ar mes kalti, kad gimėm sovietmečiu?“ ir labai nustebau. Niekada sau nekėliau tokio klausimo, aš kalta ar nekalta, kad gimiau, augau, mokiausi ir dirbau sovietmečiu.

Šia tema yra geras Algimanto Baltakio, tarybiniais laikais populiaraus poeto, eilėraštis: “ Gimiau nei per anksti, nei per vėlai: gimiau pačiu laiku“. Ir todėl čia jokios savo kaltės nesuvokiu iš principo.

Kokia gali būti kaltė, kad gimiau „prie Chruščiovo“, suaugau „prie Brežnevo“, sąmonėjau „prie Andropovo“ ir dar kažkurio iš trumpalaikių vadų, kad laisvėjau „prie Gorbačiovo“? Kiekviename savo gyvenimo etape patyriau ir išmokau daug gerų dalykų. Ir nesigailiu nieko, ką išgyvenau.

Tai buvo puiki gyvenimo ir išgyvenimo mokykla, kur, išmokus gimtąją lietuvių, privalomą rusų ir pasirinktą anglų kalbą, turėjau išmokti ir Ezopo kalbos, visų nesuskaičiuojamų politinių metaforų ir kalbinių kodų, kad suprasčiau, ką man nori pasakyti poetai, dailininkai, kino režisieriai, aktoriai, rašytojai ir net tuometiniai humoristai.

Aš neprivalau jaustis blogai vien todėl, kad gimiau čia, bet tada. Pirmiausia todėl, kad tai buvo mano vaikystė ir jaunystė, o ji visada graži. Jaunų žmonių galvos „pramuštos“ kitais, ne vien politiniais dalykais, ir tai yra normalu.

Mes turėjom savų tikslų gyvenime, kuriuos formavo tuometinė santvarka. Pavyzdžiui, turėti gerą išsilavinimą arba paklausią profesiją, kad būtum apsirūpinęs (pagal to laiko ir vietos supratimą) bei gerbiamas visuomenės narys. Aišku, ne visi to siekė. Bet vieša kryptis buvo nurodyta tokia.

Nori, nenori, bet mokytis ir siekti privalėjai. Kitaip buvai svarstomas, baudžiamas ir perauklėjamas, viešai pasmerkiant skelbimų lentoje. Juokinga, bet taip buvo. Kai kuriuos tai veikdavo.

Be abejonės, buvom išdykę ir dideli maištininkai, kaip ir šiandieniniai paaugliai. Neretas maištavo ir prieš tuometinę ideologinę tvarką, pionieriškus kaklaraiščius vadindami silkėmis, ignoruodami komjaunimo susirinkimų formalias procedūras ir sprendimus.

Maištavom ir prieš Sovietų Sąjungą, Vasario šešioliktąją kur nors papaišydami Gedimino stulpus ar iškėlę trispalvę, nors per „spalines“ ir „gegužines“ paraduose marširavom ir vėliavėlėm mosavom. Tai kas?

Mes buvom jauni, mums buvo smagu. Beveik kaip dabartiniam jaunimui per „Šiaulių dienas“. Marširuoja pasipuošę ir linksminasi. Ir nesuka sau galvos, kad gal po kokių keturiasdešimties metų ateis tokia diena, kai kas nors bes į tave pirštu ir pasakys: „Tu kaltas, kad tada linksminaisi TAIP. Kitaip reikėjo!“

Taip, mes patyrėm prievartą. Baigęs aukštąją ar profesinę mokykl, retas turėjo pasirinkimą, kur dirbti. Buvo paskyrimai, ir nelabai galėjai ginčytis dėl jo. Paskyrė į kaimą – trejus metus dirbsi kaime. Atidirbk už tai, ką valstybė į tave investavo, mokydama aukštojoje mokykloje.

Už mokslą nemokėjom, taigi teko atidirbinėti. Be abejonės, dabar galima sakyti – taip buvo apribota mūsų pasirinkimo laisvė.

Dabar su pasirinkimo laisve geriau. Gavai diplomą, ir eik į visas keturias puses. Rinkis, ką nori ir kur nori. Niekam tu nebeatsakingas ir neskolingas. Tiesa, nelabai ir reikalingas su tuo savo diplomu, už kurį mokėta ir permokėta. Nebent išsiugdei geras lyderio savybes ir besimokydamas neleidai laiko veltui, kabinaisi į darbą ir dabar jį turi. Kiek tokių lyderių? Ir kiek jų Lietuvoj?

Mes buvom tie, kurie sovietiniais laikais diegtą meilę Tėvynei sau išsiaiškinom savaip, ir ne visi tapatino save su „tarybine liaudimi“. Buvo labai smagu (ir didelė paslaptis) daryti taip, kaip santvarka neleidžia.

Iš kur atsirado Romas Kalanta? Iš mūsų, pasišiaušusių sovietinių nebrendylų, vidumi jaučiančių savo šalies laisvę. Tai mes, Tarybų Lietuvos mokiniai ir studentai, visiškai blaivūs ir net neparūkę žolės, stovėjom savo teatrų „galiorkose“ (teatrai buvo pilnutėliai) ir paskui Mažvydą (akt. Laimonas Noreika) virpančiom širdim, į alkūnę braukdami snarglius ir ašaras, skiemenavom ir skandavom „Lie-tu-va!“.

Ir visur, ypač prieš kitas sovietų respublikas, didžiavomės, kad lietuviai esam. Sovietų Sąjungoje Lietuva buvo vadinama mažąja Europa. Taip ir atrodėm bendrame kontekste. Ir dėl to jaustis kaltam? Nesąmonė.

Karjeristų, tinginių, niekšų, skundikų ir prasisiekusių vidutinybių buvo tada, pilna jų ir dabar. Šitas savybes ugdo ne santvarka, santvarka jomis tiesiog naudojasi. Tai – žmogaus savybės, suformuojamos daugiausia šeimoje.

Nereikia marinti ištisų kartų, kad išnyktų kvailumas, padlaižiavimas, prisitaikėliškumas, polinkis vogti ir meluoti. Todėl, kad šitos savybės nemiršta su konkrečia karta, su kažkurioje santvarkoje gyvenusiais žmonėmis. Jos tiesiog nemiršta. Lygiai kaip nemiršta orumas, pagarba kitam, patriotiškumas ir darbštumas. Šios savybės yra žmonių savybės, o politinė santvarka ir bendroji kultūra valstybėje tik sukuria sąlygas kažkurioms savybėms dominuoti.

Todėl klausiu: kaip gali dominuoti darbštumas, jeigu valstybė moka pinigus už tai, kad nedirbi? Net neimituoji darbo, kas buvo populiaru sovietmečiu, o tiesiog nedirbi, kiurksai prieš televizorių ar kompiuterio ekraną, plempi alų ir samprotauji viešoj erdvėj, kaip viskas čia neteisinga.

Sovietmečiu buvo toks posakis: „Mes vaizduojam, kad dirbam, valdžia vaizduoja, kad mums už darbą moka“. Algos ir tada buvo mažos. Ir parduotuvės pustuštės. Ir automobiliai, baldai, užuolaidos, indai ir patalynė – tik labai nusipelniusiems darbuotojams, skirstomi profsąjungų pagal talonus ar paskyras.

Visi žmonės bent kažką dirbo. Privalėjo. Kitaip teisdavo už veltėdžiavimą. Kaip poetą Josifą Brodskį. Bet iš tiesų jį teisė ne dėl to, kad nestovėjo prie staklių, ir mąstantys žmonės tai žinojo. Rašyti eilėraščius pagal savo pasaulio supratimą nebuvo joks darbas, reikėjo rašyti „teisingai“, o jis rašė savaip. Jo rankraščius kai kurie persirašinėdavom ranka ir slapta skaitydavom. Derėtų tą poetą skaityti ir šiandieninei kartai. Bet vargu ar įveiks emociškai, politiškai ir intelektualiai. Tai kas čia kaltas?

Darbinėse srityse net rezultatus rodyti reikėjo, lenktyniauti, kas daugiau produkcijos pagamins ar kas pasieks didesnių mokslo, sporto, meno aukštumų. Vėliavas, gaireles – kaip pagarbos ženklą – tokiems dalindavo. Ir dar piniginių premijų truputį duodavo.

Juokinga, ar ne? Bet buvo. Ar turiu dėl to dabar gėdytis ir graužtis nagus, o gal muštis abiem kumščiais į krūtinę ir aiškinti, kad ir aš buvau poetas, tik slaptas? Gal taip sakydama šiandien atrodyčiau priimtiniau?

O štai nemokamas maitinimas mokykloje buvo skiriamas tik visiškiems skurdžiams. Bet būti visišku skurdžiumi, neišmaitinančiu savo vaikų, tuomet buvo didelė gėda ne tik tėvams, bet ir vaikams.

Mano mokykloje buvo mergaitė, kuriai skyrė nemokamą maitinimą, bet ji neidavo valgyti. Jai buvo gėda būti vargše.

Šiandien ji išsilavinusi ir pasiturimai gyvenanti moteris. „Man mokykloje buvo baisiai gėda mūsų šeimos skurdo. Jūs visi būdavot smagūs ir tvarkingi, o mes amžinai susmirdę. Tas skurdas mane išmokė kabintis į gyvenimą ir pasiutusiai daug dirbti, kad gyvenčiau kitaip.“

Tai irgi – konkretaus žmogaus iš „tos“ kartos, sovietinio laiko pamokos. Kai kas jas išmoko. Ir pakeitė savo gyvenimą, nelaukdamas, kol išmirs jį užauginusi karta. Ne kaltų ieškojo, o išeities.

O dabar apie naująją kartą, kuri senąją kartą kaltina gyvenus netinkamu laiku ir į šį laiką atsitempus visas sovietmečio ydas. Ar tikrai taip?

Pasakysiu iš savo „varpinės": kažin ar tos taisyklės, kurias diegia naujoji karta, visos yra geros. Dabar nedirbti – ne gėda, ir tam randama labai šiuolaikiškų paaiškinimų, pradedant „savęs paieškomis“ ir baigiant „nėra darbo“. Juk net daržai po kaimiečio langais dažnai valstybės šelpiamai šeimai per sunkus darbas, todėl paprasčiau gauti valstybės išmoką ir kopūsto galvą pirkti parduotuvėje.

Vaikus auginti girtiems purve, skurde ir nemeilėje – ne gėda. Vaikų teisės ir socialinių tarnybų darbuotojai šoka kadrilių aplink, bandydami bent vaikus apsaugoti, o tėvai turi pretenzijų tik valdžiai ir tarnyboms, bet ne sau.

Būti mažaraščiu, pusmoksliu, keikūnu, girtuokliu, apsileidusiu, pasileidusiu, chamu ir netgi nusikaltėliu visur kur – politikoje, valstybės tarnyboje, viešojoje erdvėje – ne gėda. Tai netgi šaunu, tai rodoma per televiziją, tai toleruojama ir net pateisinama labai populiarių žmonių lūpomis.

Kišti ranką į valstybės (t. y. mano ir tavo) ar turtingų fondų kišenę ir pinigus „praplauti“ – irgi ne gėda. Juk taip darė net vienas iš naujųjų ezopų. Tą pagavo. O kitus?

Ar gėda, kaip moralinė savybė, naujojoje kartoje, jos formuojamoje valstybėje dar egzistuoja?

O padorumas? Ak, tiesa, pamiršau, kad padorumas – jau nebe šio pasaulio dimensija, kaip sakė labai šiuolaikiškas bankininkas su liemene.

Ar aš dėl to turiu jaustis kalta?

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

ISTORIJA: Grūto parke.

Dienos populiariausi

BE KALTĖS JAUSMO

2015 m. liepos 18 d.
lankomiausias

Ar populiaru Šiauliuose nuomotis dviratį?

2015 m. liepos 18 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas