(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Jaunų žmonių paraiška į kūrybą testuoja Lietuvos realybę

2015 m. kovo 27 d.

Arūnas UOGINTAS

Docentas

Kas savaitę šalyje atsidaro parodos įvairiais pavadinimais, pagrįstos originaliomis ir girdėtomis koncepcijomis. Jose savo kūriniais, kuratoriaus ar menininko formuojamą projekto idėją, testuoja kiti parodos autoriai.

Tačiau ar tai laisva meninė raiška ar visuomenė, gal valstybė per parodos sumanytoją tokiu būdu atlieka kūrėjų tyrimą ir modeliuoja konkretų užsakymą? Taigi, kaip čia su laisvos asmenybės pozicija.

„Būti asmenybe visada buvo sunku. Visada buvo sunku būti vyru, visada buvo sunku būti moterimi. Tai iššūkis“ , – vienoje LTV laidoje yra kalbėjusi pasaulinio lygio menininkė amerikietė Laurie Anderson (Ryčio Zemkausko laida „Pasivaikščiojimai su Laurie Anderson“ , rodyta ne kartą LTV).

„Šiauliai – vertas daugybės prizų miestas už tai, kad jau daug metų ritasi tiktai žemyn pagal visus rodiklius. Pirmiausia, aišku, įvaizdžio prasme. Taip giliai tupinčiam miestui, tam, kad jis bent kažkiek pakeltų galvą, nežinau, kokių reikia pastangų ir tendencijų tiek politikoje, tiek socialinėje ar visuomeninėje srityse, miestiečių pasaulėjautoje ir savimonėje“, – pesimistiškai samprotauja menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis po rinkimų į miesto mero postą ("Šiaulių kraštas“, 2015 03 17).

Panašios nuotaikos tvyro ir menininkų galvose, kai miesto dailininkų bendrija, vadinamajame „šabakštyne“ nuo 1972-ųjų turėjusi savo patalpas, buvo iš jų šiais metais turto fondo išvaryta, nes pagal naujas šalies nuostatas dabar valstybės dėmesys sutelkiamas į karybos ir socialinius reikalus.

Taigi vizuali kultūra Šiauliuose turi pasirūpinti pati savimi. Todėl daugelis miesto menininkų, neturėdami papildomų pajamų dailės edukacijoje, tiesiogiai priklauso nuo dailės salonų, suvenyrų parduotuvių lankytojų arba, tarkim, nuo paminklų dirbtuvių savininkų norų.

Kaip jaunam kūrėjau čia rasti motyvacijų laisvai kūrybai ir ryžtis menininko karjerai? Tokiais gali tapti tik drąsuoliai.

Šiauliuose kovo 13 dienos penktadienį rinkosi jauni kūrėjai į jau ketvirtus metus iš eilės tokius karčius meninės potencijos tyrimus vykdančią parodą „AŠ“ (kuratorius A. Uogintas), kuri mieste eksponuojama vis kitose interjeruose.

Šiais metais parodą priėmė Šiaulių universiteto galerija. Dalyvavo ne tik Šiaulių jaunieji menininkai: reginyje, kaip jai įprasta, savitai pasirodė vilnietė Shaltmira, nustebino Kauno menininkės: Donata Manukian, Viktorija Bardauskaitė-Sladkevičienė ir viešnia iš Latvijos Liena Bondare, krauju atlikusi vieną kaligrafinę miniatiūrą.

Parodos tikslas – studentams pailsėti nuo akademinių darbų, siekiant laisvos išraiškos atradimų, menininkams absolventams – atsiriboti nuo saloninio, suvenyrinio meno komercinių vilionių.

Yra problema į pirmą, viešą, bendrą parodą atnešti kūrinius, kurie, tarsi nepridengti meninės sielos atvaizdai, būna labai intymūs ir kritika apie juos paprastai įstringa giliai. O nuo tų menotyrininkų ar kolegų „įspaudų“ būna sunku atsiriboti ar juos pamiršti. Bet tokia dailininko dalia – adrenalinas įveikia iššūkius ir, aišku, tai liečia ne tik menininkus.

Paprastai pirmieji jauno kūrėjo darbai atrodo per saldūs – kažkokie nevykę, bet visada nuoširdūs, todėl jis turi teisę į klaidas ir neišbaigtumą.

Būdamas lyg dar nieko neskolingas visuomenei, jaunas žmogus paskaitose nuolat girdi apie pareigas mokytis ir dirbti. Gal ieškant savo braižo, įtampos pilname didesniame ar mažesniame mieste jaunuoliui tiesiog lengviau keliauti pasroviui su mokytoju, čia pat internete visada neįveikiamais vaizdiniais traukia nuolat atsinaujinanti plagijavimo beribybė. Nors apie tai yra visokių nuomonių.

Vienoje Vilniaus dailės akademijos paskaitoje, pagarsintoje „7 meno dienose“, žinomas Lietuvos menininkas Vladimiras Tarasovas „teisia“ dėstytojus, aiškindamas studentams, kad “...Pedagogas turi parodyti jums kryptį, kad galėtumėte surasti patys save. Kopijuotojų – milijonai, bet kam jie reikalingi? Aš laimingas, kad aš esu aš, ir mane pažįsta kaip mane. Prieš porą metų mane pakvietė į jūsų tapytojų parodą, o aš atėjęs pasakiau, kas kieno studentas. Profesūrai turi būti gėda kopijuoti patį save per studentą. Tai kriminalas, sodinti į kalėjimą iš karto! Esame šeši su puse milijardo ir kiekvienas individualus."( Turime suprasti, kas yra laisvė. Pokalbis su Vladimiru Tarasovu. http://www.7md.lt/raktazodis/Vilniaus+dail%C4%97s+akademija. internetinė prieiga: 2015-03-13 ).

Man atrodo, kad beveik neįmanoma suardyti mokinio ir mokytojo ryšio, jei procesas vyksta. Labai dažnai mergina ar jaunuolis, sužavėti būtent vieno ar kito dailininko darbų, stoja į akademiją ar meno mokyklą, o jei ten dar mokytojauja jų garbinamasis...

Vilnietė menininkė Shaltmira, savo originalia grafika ir požiūriu į kūrybą jau spėjo išgarsėti Lietuvoje. Kartą jau dalyvavusi Šiauliuose studentų organizuotame projekte „Vaizdas dėl garso", ji sutiko čia pasirodyti dar kartą.

Laisva paveikslų kompozicija, nesusaistyta jokiomis išankstinėmis nuostatomis davė parodai toną. Lengvai rausvai violetiniame kolorite nutapyti pilkai juodi, grafikės pasąmonės pasaulio išbaidyti ir atrasti herojai vėl čia „Marijos žemėje“ atlikinėjo savo „ritualus“ niekieno netrukdomi ir nekomentuojami, klajojantys savo kliedesiuose ir sarkazmuose.

Laisvė vaizduoti pačius trapiausius sielos virpesius, liečiančius pasąmonės paribius ir dar visa tai nuspalvinti sarkastiška autoironija – tipiškas Shaltmiros bruožas, toks retas šių dienų Lietuvos meniniame gyvenime, kur jau atsirandanti visuotinė kontrolė ir socialinis spaudimas trina menininkų „kliedesius“.

Čia norėčiau pratęsti anksčiau cituotą Laurie Anderson interviu: “...Daugelis pamiršta, jog turi daugiau laisvių, negu jam atrodo, ir tai ne tik laisvė važinėti tam tikru automobiliu ar vilkėti vieną ar kitą kostiumą. Kapitalizmo reikalavimas – privalai turėti daiktų. Ar tikrai? Gyvename laisvoje visuomenėje, tačiau visada jaučiame tam tikrą socialinį spaudimą, tam tikrą kontrolę. Ir tada reikia tiesiog eiti ir pasiimti savo laisvę. Menininkui – vienas sunkiausių dalykų yra nepamiršti, kad tu neprivalai klausyti to spaudimo, kurti taip, kaip kiti, elgtis taip, kaip kiti. Tai yra viena iš mums likusių laisvių. Niekas negali liepti tapyti raudoną paveikslą ar kurti tokią štai dainą ir tą laisvę turi visi...“

Šalia minėtos Vilniaus grafikės kolekcijos visai tiko dar tik pradedančios savo kūrybinį kelią, bet turinčios gerą plastiką ir tapybos pojūtį, Eglės Stumbrytės darbas „Selfis“, nutapytas autoportretas-atspindys ant poliruoto tualetinio popieriaus laikiklio. Toks realistinis hipertrofuotas, vejantis rytinę ir vakarinę mistiką dar , klaustrofobiją yra kiekvienam pažįstamas vaizdas.

Eglei bando pritarti ir Justina Garanskytė ("Nervas"), ant fluoresensine spalva „įrėmintos“ kriauklės hiperrealistine maniera fiksuojanti, ant dantų šepetuko užstrigusį ilgą kambariokės plauką.

Vaikinai šiais laikais mūsų mieste kirpti trumpai ir voniose nesišukuoja. „Laikas praustis" – savo didelio formato, šiek tiek Pjero Bonaro (Pierre Bonnard) manierą primenančiame tapybos darbe, nusprendžia ir Antanas Šeronas, praėjusiais metais debiutavęs 3-ioje Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje.

Šiuose realistiniuose atspindžiuose, gal kažkuria prasme „fluxus“ videokadrus menančiuose, tašką deda Benas Alejūnas, nutapęs gan grėsmingą Jurgio Mačiūno portretą. Autorius, jau keleri metai tapydamas didelio formato paveikslus, bando priminti anksti anapilin išėjusių kultinių muzikantų bei menininkų kūrybinį palikimą ir jau sukūrė šiems garbiems žmonėms (Kurt Cobain, Jimi Hendrix, Jim Morrison ir kt.) visą ciklą darbų.

Kaunietė Donara Manukian atvežė į Šiaulius tapybos darbų „Codus“ ciklą, kuris, pasak tapytojos, yra iš asmeninės potrauminės patirties. Įvairūs negatyvūs išgyvenimai, iš pasąmonės išnyrantys kaip abstraktūs vaizdiniai, tarsi trikdo kasdienybę, tačiau tapyboje susiprojektuoja į ekspresyvias, provokuojančias kompozicijas.

Nors tai simboliais išreikšta realybė, kiekviename darbe yra individualus pasakojimas, istorija. Vaizdiniai naudojami intuityviai, lyg dar nesuprantant jų reikšmės, nors kolektyvinė pasąmonė juos atpažįsta. (http://kvadrienale2014.lt/donara-manukian/, internetinė prieiga: 2015 03 20).

Vaiva Kovieraitė savo giliaspaudės grafikos estampuose tęsia Donaros ekstremalius pasakojimus: lojantys šunys, surišti vaikai, operacinės fragmentai – tai nuotrupos, vaizdai ir fragmentai gal siaubo filmų, kurie vis aktyviau drasko dabarties TV ekranus ir darosi kiekvienos šeimos problema.

Šiems drastiškiems kūriniams artimi Gretos Mizgirytės skaitmeninės grafikos darbų ciklo „Kaulai“ atspaudai. Studentė jau turi įdomią ir susiformavusią grafinės plastikos pajautą, galinčią vesti didelių kūrybinių ieškojimų link.

Renatos Murauskaitės sausos adatos technika atlikti atspaudai tęsia magistrinio darbo temą. Virginijus Kinčinaitis ją recenzavo: „Matau, kad jos darbai kvėpuoja, yra gyvi, individualūs, bet ne formalūs, numarinti, siekiant puikių techninių savybių, bet prarandant meniškumą.“ (Simona Simonavičė. "Tarp dailės magistrantų yra ir kometų", „Šiaulių kraštas“, 2015-01-21).

Kaunietė Viktorija Bardauskaitė-Sladkevičiūtė, šiek tiek ragavusi teatro meno (yra sukūrusi Klaipėdos muzikinio teatro vaikų spektakliui kostiumus ir scenografiją), keturių estampų cikle žaidžia šešėlių teatrą. Puikiai išnaudoti trafaretai suteikia jos grafikai lengvumo. Ji tolsta nuo jau aprašytų parodos kolegų fatališkumo, tragizmo fiksacijų. Jos kompozicijos pilnos vaikystės slėpynių nuotaikų, vaikams skirtų animacinių filmų mizanscenų metaforų. Pastaruoju metu autorė rimtai dirba knygų iliustracijų srityje.

Ekstremalių ir romantiškų dabarties gyvenimo iliustracijų apstu šioje parodoje, savo vaizdiniais su žiūrovu dalijasi 31 parodos autorius.

Galima būtų iš jų dar paminėti Simoną Bagdonaitę, Egidijų Godliauską, Neringą Kekytę, Arvydą Gudą, Gitaną Evseičikaitę, Vilmą Kundrotienę, Laurą Baltijutę, Jolitą Bardzinskaitę ir daugelį kitų.

Agresyvūs ir ekstremalūs vaizdiniai šių jaunuolių galvose rodo šiuolaikinę situaciją Lietuvos visuomenėje – įtampą. Tačiau problemos sprendimą ar tam tikrą terapijos būdą galime rasti čia pat, jau aprašytos Shaltmiros kūryboje.

Parodoje ji eksponuoja tapybos darbus, kurie iliustruoja interneto komentatorių puolimus prieš ją. Internautai savo įžeidžiančiais postringavimais buvo ypač aktyvūs, kai autorė feministinėmis metaforomis „nuspalvino“ valstybės herbą. Taip atsirado autoironiška tapyba „Pakarta“ į komentarą Nr. 177, „Gimdantis vyras“ į komentarą Nr. 26 ir t. t.

Menas yra aukščiau už smurtą, paskalas, intrigas, įvairių veikėjų kuriamą depresinę situaciją šalyje. Jaunimo kūryba tai atspindi ir netgi siūlo įvairius „gydymosi“ būdus. Reikia tik tai pastebėti ir jų požiūrį gerbti.

Eglė Stumbrytė. Selfis. 2015. Foto A. Uogintas

Viktorija Bardauskaitė-Sladkevičienė. Skaidės. Foto A. Uogintas

Shaltmira. Pakarta. Foto A. Uogintas

Nr. 5 – Greta Mizgirytė. Kaulai. 2015. Foto A. Uogintas

Justina Garanskytė. Nervas. 2015. Foto A. Uogintas

Benas Alejūnas. Jonas. 2014. Foto A. Uogintas

Viktorija Bardauskaitė- Sladkevičienė, Justina Garanskytė, Shaltmira ir parodos kuratorius A. Uogintas prie parodos „AŠ" stendo. 2015.

Foto iš A. Uoginto archyvo

Dienos populiariausi

Apie Žemę – ant žemės ir danguje

2015 m. kovo 27 d.
lankomiausias

Žolės degintojas sunaikino tvartą

2015 m. kovo 27 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas