(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Al­do­na BART­KIE­NĖ
Gamink ir Balsuok
Al­do­na BART­KIE­NĖ
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Atpažįstamas, tačiau neatpažintas

2012 m. spalio 26 d.
Martynas JUCHNEVIČIUS

Atpažįstamas, bet nepažintas, kaip koks „Rudens riežtukas, besirąžantis rudoj ražienoj“, Eduardas Juchnevičius, savo, kaip be galo savito ir modernaus kūrėjo misiją įvykdė ir, per daug nekultivuodamas beverčių buitinių temų – viską nupaišė, viską užrašė, įrašė ir beveik viską nufilmavo. Jau metai, kaip Eduardo nebėra su mumis. Koks gi buvo „kerėplų tramdytojas“?

Nors ir baigęs Vilniaus dailės institutą 1968-aisiais ir galėjęs likti, kaip daugelis jo kolegų, sostinėje, jaunas ir talentingas grafikas visgi grįžo ir savo kūryba bei atsidavimu iki gyvenimo pabaigos atstovavo Šiauliams.

Vengė skųstis, labai aiškiai suvokė savo pašaukimą, dirbo be galo kryptingai ir viską, ką pradėdavo, visada užbaigdavo, fiksuodavo savo veiklą įvairia technika.

Ne visai būdingas buvo ir dailininko dienotvarkės ankstyvumas. Galbūt susiformavęs jaunystėje, uoliai buvo propaguojamas tolesniame gyvenime. Retas turbūt gali įsivaizduoti dailininką, jau nuo aštuonių valandų ryto, triūsiantį prie naujų eskizų ar užbaiginėjantį naujausių eilių ciklą.

Dar svarbiau, kad atėjęs į dirbtuvę Eduardas jau žinojo, ką veiksiąs, nes jam nebūdavo tokios „ką daryti šiandien“ problemos. O ir iš kampo į kampą vaikščioti nematydavo jokio reikalo.

Rytinį laikraštį ar vertingą knygą nusipirkęs žinojo, ką nori paskaityti, ypač, jei tai buvo susiję su kultūra ar iš dalies su politika. Dažnai įjungtas „laisvės radijas“ taip pat atliko savąją misiją.

Žinojo Eduardas savo temą, ji buvo pasirinkta sąmoningai ir anksti, todėl ir mėtymuisi vietos neliko. Sukūręs savo nepakartojamą ir grafiškai modernistinį stilių, dailininkas nebijojo prisipažinti, kad, kaip ir daugelis kolegų, buvo veikiamas praeities autorių: studijavo jų kūrinius, sėmėsi įkvėpimo iš to, kas buvo pasiekta mene prieš keletą šimtmečių.

Sakydamas, kad „to neįmanoma išvengti“, nesididžiavo ir pats kažką išradęs. Sakydavo: „Aš nekūriau specialiai jokio stiliaus, esu toks, koks buvau jaunystėje, daugiau mažiau dariau tai, ką norėjau – esu laisvas“. O iš kitos pusės pridurdavo, kad „kiekvienas „stiliaga“ turi stilių“.

Sukauptas žinias ir patirtį Eduardas sėkmingai taikė Šiaulių vaikų dailės mokykloje, kur daugiau kaip trisdešimt metų, po Vilniaus dailės instituto baigimo, dirbo pedagogo darbą, ne vienai kartai besimokančių perdavė įvairių meno subtilybių.

Malonu ir dabar girdėti gražius jo buvusių mokinių atsiliepimus apie savo mokytoją po daugelio metų.

Kam valyti teptuką į brangią drobę, – sakydavo Eduardas, – jei galima puikiai suplakti aliejinius ir grindų dažus, bei išradingai pasireikšti ir ant statybinio kartono? Juk vertingas rezultatas, o ne drobė.“

Oi, nemėgo Eduardas lėkštumo ir butaforinės buities, o gal buitinės būties? Vietoj to, efektingai dirbdamas, nors ir jautė savo ribas, publikai pateikdavo išraiškingų, dažnai sužvėrėjusių, „velnietiškų“ siužetų, grafiškos plastikos ir linijos vaizdų, mįslingai provokuojančių įvairiausioms diskusijoms ir ginčams.

Deja, dažnai dailininko darbai taip ir likdavo neiškoduoti, nesuprasti, prieš keletą dešimtmečių net nukabinėjami kaip netinkami kokiai nors „chebrai“ arba dailiai „numenotyrinti“, likdavo oriai kabėti dailininko dirbtuvėje, neretai atguldavo į nuosavų meno istorijos archyvų stalčius.

Menininko kūryboje, be abejo, buvo akcentuojama juodai balta grafika, nors išbandyta įvairiausia technika. Meistriškai sukomponuotos linoraižinių kompozicijos nekėlė menkiausių abejonių Eduardo Juchnevičiaus, visų pirma, kaip grafiko talentu.

Aukštasis pilotažas raižant rėžtukais, išsipildė ir neeiliniais įvertinimais grafikos trienalėse ne tik Lietuvoje. Ypatingas buvo pirmosios vietos laimėjimas Baltijos trienalėje Taline, jau daugiau kaip prieš 25-ius metus, tapęs savotišku sugrįžimu prie savo estiškųjų šaknų. Mat Eduardo mama Elfrida Saarmann gimė Estijoje, ties Latvijos pasieniu, Valkos miestelyje.

Gal čia ir slypi toks įvairiapusiškas Eduardo „baltizmas“, domėjimasis baltų istorija ir jos nagrinėjimas savo kūryboje, nuo Estijos atkeliavęs net iki Prūsų Lietuvos?

O gal gimęs ir išaugęs Lietuvoje, dailininkas jautė pareigą visų pirma domėtis būtent tuo kraštu? Juolab, kad Eduardo tėvas Vladas Juchnevičius buvo istorikas, tarnavęs vieninteliame Lietuvos karo laive – „Prezidentas Smetona“. Iš čia radosi ir dar vienas didžiulis pomėgis – buriavimas. Nuo kūrėno iki penkiavietės jachtos, viskas kryptingai, kaip ir dailėje.

Visos mokytojo vasaros būdavo skiriamos plaukiojimams Kuršių mariose su šeima, artimiausiais bičiuliais, na ir aišku savarankiškiems plenerams, kuriuose gimdavo daugybė tik Eduardui būdingų akvarelių.

Baidarių irklais buvo išmaišytos kone visos Lietuvos upės ir ežerai, daugelis Latvijos ir Estijos upių taip pat to neišvengė.

Studijuojant Lietuvos istoriją, Prūsijos likimas Eduardui tapo neatsiejamas ir netgi dar svarbesnis, kurio atspindžių tiek daug menininko kūryboje. Juk dabar aišku, kad be Prūsų aukos nebūtų ir Didžiosios Lietuvos.

Labai sudėtinga būtų suminėti gausybę istorinių pavadinimų, vardų ir vietovių, poetiškai tik autoriui būdingų sąskambių, kuriuos dailininkas dažnai naudodavo įvardydamas paveikslus.

Prūsų Lietuvos ženklai ir simboliai, riteriai ir vyčiai, kiti istoriniai personažai ir būtybės, dažnai apjungti į vientisą kompozicinę sceną, kartu su mūsų dienų herojais ir vaizdais yra jau seniai tapę firminiu „EDJU“ braižu.

Juodai balti estampai, kuriuose neretai santykius aiškinasi moteris ir vyras, kaip neatskiriama plėtojamų temų dalis, vėliau papildė ir paties autoriaus poezijos knygelių puslapius, taip pat dažnai padovanoti, nukeliaudavo ir į privačias kolekcijas. Gaila, kad niekas nesiryžo ir vis nesiryžta platesniam Eduardo poezijos pristatymui Lietuvoje.

Visos trys knygelės išleistos „Saulės deltos“ pašonėje, Šiauliuose. O juk knygų leidyba techniškai pagerėjo ir pagreitėjo. Šiais laikais bet kuris dizaineriu ar fotografu save vadinantis, kuklumu nepasižymintis pilietis, be jokių problemų leidžia į pasaulį storas kulinarines knygas. Jos gal ir tinka skrandžio bandymams, tačiau jų vertė juk visiškai abejotina.

Tokių „gliancinių“ leidinių kultas vis gožia bent kiek vertingesnės literatūros apraiškas, jau nekalbant apie nesuprastą, o ir laikmetį aplenkusį, kad ir ne sostinės poetą. Bet juk tikrų sostinės menininkų yra vos keletas, dauguma, kaip sakydavo Eduardas, „iš Baisogalos, na, maksimum iš Radviliškio suvažiavę...“. Žinoma, tame visiškai nieko nėra smerktino, tačiau juk netampame automatiškai vilniečiais ar londoniečiais, vos atsikėlę ten gyventi? Juk turime įvertinti ir savo šaknis, jų taip lengvai neišrausi.

Dar 1978-aisiais nemažai naujųjų „velniečių“, (taip Eduardas žaismingai vadindavo sostinės gyventojus), žymių to meto menininkų, Eduardo entuziastingai kviečiamų, atvykdavo į jo organizuojamas „Riparias“, taip vadinamas parodas – aptarimus, poezijos skaitymus, vykusius Šiaulių dailininkų namuose.

Ištisas to meto elitas: Tomas Venclova, Petras Repšys, Rimantas Gibavičius, Leonardas Gutauskas, Mykalojus Povilas Vilutis, Algimantas Švėgžda, Antanas Martinaitis ir, aišku, šiauliečiai dailininkai bei aktoriai, mielai rinkosi ir dalyvaudavo visame šitame „šabarkštyne“.

Tame „šabarkštyne“ gimė ir Eduardo režisuota, bei Šiaulių dramos teatro aktorių suvaidinta viena pirmųjų avangardinių pjesių Šiauliuose – „Nuomininkas“. Aldona Adomaitytė, Vytautas Širka, Fausta Laurinaitytė ir Vladas Baranauskas, šį spektaklį labai sėkmingai suvaidinę, būdavo klausinėjami mieste, kur galima pamatyti šį pogrindžio teatrą.

Vladas Baranauskas ypač entuziastingai kalba apie anuos laikus, gerai atsimena, kokie buvę jauni, pilni energijos ir polėkio! Gaila, kad vėliau tas bendradarbiavimas kiek išblėso, o laikui bėgant naujų spektaklių daugiau taip ir nebuvo surežisuota.

O kas nežino Eduardo „donelaitiškos“ eilių artilerijos, kur taip nuostabiai „būrų pikts paprotys“ aprašytas! Toks autoriaus žaismingas žodžių žaismas yra nepakartojamas, nesuvaidintas, dar nerežisuotas teatrų scenose, tačiau paties autoriaus užrašytas, baltų istorija persmelktose dramose ir eilėse, skaitytas virtuvėse ir "šabarkštynuose", užkrečiantis ir pilnas gilaus grotesko, tarsi draskantis švelnų šermuonėlio kailiuką, įspūdingai grubokas, laisvas ir toks nepatogus masiniam vartojimui!

Ano meto Vilniaus dailės instituto studento, jaunojo grafiko diplominio darbo vadovas Vytautas Valius yra rašęs Eduardui apie jo poeziją, nors ir ne viską galįs lengvai suprasti ir perprasti, bet neabejotinai matąs didžiulį talentą ir potencialą, labai gerą Eduardo aprašomų temų žinojimą, įsigilinimą į poezijos ir meno pasaulio niuansus ir kryptis, skelbė jam didžią ateitį.

Sovietmečiu Eduardas gaudavo nemažai kritiškų atsakymų iš įvairiausių to meto leidžiamų žurnalų redakcijų. Jo poezija buvo kritikuojama kaip netinkama, per ankstyva spausdinimui, nesubrendusi ar nevisai literatūriška, per daug tapybiška, persotinta simboliais, nesusijusi su tikrove, todėl būdavo lengvai atmetama.

Poetas nenuleido rankų, tobulėjo, vėl ir vėl ruošė netradiciškai eiliuotas atakas storaodėms redakcijų sienoms. Ir štai pirmieji poezijos ratilai, kartu su linoraižinių iliustracijomis, išplaukė „Nemuno“ puslapiuose.

Eduardas Juchnevičius – pastebėtas! Taip, bet vėliau ir vėl sėkmingai užmirštas, kalbant platesniąja prasme. Mažai kas žino turbūt, kad Eduardas vos netapo skulptoriumi, nes juo bandė tapti, kai kaip jis pats sakė: „rado molio prie namų“.

Dar ir dabar jo lipdytą poeto Juliaus Janonio biustą galima rasti Šiaulių berniukų gimnazijos muziejuje, buvusioje J. Janonio vidurinėje mokykloje. Ten kabo ir nutapytas Eduardo mokytojo Gerardo Bagdonavičiaus, didžiausio pokario Šiaulių meno žmogaus, paveikslas.

Be skulptūros, būsimą grafiką domino ir kino režisūra, ir kino operatoriaus darbas. Ne veltui sakydavo, kad „kine galima parodyti absoliučiai viską.“ Deja, lietuviai, norintys studijuoti tiek kino, tiek teatro režisūrą, dažnai vykdavo į Maskvą.

Tarsi nujausdamas, kad po to Lietuvoje tektų daugiausiai režisuoti Čechovą, tos minties atsisakė ir liko prie savo mielos 8-ių milimetrų kameros. Eduardui pavyko ne tik užfiksuoti aną laikmetį, bet ir surežisuoti keletą mėgėjiškų filmukų.

Labai džiugu, kad atsiranda pavieniai jaunosios kartos entuziastai, tyrinėjantys ne visai atskleistų Lietuvos menininkų kūrybą. Iš čia kyla pagarba ir didžiulė padėka Vilniaus dailės akademijos magistrantei Danutei Kairytei, puikiai ir subalansuotai parašiusiai vertą ypatingo dėmesio magistro teorinį darbą apie Eduardą Juchnevičių ir jo kūrybą.

Ne kartą minėta ir Eduardo „antikerėpliška“ kova su jo jaunystės, buvusios ir esamos santvarkos „monstrancijomis“, „chlapčiukiškomis“ beveidėmis būtybėmis, kurias nesunkiai galima ir dabar atpažinti pažvelgus į ne vieną autoriaus paveikslą, o jie dažnai esti tarsi veidrodžiai, idealiai atskleidžiantys mūsų gyvenimo realijas.

Tą Eduardas puikiai atskleidžia ne tik grafikoje, bet ir tapyboje, kuri taipogi stebėtinai moderni, pulsuojanti efektingomis ir dažnai netikėtai ryškiomis vaivorykštės spalvomis.

Kur bebūtų – Kuršių marių pakrantėse, įstaigose ar tarp kolegų – visur vyko menininko nesitaikymas su stagnacija, nuolatinės rašytinės ir žodinės batalijos su įvairiausio plauko miesčioniško ir sovietiškai prisitaikiusio abejingumo apraiškomis.

Tiesaus sakymo propagavimas nebuvo nepastebėtas. Dar jaunystėje, studentaujant, šalinimas iš Šiaulių pedagoginio instituto, kūrėjo pastangų ignoravimas organizuojant parodas nebūdingose erdvėse, kūrinių atmetimas – tai tik keletas susidorojimo su „nesavu“ būdų.

Kad galima būti aktyviu ir nepriklausomu jokioms sąjungoms, Eduardas Juchnevičius įrodė savo kryptingos kūrybos ir iniciatyvos pavyzdžiu. Juk nebūtinai visi realizuojasi ar tampa be galo aktyvūs tik būdami nariu kokios nors organizacijos kelnių kišenėje.

Dailininkas yra sukūręs ir padovanojęs darbų savo miestui, tarp kurių: freskos, pano, grafikos lakštai ir didelio formato paveikslai. Labai gaila šių kūrinių, kabėjusių ir puošusių viešąsias Šiaulių erdves gana ilgą laiką. Koks jų likimas? Apskritai, koks turėtų būti tokių darbų likimas, kai viešosios erdvės pereina iš vienų verslo rankų į kitas?

Prisimenant Juchnevičiaus kietą ir bekompromisį charakterį, norisi paminėti ilgas diskusijas ir ginčus, kurių metu, retas pašnekovas išvengdavo stiprių Maestro epitetų, sukauptų gyvenimiškos, kiek bohemiškos patirties, netradiciškai provokuojančių minties smūgių, visiškai sujaukiančių „sušnekovą“.

Visada tikrinantis kaukių skaičių ir jas mikliai nuplėšiantis, Eduardas dažnai likdavo vienas prie stalo ir tik retais atvejais su vienu kitu, atlaikiusiu jo nenugalimą eilėdaros ataką, pasidalindavo linksmu, tik jam būdingu posakiu: „dance dance, išdykėli, nenusimink“. O kaip kitaip atsijoti netikrumą ir apsimetėlišką prielankumą? Yra tik vienas, kaip Eduardas sakydavo, „brutaliai Majakovskiškas tam būdas. Įžeisk savimylą – turėsi pašnekovą. Žinoma, gerąja prasme“.

Galime drąsiai sakyti, kad Eduardas Juchnevičius, kaip kūrybos viršūnes pasiekęs, XX amžiaus Lietuvos bei XXI amžiaus Europos menininkas, lieka vienas įspūdingiausių, iki galo neištirtų su didžiuliu istorinės vertės užtaisu – KŪRĖJAS, pralenkęs kelis dešimtmečius ir galbūt dėl to dar tik būsiantis suprastas ir iš naujo atrastas. Tikėkimės, ne tik Lietuvoje.

Nuotraukos iš asmeninio Martyno Juchnevičiaus asmeninio archyvo

GESTAI. Eduardo Juchnevičiaus draugai tokį jį prisimena energingai diskutuojantį savo dirbtuvėje.

GILIJA. Eduardas Juchnevičius ir jo draugas dailininkas Povilas Dobkevičius prie Gilijos upės žiočių (Karaliaučiaus sritis ties Nemunu).

VYTIS. Eduardas Juchnevičius, žmona Dalia ir jaunėlis Julijus prie kultinės baidarės „Vytis".

Eduardas Juchnevičius. Daiktų epigonas.

Autorius Martynas Juchnevičius apie save

Gimiau 1971-aisiais. Dar 1984 metais, tikriausiai įkvėptas savo tėvo spausdinimo mašinėlės, pirmą kartą pats išsispausdinau savos kūrybos eilėraštukų. Sudėjęs savo kūrinėlius į krūvą ir suklijavęs, užrašiau vardą ir kad viską atseit išleido „Vaga“. Buvo smagu.

1988-aisiais pradėjau intensyviau piešti karikatūras įvairiems laikraščiams ir žurnalui „Šluota“. Tas tęsėsi keletą metų. Kartu iliustravau knygeles.

1991-aisiais prisidėjau prie Šiaulių humoristinio žurnalo „Titnagas“ kūrimo. 1996-aisiais baigiau tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar Šiaulių universitetas).

Nuo 1991-ųjų prisidėjau prie grupės „Lygiailyja“ gyvavimo kaip tekstų autorius ir vokalistas. Grupė aktyviai grojo iki 1996-ųjų. Didžiausi pasiekimai buvo grupės gyvavimo pradžioje, laimint pirmąją vietą „Blogiausių grupių“ festivalyje 1992 -aisiais ir dalyvaujant viename didžiausių to meto Rytų Europos festivalių „Rock Summer“ Taline bei pristatant pirmąjį grupės studijinį albumą „Still Alive“ 1994-aisiais.

1997-aisiais įsiliejau į animacijos pasaulį Vilniuje. Teko dirbti vienoje didžiausių Centrinės Europos studijų „Varga“ Budapešte, Vengrijoje, kuriant pono Byno animacinį serialą.

Intensyvūs projektai keitė vienas kitą, jie būdavo puikiai įvertinami įvairiuose Europos festivaliuose. Teko padirbėti prie Cartoon Network, Disney, Richard Purdums , Passion Pictures ir kitų kompanijų projektų ne tik Lietuvoje, Vengrijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, kur šiuo metu gyvenu. O populiariuosius skandinavų vaikiškų knygelių personažus „Petsoną ir Findusą“ bei „Mamulę Mū“, kuriuos teko animuoti, galima rasti ir Lietuvos knygynuose.

Muzikos kūrimas taip pat nenuėjo į tolimą planą. Tenka ir dabar pabrazdinti gitara, panaudoti šio technologinio amžiaus muzikinių programų, kuriant įvairias kompozicijas ir garsų dermes.

Tėvo Eduardo Juchnevičiaus svajonė buvo, kad muzikoje būtų panaudoti ir jo eilėraščiai. Tokius bandymus visgi padariau prieš keletą metų ir įteikiau savo tėvui. Kokia bebūtų buvusi reakcija į mano muzikos ir jo eilių derinį, faktas yra tas, kad iš dalies jo svajonė, tikiuosi, išsipildė...

Dienos populiariausi

Vaidotas Janulis: „Visada svarbu atsinaujinti“

2012 m. spalio 26 d.
lankomiausias

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas