(detali)

Orai Šiauliuose

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Pirmas puslapis

Dvarus bejungia klaidžiojanti raganos vėlė

2017 m. birželio 17 d.
Loreta RIPSKYTĖ

Vos už ki­lo­met­ro nuo Lietuvos ir Latvijos sie­nos švie­čia res­tau­ruo­ti Blan­ken­fel­dės (Lat­vi­ja) dva­ro pa­sta­tai, ku­riuo­se jau dve­jus me­tus ver­da gy­ve­ni­mas: vei­kia mu­zie­jus, vieš­bu­tis, pro­duk­ci­jos iš vie­tos so­do gė­ry­bių ga­my­ba.

Te­rei­kia grįž­ti į Lie­tu­vą, kai ran­kos nu­svy­ra pa­ma­čius ka­dai­se 1785–1797 me­tais tai pa­čiai von Manteuffel–Szoege šei­mai pri­klau­siu­sio Dau­no­ra­vos dva­ro me­di­nius rū­mus, ku­rių sto­gas įsmu­kęs vi­dun, iš­dau­žy­ti lan­gai, iš­vers­tos du­rys. Šiuos du kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tus da­bar te­sie­ja Blan­ken­fel­dės dva­re su­de­gin­tos ra­ga­nos vė­lė, ne­ra­du­si ten ra­my­bės ir, pa­gal gy­ven­to­jų pa­sa­ko­ji­mus, klai­džio­jan­ti vieš­ke­liu, ve­dan­čiu į me­di­nius Dau­no­ra­vos rū­mus.

loretar@skrastas.lt

Far­ma­ci­nin­ką su­ža­vė­jo dva­ro au­ra

Latvijos ir Lietuvos sie­na vin­giuo­ja per miš­ko at­kar­pą, iš ku­rios iš­ni­rus į akis kren­ta XVIII am­žiu­je iš­ki­lę mū­ro pa­sta­tai, da­lis jų deng­ti nau­jo­mis rau­do­no­mis čer­pė­mis. Už įspū­din­gos ar­kos, kal­ti­nių me­ta­lo var­tų, per ku­riuos ka­dai­se įva­žiuo­da­vo dva­ri­nin­kų sve­čiai, at­si­ve­ria vaiz­das į dar ne­res­tau­ruo­tus pa­grin­di­nius dva­ro rū­mus, gė­ly­nus, ku­riuo­se pa­so­din­ta 500 ro­žių krū­mų.

Prie įva­žia­vi­mo sie­no­je trakš­te­lė­jus spy­nai du­ris at­ve­ria da­bar­ti­nis dva­ro sa­vi­nin­kas, gar­sios Bal­ti­jos ša­lių far­ma­ci­nės įmo­nės įkū­rė­jas ir val­dy­to­jas Val­dis Ja­kob­sons, pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus lai­ką lei­džian­tis šio­je nuo pa­grin­di­nių ke­lių nu­to­lu­sio­je vie­to­vė­je, su­ža­vė­ju­sio­je jį sa­vo au­ra.

V. Ja­kob­sons dėl Blan­ken­fel­dės dva­ro, ku­rį 2007 me­tais įsi­gi­jo iš bu­vu­sių sa­vi­nin­kų von Han­nų anū­kės Adi­nos von Ber­ne­witz, 1993 me­tais nu­pir­ku­sios jį iš vals­ty­bės, pa­li­ko sa­vo gim­tuo­sius na­mus ki­ta­me ša­lies pa­kraš­ty­je, Val­ko­je. Pas­ta­rą­jį mies­tą ker­ta Latvijos ir Estijos sie­na.

Vyks­ta įvai­rių gė­ry­bių ga­my­ba

Nau­ja­sis dva­ri­nin­kas, ku­ris kas sa­vai­tę at­va­žiuo­ja į už 15 ki­lo­met­rų esan­tį Jo­niš­kį ap­si­pirk­ti, nes ar­čiau, ir mais­tas bei ki­tos pre­kės kai­nuo­ja pi­giau nei Lat­vi­jo­je, įdė­jo ne tik daug va­lios bei pa­stan­gų, bet ir nuo­sa­vų lė­šų, at­ku­riant so­dą, par­ką, di­din­gą tar­nų pa­sta­tą, ku­ria­me vei­kia prii­ma­ma­sis, kon­fe­ren­ci­jų sa­lė, įspū­din­ga sve­tai­nė, pe­rei­nan­ti į se­nų lai­kų vir­tu­vę, kur pa­kė­lus gal­vą aukš­tyn at­si­ve­ria ka­mi­nas ir dan­gaus lo­pi­nys jo an­go­je. Sa­vi­nin­kas be­veik vis­ką res­tau­ra­vo sa­vo pi­ni­gais, tik 15 pro­cen­tų iš­lai­dų pa­den­gė lė­šo­mis, gau­to­mis iš Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų.

Prii­ma­ma­ja­me už sta­lo len­ty­no­se iš­ri­kiuo­ta ke­lias­de­šimt įvai­raus dy­džio ir for­mų bu­te­liu­kų, stik­lai­nė­lių su eti­ke­tė­mis.

Blan­ken­fel­dė­je sa­vi­nin­kas prii­ma ne tik lan­ky­to­jus, su­tei­kia pa­tal­pas se­mi­na­rams, bet tu­ri 16 lo­vų vieš­bu­tu­ką ir res­tau­ruo­to­se ark­li­dė­se įreng­tą įvai­rių so­do ir dar­žo gė­ry­bių – kon­ser­vų, sul­čių, si­ru­pų, vy­no – fab­ri­kė­lį. Tad at­vy­ku­sie­ji ga­li de­gus­tuo­ti sep­ty­nis vy­nus, ra­gau­ti fir­mi­nių šei­va­me­džio uo­gų si­ru­pų su įvai­riais prie­dais.

V. Ja­kob­sons paaiš­ki­na, kad pa­gal Lat­vi­jos įsta­ty­mus jis tu­ri tei­sę per me­tus pa­ga­min­ti ir par­duo­ti iki 15 tūks­tan­čių lit­rų vy­no ir iki 1000 lit­rų stip­rių­jų gė­ri­mų. Lie­tu­vo­je smul­kie­siems kai­mų vyn­da­riams ar alu­da­riams to­kios ga­li­my­bės nė­ra.

Įs­pū­din­ga var­pe­lių ko­lek­ci­ja

To­se pa­čio­se res­tau­ruo­to­se ark­li­dė­se vie­tą ra­do as­me­ni­nė V. Ja­kob­so­no me­ta­lo var­pų ko­lek­ci­ja, ku­rio­je iš vi­so yra maž­daug tūks­tan­tis eks­po­na­tų, o lan­ky­to­jai vit­ri­no­se po stik­lu ga­li pa­si­žval­gy­ti į 500 eg­zemp­lio­rių.

Ke­lio­li­ka var­pų pa­ka­bin­ti ir ga­li­ma jais skam­bin­ti. Tarp įspū­din­gų eg­zemp­lio­rių yra at­ke­lia­vu­sių ir iš Ki­ni­jos, Ti­be­to, Ja­po­ni­jos, Ko­rė­jos.

Blan­ken­fel­dę tu­ris­tai spar­čiai at­ran­da. Per­nai, anot sa­vi­nin­ko, jų ap­si­lan­kė dvi­gu­bai dau­giau ne­gu me­tais anks­čiau, dvie­jų die­nų są­skry­dį or­ga­ni­za­vo Bal­ti­jos „va­ba­lų“ (ma­žų au­to­mo­bi­lių) fa­nai.

Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos šmėk­la

Trau­kia į dva­rą ir ne­mir­tin­gos is­to­ri­jos. 1804–1805 me­tais ja­me bu­vo ap­si­sto­jęs Pran­cū­zi­jos ka­ra­lius Liud­vi­kas XVIII. Pa­sa­ko­ja­ma apie mi­ru­sį mar­ki­zą, ku­rio vė­lė jau­nus ir ne­su­si­tuo­ku­sius, at­si­gu­lu­sius mie­go­ti rū­muo­se, per­se­kio­da­vo sau­go­da­ma skais­ty­bę.

Ant­ra­me, dar ne­res­tau­ruo­tų rū­mų aukš­te nuo se­no vai­den­da­vo­si pa­sku­ti­nės Lat­vi­jo­je, bū­tent Blan­ken­fel­dė­je, su­de­gin­tos ra­ga­nos šmėk­la.

„Is­to­ri­ja me­na, kad dva­ri­nin­kų vai­kus pri­žiū­rė­ti sam­dy­ta gu­ver­nan­tė per vie­ną nak­tį iš­pro­tė­jo. Ta­da ta­me pa­čia­me kam­ba­ry­je pra­leis­ti nak­tį pa­si­ry­žo pa­ts po­nas su drau­gais, loš­da­mas kor­to­mis. Ry­tą vi­sus ra­do per­si­gan­du­sius, įsi­sprau­du­sius kam­ba­rio kam­puo­se“, – pa­sa­ko­ja Val­dis Ja­kob­sons.

Kur da­bar to­ji ra­ga­nos vė­lė?

„Į Lie­tu­vą išė­jo“, – nu­si­juo­kia dva­ro sa­vi­nin­kas.

Ta­čiau už pen­kių ki­lo­met­rų, Dau­no­ra­vo­je, vie­tos lat­vių bend­ruo­me­nės at­sto­vė, bu­vu­si bib­lio­te­ki­nin­kė Em­ma Duncytė–Steponavičienė tar­si pa­tvir­ti­na šią min­tį, kai ima pa­sa­ko­ti iš se­ne­lių gir­dė­tą is­to­ri­ją apie bal­tą­ją da­mą:

„Ėjo dvi mo­te­rys į kal­vės pu­sę iš Dau­no­ra­vos dva­ro ir iš­vy­do bal­tą si­lue­tą. Iš pra­džių at­ro­dė, kad žmo­gus prie­šais žings­niuo­ja. Jos ma­nė, kad dva­ro tar­nai­tė ke­liu­ku ei­na. Tik pa­šau­kė var­du, stai­ga ji ėmė grei­tai sku­bė­ti, tol­ti, fi­gū­ra iš­tį­so lyg stul­pas ir pra­ny­ko rū­ke“.

Re­gė­jo dva­ro pa­sta­to ny­ki­mą

Pa­čiai Em­mai Duncytei–Steponavičienei bal­to­sios da­mos re­gė­ti ne­te­ko. Už­tat ji me­na dar ne­se­ną Dau­no­ra­vos dva­ro me­di­nio rū­mų pa­sta­to iri­mo pra­džią.

Dau­no­ra­vos dva­ras – tar­si prie­šin­gy­bė Blan­ken­fel­dei. Nors abu ka­dai­se pri­klau­sė tai pa­čiai von Manteuffel–Szoege šei­mai, bu­vo puo­se­lė­ja­mi ir pri­žiū­ri­mi, da­bar vie­nas – pri­va­taus as­mens pri­kel­tas nau­jam gy­ve­ni­mui, ki­tas gi ap­skri­tai ne­tu­ri šei­mi­nin­kų, nes tur­to pri­klau­so­my­bės do­ku­men­tai, su­griu­vus ko­lū­kiui, ne­sut­var­ky­ti. Praė­ju­siais me­tais įgriu­vo di­džio­sios da­lies me­di­nio rū­mų pa­sta­to sto­gas. Pa­tiks­li­nus ver­tin­gą­sias da­lis, jis šiais me­tais pa­skelb­tas re­gio­ni­nės reikš­mės pa­vel­do ob­jek­tu,

E. Duncytė–Steponavičienė apie 1965-uo­sius dir­bo ten vei­ku­sio­je bib­lio­te­ko­je, ku­ri bu­vo įsi­kū­ru­si cent­ri­nė­je pa­sta­to da­ly­je. Jau ta­da, nu­sly­dus skar­dos lakš­tui, lie­taus van­duo plūs­da­vo vi­dun, rei­kė­da­vo sta­ty­ti ant grin­dų ki­bi­rus, du­be­nis jam su­rink­ti. Ko­lū­kio pir­mi­nin­kai kei­tė­si, bet nė vie­nam, anot mo­ters, ne­rū­pė­jo.

Su Dau­no­ra­vos dva­ru, ku­rio vaiz­dą mo­te­ris va­ka­rais brūkš­niuo­ja po­pie­riaus lakš­tuo­se, sie­ja sen­ti­men­tai. Ten ka­dai­se kal­viu dir­bo jos se­ne­lis iš ma­mos pu­sės My­ko­las Kund­ro­tas. O jos se­ne­lė iš ki­tos pu­sės Emi­li­ja Dun­cie­nė bu­vo ži­no­mo lat­vių dra­ma­tur­go Mar­ti­nio Zy­ver­to pus­se­se­rė. Iš vie­nos kai­mo se­no­lės mo­te­ris ga­vo do­va­nų, spė­ja­ma, dva­ro lai­kus me­nan­tį bi­čių avi­lį, ku­ris pa­ga­min­tas be vi­nių.

13 pi­lių pa­veiks­lų

Dau­no­ra­vos dva­rui pri­klau­sęs Nar­tau­čių kai­mas is­to­ri­niuo­se do­ku­men­tuo­se pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas 1426 me­tais, ka­da Vy­tau­tas Di­dy­sis su­da­rė su­tar­tį su Li­vo­ni­jos or­di­nu dėl sie­nų. Tuo pa­čiu me­tu iš Or­di­no ma­gist­ro že­mes tarp Pla­to­nės bei Švė­tės upių nu­si­pir­ko Klau­sas von Me­de­mas, čia ir įsi­kū­rė Blan­ken­fel­dės dva­ras.

1557 me­tais Žy­gi­man­tas Au­gus­tas su­tei­kė pri­vi­le­gi­ją My­ko­lui Maš­kovs­kiui, iš­ma­ta­vu­siam Šiau­lių vals­čių va­la­kais, ir do­va­no­jo jam 4 kai­mus, tarp jų – Dau­no­ra­vą, kar­čia­mą Jo­niš­ky­je.

Per du šimt­me­čius tur­tas pe­rė­jo ne vie­nas ran­kas, kol 1785 me­tais ati­te­ko Blan­ken­fel­dės dva­ri­nin­ko ge­ne­ro­lo Chris­top­fer Le­vin von Mannteuffel–Szoege sū­nums Her­ma­nui ir Ka­ro­liui.

1797 me­tais Dau­no­ra­vos dva­rą įsi­gi­jo von Pfeilitzer–Franck gi­mi­nė. Da­bar­ti­nius dva­ro rū­mus ir ki­tus sta­ti­nius 1844–1855 me­tais pa­sta­tė Se­sa­vos, Uog­lie­nos Kur­še ir Dau­no­ra­vos dva­rų sa­vi­nin­kas Ju­li­jus Fryd­ri­chas Er­nes­tas von Pfeilitceris–Frankas (1800–1877).

Jo­niš­kio kraš­to dva­rų ty­rė­jas, ar­cheo­lo­gas Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, pa­ren­gęs kny­gą „Jo­niš­kio kraš­to dva­rai: Di­džio­ji ir Ma­žo­ji Dau­no­ra­va Ber­tau­čiai, Sat­kū­nai“,sa­ko, kad is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ra­šo­ma, kad ta­da rū­mų po­ky­lių sa­lės sie­nas puo­šė Her­mann Fried­rich Wae­ber (1761–1833) ta­py­ti 13 pa­veiks­lų, ku­riuo­se vaiz­duo­tos Kul­dy­gos, Kan­da­vos, Sa­bi­lės, Ter­ve­tės, Duo­be­lės, Tu­ku­mo, Em­bū­tės ir ki­tos pi­lys Kur­še. 1886 me­tais juos dva­ri­nin­kai pa­do­va­no­jo Kur­šo pro­vin­ci­jos mu­zie­jui Jel­ga­vo­je, o šį už­da­rius – jie 1939 me­tais pa­te­ko į Ry­gos mies­to is­to­ri­jos ir Kul­dy­gos mu­zie­jus.

Rū­muo­se pa­si­ges­ta šei­mos po­rtre­tų, ki­tų me­no kū­ri­nių, bib­lio­te­kos, o si­dab­ri­nių sta­lo įran­kių ras­ta vos pen­kiems as­me­ni­mis. 1877 me­tais mi­ni­mi rau­don­me­džio ir ber­žo me­džio kor­tų sta­le­liai, bu­fe­tai, for­te­pi­jo­nas, pa­sta­to­mi laik­ro­džiai, se­no­vi­nio sti­liaus kė­dės ir so­fos, sta­lai, kė­dės, stik­li­nės tau­re­lės ir gra­fi­nai ir ki­ta. Lu­bos ir sie­nos tin­kuo­tos bei ba­lin­tos kal­kė­mis.

Bu­vo pa­žan­gus dva­ras

1895 me­tais Kau­no gu­ber­ni­jos sta­tis­ti­kos ko­mi­te­to sek­re­to­rius Kons­tan­ti­nas Gu­kovs­kis, ra­šy­da­mas apie Šiau­lių ap­skri­tį ir Dau­no­ra­vos dva­rą, mi­ni, kad pa­sta­ro­jo pa­žan­gia­me ūky­je nau­do­tos mi­ne­ra­li­nės trą­šos, au­gin­tas va­sa­ro­jus, žie­mo­jus, do­bi­lai, lai­ky­ta 50 dar­bi­nių ark­lių, 120 mel­žia­mų kar­vių, 30 prieaug­lio, dir­bo 30 šei­mų. To me­to nau­jie­na – bul­vės, be ku­rių neį­si­vaiz­duo­ja­ma da­bar­ti­nė lie­tu­vių na­cio­na­li­nė vir­tu­vė, dva­ro do­ku­men­tuo­se mi­ni­mos nuo 1834 me­tų.

1913 me­tų spau­do­je ra­šo­ma, kad Dau­no­ra­vo­je pir­mo­jo­je tarp ap­lin­ki­nių dva­rų lai­ky­tos ostf­ry­zų veis­lės kar­vės.

1877 me­tais mi­ni­mas di­de­lis vai­sių so­das su 175 se­nų obe­lų, kriau­šių, ag­ras­tų ir ser­ben­tų krū­mais, vyš­nio­mis, sly­vo­mis, oran­že­ri­ja, pa­vė­si­nė­mis. Čia prieš 150 me­tų au­go vie­nas pir­mų­jų grai­ki­nių rie­šu­tų Lie­tu­vo­je. Dva­ri­nin­kai XIX am­žiu­je da­ly­vau­da­vo įvai­rio­se so­di­nin­kys­tės pa­ro­do­se Ry­go­je ir Jel­ga­vo­je, kur bu­vo ap­do­va­no­ti si­dab­ro ir bron­zos me­da­liais.

Da­bar grau­džiai at­ro­dan­tis Dau­no­ra­vos dva­ras XVI–XIX am­žiais val­dė dau­giau nei 2600 hek­ta­rų že­mės, iš jos apie 730 hek­ta­rų – miš­ko. Tuo pat me­tu bro­liš­ka­sis Blan­ken­fel­dės dva­ras tu­rė­jo apie 3000 hek­ta­rų že­mės.

Dau­no­ra­vo­je 1877–1920 me­tais mi­ni­mi 43 pa­sta­tai (tarp jų ir oran­že­ri­ja), iš ku­rių li­ko tik 5 ir dar vie­no tvar­to griu­vė­siai, Blan­ken­fel­dė­je bu­vo 32 pa­sta­tai.

Kar­čia­mos gais­ras

Dau­no­ra­vos dva­ras XVI–XIX ama­žiais val­dė 3–4 kar­čia­mas: Di­džią­ją Dau­no­ra­vos, Ąžuo­lų, Vy­tau­čių, Pro­čiū­nų ir Jo­niš­ky­je. Apie Di­džio­sios kar­čia­mos gais­rą 1893 me­tais pa­sa­ko­ja vie­ti­nis dau­no­ra­viš­kis sla­py­var­džiu „Kaž­koks Dun­dur­nieks: „Va­ka­re prieš gais­rą ten bu­vo „ba­lius“, kur su­si­bū­rę sve­čiai ge­ro­kai pa­si­links­mi­no, tuo­met ir ki­lo gais­ras, tik­riau­siai ir bu­vo kal­ta nuo deg­ti­nės ap­svai­gu­si gal­ve­lė, ku­ri ap­svai­gu­si ir bus jį su­kė­lu­si ar­ba kas nu­me­tęs de­gan­tį deg­tu­ką, ar­ba dar rūks­tan­tį pa­pi­ro­są. Gais­ro me­tu su­de­gė vi­si smuk­li­nin­ko gy­vu­liai, iš­sky­rus vie­ną par­še­lį, taip pat ir vi­sas ne­kil­no­ja­mas tur­tas. Kol smuk­li­nin­kas iš­si­gan­dęs gel­bė­jo sa­vo šei­mą, kaž­ku­ris nuo va­kar už­si­li­ku­sių sve­čių čiu­po vy­no dė­žę su jo­je bu­vu­siais pi­ni­gais ir su­si­bė­ręs juos į sa­vo ki­še­nę lai­min­gai pa­spru­ko.“

Pas­ku­ti­nio­ji Dau­no­ra­vos dva­rą val­dė Mar­ta Kei­zer­ling. 1940 me­tais pa­li­kuo­nys re­pat­rija­vo į Vo­kie­ti­ją. Nuo ta­da dva­ro pa­sta­tai ny­ko ar­ba bu­vo nai­ki­na­mi gam­tos ir žmo­nių. Be­lie­ka tik ti­kė­tis, kad jie dar su­lauks nau­jo šei­mi­nin­ko, ku­ris pri­kels uni­ka­lų Šiau­rės Lie­tu­vos me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros ob­jek­tą nau­jam gy­ve­ni­mui, kaip Val­dis Ja­kob­sons pri­kė­lė kai­my­ni­nę Blan­ken­fel­dę.

Au­to­rės nuo­tr.

Blan­ken­fel­dės dva­ro nau­ja­sis sa­vi­nin­kas Valdis Ja­kob­sons (de­ši­nė­je) lan­ky­to­jams pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas apie dar ne­res­tau­ruo­tuo­se rū­muo­se ka­dai­se be­si­vai­den­da­vu­sią pa­sku­ti­nę Lat­vi­jo­je su­de­gin­tą ra­ga­ną.

Dau­no­ra­vos dva­ro rū­mų sto­gas dau­giau kaip prieš me­tus ge­ro­kai įgriu­vo.

Pa­ma­ti­nia­me ak­me­ny­je iš­kal­ta da­ta, ka­da bu­vo pa­sta­ty­ti šie Dau­no­ra­vos dva­ro rū­mai.

Kaž­ka­da tai bu­vo Dau­no­ra­vos dva­ro tvar­tas.

Blan­ken­fel­dės dva­re vei­kia įspū­din­ga var­pų ir var­pe­lių eks­po­zi­ci­ja, ku­rio­je – 500 eg­zemp­lio­rių, o vi­so­je sa­vi­nin­ko ko­lek­ci­jo­je jų yra net apie tūks­tan­tį.

Dar ne­res­tau­ruo­ta­me Blan­ken­fel­dės rū­mų pa­sta­te iš­li­kę ori­gi­na­lūs laip­tai, sie­nų de­ko­ras.

Įva­žia­vi­mo var­tai ir res­tau­ruo­ti Blan­ken­fel­dės dva­ro pa­sta­tai.

Blan­ken­fel­dė­je iš­li­kę ne­ma­žai bu­vu­sių dva­ro mū­ri­nių pa­sta­tų.

Bu­vu­sio­se ark­li­dė­se da­bar vei­kia vy­no, sul­čių ir ki­tų vie­tos gė­ry­bių fab­ri­kė­lis.

Blan­ken­fel­dės sa­vi­nin­kas Val­dis Ja­kob­sons at­vy­ku­siems pa­siū­lys įsi­gy­ti ir vie­tos so­do pro­duk­ci­jos, su­dė­tos len­ty­no­se.

Em­ma Duncytė-Steponavičienė ro­do se­no­vi­nį avi­lį, ku­ris, spė­ja­ma, ga­lė­jęs pri­klau­sy­ti Dau­no­ra­vos dva­rui.

Šia­me ke­ly­je į Dau­no­ra­vos dva­rą ka­dai­se pa­si­ro­dė vai­duok­lis „Bal­to­ji da­ma“, pa­sa­ko­ja se­ni žmo­nės.

Nuo šios vie­tos iki Blan­ken­fel­dės dva­ro – ma­žiau nei ki­lo­met­ras, o į ki­tą pu­sę – ke­tu­ri ki­lo­met­rai iki Dau­no­ra­vos dva­ro.

Blan­ken­fel­dės dva­re lan­ky­to­jams pa­teik­ta ne­ma­žai in­for­ma­ci­jos apie bu­vu­sius sa­vi­nin­kus.

Dienos populiariausi

Akibrokštas Amerikai

2010 m. balandžio 10 d.
lankomiausias

Pievos ir laukai vėl skendi dūmuose

2010 m. balandžio 10 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (1)

Trumpai, 2017-06-19 17:21
Daug ko iš latvių galim pasimokyt.

Rodomi komentarai nuo 1 iki 1. Iš viso: 1

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 1
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas